2010 Gegužės 25

Janina Breineizerienė

Janytė, į kurios gyvenimą atėjo stebuklas

veidas.lt

“Aš esu tik Dievo įrankis”, – sako pragarą, ugnį ir vandenį perėjusi 46-erių metų Janina Breineizerienė. Buvusi narkomanė, o šiuo metu blaiviai gyvenanti ir universitetą bebaigianti moteris neslepia praeityje buvus tokių skaudžių įvykių, kokių nė priešui nepalinkėtų. Dabar jos gyvenimas skirtas padėti kitiems.

Pačioje Vilniaus širdyje įsikūręs salotų baras “Mano guru”, kuriame ir susitikome su buvusia klaipėdiete. Šią vietą pokalbiui pasirinkome neatsitiktinai. Beskanaujant Janinos atsinešto “Napoleono” torto ir fantastiško skonio “Mano guru” salotų, prabėgo ne viena valanda. O prieš mano akis – tarytum filmas prabėgo visas Janinos gyvenimas.

“Gimiau ir augau Klaipėdoje, darbininkų šeimoje. Tėtis buvo priklausomas nuo alkoholio, tačiau sugebėjo gerai dirbti. Jo atvaizdas vis kabėdavo laivų remonto įmonės garbės lentoje, – užmaršties dulkes nubraukė pašnekovė. – Turėjome nuosavą katerį, kuriuo su tėte plaukdavome į jūrą žvejoti. Dar su mumis gyveno akla močiutė – mamos mama, kuriai dažnai skaitydavau knygas. Ir mano mamos broliai… O apie mamą verta pakalbėti atskirai. Tai nepaprastas žmogus, ji kiekvieną akimirką stengdavosi man padėti. Sutarėme puikiai, tačiau tik dabar suprantu, kad nereikia vaikų labai išlepinti, kaip buvau lepinama aš. Antraip neišmokstama prisiimti atsakomybės”.

Kas prisiėmė naštą

Su vyru Juozu Janina susipažino vaikystėje. Mamos buvo draugės, tad ir vaikai žaisdavo drauge, vėliau mokėsi paralelinėse klasėse. “Kai man sukako šešiolika, nutariau kurti savo gyvenimą atskirai nuo tėvų. Tada man atrodė, kad esu suaugusi, nes ir giminės kartodavo: “Auga labai protinga mergaitė”. Bet dabar žinau, kad buvome tik naivūs vaikai, – atsiduso Janina. – Pastojau sąmoningai, ištekėjau, o kai mudviem su Juozu buvo po šešiolika metų, gimė sūnus Marius”.

Janina nežinojo, kad iki mokėjimo gyventi savarankiškai dar labai toli. Tačiau žaisti šeimą nebuvo taip paprasta. Gyveno pas tėvus, Marių padėjo prižiūrėti jos mama. Taip, taip, ta pati geroji Janinos mama, iš begalinės meilės dukrai užsikrovusi ant savo pečių jos naštą ir pamiršusi, kad tam dideliam, protingam ir “subrendusiam kūdikiui” laikas mokytis atsakomybės.

Janina pasijuto antrąkart nėščia, Juozui einant į armiją. “Jis nenorėjo, kad gimdyčiau, mama taip pat nepritarė, ir neatsilaikiau, – skaudu draskyti praeities žaizdas. – Ligoninės, kurioje turėjo būti atlikta “procedūra”, sienas puošė plakatai. Viename jų buvo pavaizduotas tulpės žiedas su vaikeliu viduje ir parašas: “Jis irgi nori gyventi”… Kai grįžau namo po visko, radau vyro laišką: “Jei dar nepadarėte nieko, tegul vaikas gyvena”. Bet jau buvo po vėlu”.

Brangi kaina

Vyras tarnavo Uzbekistane, statybininkų batalione. Išgėrinėti, parūkyti žolės, pasak moters, įprato armijoje. O žengus vieną žingsnį lengva ryžtis ir antram: grįžęs į tėvynę ėmė ne tik vartoti narkotikus, bet ir juos platino. “Iš pradžių narkotikų vengiau, – prisiminė moteris, – o alkoholį pamėgau. Tačiau vieną dieną, kai gulėjau apsinuodijusi alkoholiu, vyro paprašiau sušvirkšti man narkotikų. Kad geriau jausčiausi.  Gyvenome ne taip, kaip turėtume, kaip svajojome. Todėl neretai vyrui sakydavau, kad už visa tai brangiai susimokėsime. Ir iš tiesų sumokėjome didžiulę kainą: sulaukęs vos dvidešimties, nusižudė mūsų vienintelis sūnus Marius”.

Janina mano, kad vaiko raidai įtakos turėjo netikęs jų, tėvų, pavyzdys. “Kad nenori gyventi, sūnus užsimindavo ir paauglystėje, žudytis mėgino būdamas šešiolikos, – atvirai pasakojo Janina. – Kai jis man pasisakydavo apie savo problemas, užuot padėjusi, nutardavau, kad iš širdgėlos man reikia dar vienos kvaišalų dozės”.

Kai Mariui sukako dvidešimt metų, šventės įkarštyje vaikinas tėvo paklausė, ar šis žino, kaip jo sūnus jautėsi, matydamas nuolatinį smurtą prieš mamą? Kaip jautėsi taip gyvendamas? Vyras patylėjo, o ir pati Janina nepajėgė suvokti jo skausmo. “Kai 2001-aisiais laidojome vienintelį sūnų, manęs ten nebuvo, – atvira moteris. – Tiksliau, buvau… Bet tik fiziškai, kūnu. Sielos ten nebuvo”. Marius paliko mažą sūnelį ir mylimą merginą.

Jautėsi purvina

Janina iki šiol ieško atsakymo, kodėl gyvenimas pakrypo ne ta vaga. Vaikystėje buvo tikinti, mylėjo Dievą, gyvenimą. “Labai daug vaikų patiria seksualinę prievartą, – kiek pamąsčiusi ir giliai atsidususi pratarė Janina. – Kai man buvo penkeri, manimi pasinaudojo suaugęs žmogus… Tą siaubą, kurį jaučiau, sunku apsakyti žodžiais. Vaikai nesupranta, kas su jais daroma, tačiau žino, kad tai – labai blogai. Jie jaučiasi kalti. Taip ir aš. Prisimenu, su mama eidavome į bažnyčią. Žiūrėdavau į Marijos atvaizdą ir galvodavau: “Mergele, tu tokia skaisti, o aš – purvina”.

Ir paaugusi Janina neatsikratė kaltės jausmo, manė esanti neverta gero vaikino. Jos vyras – tuo metu bene didžiausias mokyklos blogiukas – buvo pirmas žmogus, kuriam ji nepabijojo atskleisti didžiausios paslapties. Ir jis užjautė bei suprato. “Už tai vyrui be galo dėkinga, – sakė moteris. – Išsirinkusi blogiuką, norėjau jam padėti, ištiesti ranką, jį gelbėti”.

Išsivadavimas

Mesti kvaišalus Janina bandė ne kartą. Dalyvavo metadono programoje. Tačiau dabar ji įsitikinusi, kad metadonas nėra vaistas, o tik priemonė, apmalšinanti žiaurios ligos simptomus. Panašiai kaip morfijus nuramina vėžininko skausmą.

“Vyras pirmasis nutarė sveikti, – prisiminė moteris. – Sutikęs atgijusius, pasikeitusius ir išblaivėjusius savo pažįstamus, susigundė eiti jų pėdomis. Į Pakutuvėnus, kitaip vadinamus Pakūta, pas pranciškonų vienuolius nuvyko būdamas keturiasdešimties. Ten – ypatinga vieta. Kiek paklydusių sielų sugrįžo į normalų gyvenimą! Ten vieta, kur gydoma meile. Beje, mūsų sūnus nusižudė, kai vyras buvo Pakutuvėnuose. Į laidotuves jis atvyko su pranciškonu broliu Gediminu. O man vien kunigo atvykimas jau buvo Dievo ženklas. Nors mano vyras po sūnaus mirties vėl atkrito, aš ėmiau dėkoti Dievui vien už tai, kad atsiuntė brolį Gediminą. Ir tik gerokai vėliau sužinojau, kad nuo pat laidotuvių dienos ištisus dvejus metus visa bendruomenė meldėsi už mane… Vieną dieną nė nepajutau, kaip kojos pačios nuvedė į Pakūtą”.

Ten praleidusi net devyniolika mėnesių, Janina išsivadavo nuo priklausomybės. Jau pusšeštų metų ji gyvena blaiviai. Narkotikų atsikratė ir jos vyras. Moteris tai vadina Dievo stebuklu. Lygiai kaip Dievo stebuklas yra ir tai, jog prieš dvejus metus susirgęs onkologine liga, medikų nurašytas, jos vyras gyvas ir šiandien.

Studijos universitete

Janina gyvena ir dirba Vilniuje. Ji triūsia dienos centre su protinę negalią turinčiais žmonėmis, taip pat yra “Mano guru” socialinė darbuotoja, čia teikia individualias konsultacijas sveikstantiems po narkotikų vartojimo, dirba su grupe. Kadaise Janina dirbo “Mano guru” virtuvėje. Sėkmingai įstojusi į Vilniaus universitetą, kuriame studijuoja socialinį darbą, baigė tris kursus. Kursinio darbo, kurį ji rašo, tema – “Žmogaus savivertė sveikimo nuo priklausomybės proceso metu”.

"Veido" archyvas

Janina su “Mano guru” kolektyvu

“Manau, esu Dievo įrankis, kurį jis pasirinko, kad padėčiau kitiems, – įsitikinusi Janina. – Bendrauju su kunigais, vienuoliais, Drauge su “Caritas” moterimis einame į kalėjimus, pataisos namus – liudyti Kristų nuteistiesiems iki gyvos galvos. Kiek dėkingumo sulaukiu, kokių gaunu laiškų!” – džiaugėsi moteris.

Viešosios įstaigos “Socialiniai paramos projektai”, kuriai priklauso ir salotų baras “Mano guru”, generalinė direktorė Reda Sutkuvienė džiaugėsi neįtikėtinu Janinos pasikeitimu. “Janina – mūsų pasididžiavimas. Tai žmogus, kuris nebijo kalbėti ir paliudyti kitiems apie tai, kad išsigydyti galima net didžiausias sielos žaizdas ir atsikratyti priklausomybės”, – džiaugėsi ponia Reda.

O Janina negalėjo atsistebėti auksine Redos širdimi, jautrumu ir supratingumu. Vilniaus gatvės 22 name įsikūręs “Mano guru” – mėgstamas lankytojų (nors čia neprekiaujama alkoholiu, o rūkyti uždrausta dar 2004 m.). Šiuo metu “Mano guru” triūsia 20 žmonių, kurie išsigydę nuo priklausomybių ateina dirbti, užsidirbti pirmųjų legalių pinigų ir įsitraukti į visuomenę. Pasak ponios Redos, nuo 2004-ųjų “į pasaulį” išleista 170 pasveikusiųjų, iš kurių tik nedidelė dalis vėl įniko į priklausomybę.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...