2011 Vasario 20

Roterdamo kino festivalis

Jaunų tigrų medžioklė ir šviesi kino ateitis

veidas.lt

40-ajame Roterdamo kino festivalyje trys debiutiniai filmai iš Pietų Korėjos, Ispanijos ir Tailando pasipuošė originaliomis “Tigro” statulėlėmis ir praturtėjo 15 tūkst. eurų premijomis.

Roterdamas aiškiai skiriasi nuo dažniau linksniuojamų elitinių festivalių, nemėgina konkuruoti dėl filmų su Berlynu, mielai kviečiasi tinkamiausius Sandanso dalyvius, nepamiršta kvietimais pamaloninti anksčiau atrastų režisierių ir nevengia rodyti Lokarne, Venecijoje, San Sebastiane, Pusane ir kitose karštose kino teritorijose debiutavusių filmų.

Apžvalginėje programoje “Spektras” surikiuoti garsesni filmai jau atvyko su atsiliepimų ir premijų bagažu, todėl “Juodoji gulbė”, “127 valandos”, “Biutiful”, “Žvėrių karalystė”, “Įsivaizduojamos meilės” ar festivalį užbaigęs “Kovotojas” 7–10 eurų kainuojančius bilietus pardavė ypač greitai.

Bet ir negirdėtiems, mažesniems, kuklesniems, daugiau kantrybės reikalaujantiems filmams iš egzotiškų kraštų prireikdavo tik vienintelio seanso, kad gandas apie vertingą reginį pasklistų po miestą. Po pirmojo savaitgalio bilietai į didžiąją dalį pagrindinių seansų jau buvo išparduoti, todėl nenuostabu girdėti finalinę išvadą, kad per dešimt dienų festivalį aplankė 340 tūkst. žiūrovų. Prie tokio stebėtinai didelio lankomumo nepriartėja nei Venecija, nei Berlynas, nei Torontas.

Filmus pristatantys režisieriai nuoširdžiai džiaugėsi, kad salės stabiliai prisipildydavo tiek per rytinius, tiek per vėlaus vakaro seansus. Vargu ar kur nors kitur atsirastų daugiau nei šimtas tokių entuziastų, kurie vietoj pusryčių sausakimšai užpildytų salę per trijų valandų trukmės Shane’o Meadowso dramos “Tai – Anglija ’86″ seansą.

Be raudono kilimo

Roterdame galiojo darbinė filmų žiūrėjimo ir industrijos atstovų susitikimų atmosfera. Festivalio rengėjai sąmoningai niekur netiesia raudonų kilimų, nekviečia į jokias fotosesijas, o atvykusiems režisieriams leidžia išsikalbėti per susitikimus su publika. Rengėjai vengia glamūrinio puošnumo ir populistinio ažiotažo, o bent kelioms dienoms užsukusiems aktoriams sukuria draugišką atmosferą ir išplečia kino šventę visame mieste. Takeshi Kitano, Stellanas Skaarsgardas, Mathieu Amalricas ir kiti garbūs svečiai liko patenkinti.

Iš esmės Roterdamas – tai netikėtų atradimų, jaunųjų talentų, įdomių improvizacijų, eksperimentinių formų, ateities perspektyvų, ambicingų naujovių, originalių sprendimų, avangardinių provokacijų, netradicinės dokumentikos festivalis. Kompromisams nepasiduodantys renginio vadovai tikina, kad atrinkti filmai simbolizuoja šiuolaikinio kino veidą, ir mėgina nuspėti, kaip atrodys kinas per artimiausius dvejus metus. Jie turi teisę į panašias išvadas, nes Roterdamas kadaise rodė Raulį Ruizą, Bella Tarrą, Wimą Wendersą, Abbasą Kiarostami, Jimą Jarmuschą, Apichatpongą Weerasethakulį, Michaelį Haneke, kurie buvo tokie patys negirdėti pradinukai, o dabar jau raško apdovanojimų derlių ir yra žinomi neholivudinio kino publikai.

Humbert’o palikimas

Priminsime, kad Roterdamo kino festivalį įkūrė šviesaus atminimo prancūzų prodiuseris Humbert’as Balsanas, kurio netikėta savižudybė 2005 m. giliai sukrėtė pasaulio kino bendruomenę. Nuo depresijos kentėjęs arthauzinio kino finansavimo strategas ir buvęs Europos kino akademijos prezidentas savo noru išėjo iš gyvenimo, bet jo pradėti darbai tęsiami dar spartesniu tempu, o festivalis pastebimai auga sulig kiekvienais metais. Šiandien H.Balsano fondas dosniai remia egzotiškų šalių ir perspektyvių autorių filmus, kurie po viešnagės kituose festivaliuose grįžta į Roterdamą laikyti publikos egzamino.

Dabartinis festivalio direktorius Rutgeris Wolfsonas ne sykį pabrėžė, kad renginys nenutolo nuo pačios pradinės idėjos ir išlaiko H.Balsano nustatytą kursą. Vienintelis pastebimas skirtumas – kiekvienais metais festivalis auga ir plečiasi. Šiemet Roterdamas pristatė intriguojančią “Tigro” konkursinę programą, puoselėjo neatskleistų talentų paiešką “Šviesios ateities” programoje ir spėjo parodyti net 280 filmų.

Didžiausiu ir lankomiausiu kultūros renginiu Olandijoje tituluojamas festivalis yra viso miesto šventė. Kiekvienam atvykusiajam į Roterdamą buvo aišku, kad šią savaitę vyksta kino festivalis. Geležinkelio stotis, pagrindinės gatvės ir aikštės, barai ir restoranai, įspūdingos architektūros tiltas ir viešojo transporto stotelės išsipuošė “Tigro” galvomis, baltomis festivalio vėliavomis ir reklaminiais plakatais. Jubiliejaus proga festivalis dar pastebimiau išsiplėtė per visą miestą ir atidarė 40 naujų lokacijų. Per pertraukas tarp seansų buvo galima apsilankyti ir pajusti kino magijos dvelksmą specialiose parodose, ekskursijose, teatralizuotuose pasirodymuose, roko koncertuose, meninėse instaliacijose ar kung fu spektakliuose.

Kasdieniam repertuarui jie netinka

Beveik nėra galimybių, kad Roterdamo konkursantais susidomės Lietuvos platintojai. Kitose pasaulio šalyse jų rodymas taip pat apsiribos festivaliniais seansais. M.Haneke gan tiksliai matematiškai apskaičiavo, kad vos 2 proc. Roterdamo oficialios programos filmų pateks į komercinį repertuarą. Tikrai ne kiekvienas festivalis ryžtųsi atidarymo ceremonijai pasikviesti niekam negirdėtų Graikijos režisierių Argyrio Papadimitropoulo ir Jano Vogelio emocingą, dinamišką ir sunkią dramą “Iššvaistyta jaunystė”, kuri įtaigiai perteikia vasaros karščiu alsuojančių Atėnų atmosferą ir beviltiškai degraduojančio jaunimo kasdienybę.

Šiemet konkurse tigriškai riaumojo 14 skirtingų filmų, kurie labiausiai išsiskyrė originalumu ir netikėtumu. Žiūrovams labiausiai patiko antrąjį filmą režisavusio ruso Vladimiro Kotto juodojo humoro ir specifinės ironijos drama “Gromozeka” apie likimo blaškomus ir nesusitinkančius mokyklos laikų muzikos grupės narius. Jie prisimena šaunią praeitį ir žvaigždišką populiarumą, bet šiandieninėje visuomenėje sprendžia žemiškas problemas ir kovoja su vienišumu.

O kritikai ir festivalių programuotojai išskyrė Pietų Korėjos debiutanto Yoono Sung-hyuno komplikuotos struktūros dramą “Blyški naktis”, nagrinėjančią savižudybėmis pirmaujančios Pietų Korėjos jaunų, trapių, smurtaujančių žmonių psichologiją. Jie nemoka gyventi dėl savęs ir nuolat bijo nuvilti tėvus, draugus, pažįstamus.

Tačiau abu lyderiai liko be prizų, nes argentiniečių režisierės Lucrecios Martel vadovaujama tarptautinė žiuri nusprendė pagerbti kitus kandidatus. Garsaus režisieriaus Lee Chang-dongo asistentu dramoje “Poezija” padirbėjęs Parkas Young-bumas sukūrė brandų debiutą “Musano dienoraščiai” apie nuo Šiaurės Korėjos komunistinio režimo laimingai pabėgusio vyro desperatiškus bandymus pritapti nesvetingoje Pietų Korėjos bendruomenėje, kurioje dezertyrui susirasti darbo beveik neįmanoma.

Antrasis nugalėtojas “Finisterrae” visai nepanašus į vaidybinį filmą, o labiau primena videomenų eksperimentą apie du rusiškai kalbančius vaiduoklius, kurie blaškosi po Ispanijos vietoves, jodinėja arkliais ir svajoja patirti reinkarnaciją. Trečiojo laureato tailandiečio Sivarojaus Kongsakulo lėtai tekančiame filme “Amžinybė” vyrauja tobulai užfiksuoti vaizdai, subtiliai dėstoma meilės istorija ir poetinės meditacijos apie gyvenimą po mirties su asmeniškais prisiminimais apie amžinybėn išėjusį tėvą.

Kino verslo šaknys

Gyvybiškai svarbi Roterdamo festivalio dalis yra naujų kino projektų turgus “CineMart”, trims pokalbių, susitikimų, derybų, pristatymų dienoms suvienijantis pasaulinių kino fondų atstovus, festivalių organizatorius, platintintojus, prodiuserius, investuotojus. Jie atidžiai nagrinėja pasiūlymus, skaito atrinktus scenarijus, svarsto finansinę riziką prisidedant prie 450 tūkst. eurų ar net 6 mln. eurų biudžeto projektų ir klausosi naujienų apie garsesnių ir nežinomų režisierių būsimus filmus. Geriausiai pasirengusiems autoriams pavyksta iš Roterdamo išsivežti solidžią piniginę premiją (10–30 tūkst. eurų), garantuotą platinimo sutartį arba fantastiškas galimybes filmavimo darbams realizuoti.

28-ąjį kartą rengiamo “CineMart” kokybę išduoda ankstesnių sueigų rezultatai. 2007 m. dokumentalistas Sergejus Loznica pirmą kartą Roterdame pristatė vaidybinio debiuto “Mano laimė” (Lietuvos žiūrovai jį pamatys artėjančio “Kino pavasario” konkursinėje programoje) idėjas ir 2010 m. debiutavo Kanuose, o rudenį skynėsi prizus Kijeve, Minske, Taline. 2008 m. finansavimo rebusus Roterdame sprendė iranietis Abbasas Kiarostami su “Patvirtinta kopija”, o po metų Roterdame laimę surado korėjietis Imas Sang-soo su “Tarnaite” (abu šie filmai taip pat bus rodomi “Kino pavasaryje”).

Dar daugybė Roterdamo krikštą gamybos pradžioje gavusių filmų sulaukė kvietimų iš kitų festivalių ar pardavė platinimo teises.

Visi mes esame prodiuseriai

Pernai Roterdamas pasiūlė dar vieną unikalią idėją – paprastiems žiūrovams tapti jiems patikusios filmo idėjos prodiuseriais. Režisieriai Alexis dos Santos (jo filmas “Nepaklotos lovos” buvo rodomas “Scanoramoje”) ir Ho Yuhangas reklamavosi internete ir rinko geranoriškas aukas, o trūkstamus biudžeto likučius padengė organizatorių neįvardijamas rėmėjas. Po 15 tūkst. eurų kainavę abu trumpametražiai filmai “Atsitiktiniai nepažįstamieji” ir “Niekas nesijaučia legalus” jau parodyti per specialų seansą šiemet.

Įdomi sveikintina iniciatyva pasiteisino ir bus tęsiama toliau. Gal norėtumėte paaukoti penkis eurus ir tapti filmo prodiuseriu?

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...