Mūsų šalyje skyrybas patiria kas antra pora. Neretai skyrybų centrai šį procesą siūlo atlikti pigiai ir greitai, bet ar įmanoma greitai pamiršti buvusį ryšį? Su kokiais sunkumais susiduria žmonės, bandantys po skyrybų kurti gyvenimą iš naujo?
Skyrybos su vyru Rūtai buvo labai netikėtos. Po septynerių bendro gyvenimo metų apie jas vyras moteriai pranešė vieną rytą. Tuo metu augo trys dar labai maži vaikai. „Buvo labai baisu. Gyvenimas staiga dingo, sustojo, – išgyvenimais dalijosi Rūta. – Apėmė apatija, tiesiog egzistavau ir nieko daugiau.“ Iš pradžių apie tai Rūta niekam nepasakojo, gyvendama viltimi, kad galbūt visa tai laikina. Bet paskui pasisakė vienai draugei, kuri paragino moterį kreiptis į sielovados centre „Bendrakeleiviai“ renkamas išėjimo iš skyrybų krizės grupeles.
Kasmet Vilniaus senamiestyje įsikūręs sielovados centras „Bendrakeleiviai“ sulaukia daugybės žmonių, ieškančių pagalbos po skyrybų. Kiekvieną rudenį ir pavasarį tokiems žmonėms centras siūlo dešimties susitikimų programą. Pati prieš daugelį metų skyrybas išgyvenusi viena šio centro įkūrėjų Elvyra Kučinskaitė tvirtina, kad toks sielovados centras išsiskyrusiems Lietuvoje yra bene vienintelis. Jo pavyzdžiu veikia dar kelios grupės kituose Lietuvos miestuose.
Į savigalbos grupes išsiskyrę žmonės dažniausiai ateina vejami skausmo, jaučiasi sužeisti ir sutrikę, nežino, kaip gyventi toliau. Būtent tokius žmones priima centras. „Mes ne receptus pateikiame, ne kažko mokome, bet išklausome, o savo įžvalgomis ar patirtimi dalijamės atsargiai, tik tam, kad padėtume kalbantiesiems atsiverti. Taip užsimezga šiltas kontaktas“, – pasakoja Elvyra.

Susigrąžinti gyvenimą
Į išsiskyrusiųjų grupes ateinantys žmonės atsineša neatsakytų klausimų, neišspręstų bėdų ir norą būti suprasti, priimti. Nors sielovados centras „Bendrakeleiviai“ teturi tris nedideles patalpas Šv. Kazimiero bažnyčios bokšte, atjautą čia randa daugybė žmonių. Išėjimo iš skyrybų krizės grupėse dažniausiai dalyvauja 10–12 asmenų, kuriems vadovauja patyrę psichologai, sielovadininkai, tai pat ir dvasininkas.
Paklausta, kokie dažniausi klausimai ir temos rūpi į skyrybų krizę patekusiems žmonėms, „Bendrakeleivių“ sielovadininkė Daiva Beliūnienė atsako, kad dažniausias santykių su buvusiu sutuoktiniu klausimas, kaip jam atleisti, kaip jį palikti. Kaip susigrąžinti savivertę, kuri po skyrybų dažniausiai būna visiškai sugniuždyta, kaip gyventi naujomis sąlygomis. Senasis žmonių ratas keičiasi, vyksta gyvenimo pokyčiai, todėl kyla klausimų, kaip išlaikyti santykius su draugais, su buvusiomis giminėmis. Svarbūs pykčio, neatleidimo, kaltės, nesaugumo, įvairių baimių klausimai. Žmones kamuoja staiga atsiradusi finansinė nežinia, kiek pajėgs vienas rūpintis vaikais ir pan. Svarbu šnekėti ir savasties tema.
„Pastebime, kad šeimose gyvenę žmonės, šioms ėmus ir sudužus, labai dažnai ateina tarsi save pametę, tarsi visą tą laiką gyvenę kito žmogaus gyvenimą, būdami visiškai priklausomi nuo jo poelgių, jausmų, pasirinkimų. Tada sunku ir savo jausmus suvokti, negali sau leisti jausti, nes tai per daug drastiška, nes viskas iki tol buvo daroma dėl kito, dėl šeimos. O kur tada esu aš? Kartais žmogui labai sunku suprasti, ko jis nori iš tikrųjų“, – patirtimi dalijosi Daiva.
Neretai krizę išgyvenantis žmogus nesugeba susigaudyti, kas jo širdyje. Todėl šiose grupėse siekiama padėti žmogui įsivardyti savo vyksta jausmus. Stengiamasi, kad tokie jausmai kaip neapykanta, pyktis, neatleidimas, baimės būtų išsakyti. „Kai įsisąmonini, ką jauti, tada su tuo jausmu gali kažką daryti, antraip jausmai žmogui kažką daro, – įsitikinusi E.Kučinskaitė. – Neįsisąmoninti jausmai griauna fizinę ir emocinę sveikatą. Maža to, jie daro įtaką mūsų laikysenai, sprendimams, nuo kurių priklauso, kaip elgsimės tolesniame gyvenime. Jei žmogus yra neatleidęs, gyvena jausdamas neapykantą, jis vaikšto aptemdyta širdimi. Ir kaip gali skirtis jo gyvenimo kokybė, kai tą neapykantą pripažįsta, išgyvena ir jos atsisako.“
Kitas labai svarbus tokių grupių aspektas – krizę patiriantys asmenys atranda tokios pat patirties žmonių. Suvokimas, kad ir daugiau yra tokių, kurie labai skaudžiai išgyvena šeimos griūtį ir patiria panašių dalykų, sustiprina. Grupę lankiusi Rūta prisimena, kad tą patį išgyvenantys žmonės jai buvo lyg vaistai, numalšindavę begalinį širdies skausmą. „Čia gali išsikalbėti, tau paaiškina, užveda ant kelio, net padeda pamatyti šviesą tunelio gale, suvokti, kad įmanoma toliau gyventi ir gyvenimas skyrybomis nepasibaigia“, – pasakoja moteris. Dabar jos didžiausias noras – sugebėti atleisti ją palikusiam buvusiam sutuoktiniui.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-8-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.