2011 Rugpjūčio 21

Ispanijos pilietinis karas – visos Europos kovų arena

Petras Stankeras

Daugiau negu prieš 75 metus, 1936 m. liepos 18 d., Ispanijoje prasidėjo pilietinis karas, trukęs beveik 33 mėnesius. Jame kovojo generolo Francisco Franco vadovaujami nacionalistai ir Antrosios Ispanijos respublikos vyriausybė bei ją remiantys partizanai respublikonai.

Po 1936 m. vasario 16 d. įvykusių rinkimų prie Ispanijos valstybės vairo stojo kairiosios pakraipos Liaudies fronto atstovai – respublikonai, radikalai, socialistai ir komunistai. Sudaryta nauja kairiųjų vyriausybė nebuvo efektyvi, todėl ji padėjo prasiveržti susikaupusiam socialiniam nepasitenkinimui. 1936-ųjų liepą sukilimą prieš valdžią pradėjo kariniai daliniai Ispanijos Maroke bei Kanarų salose. Sukilimui ėmėsi vadovauti jauniausias ir politiškai raštingiausias Ispanijos armijos generolas Francisco Franco (Frankas), kuris paskelbė manifestą, kad Ispaniją reikia gelbėti nuo raudonosios revoliucijos. Frankas buvo protingas, energingas, nepriklausė jokiai politinei grupuotei. 1936 m. rugsėjo 12 d. jis buvo paskelbtas sukilėlių vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu, o spalio 1-ąją tapo nacionalistų vyriausybės galva.

Žiaurumas – iš abiejų pusių

Taip prasidėjo Ispanijos pilietinis karas, kuris kilo kaip tik tuo momentu, kai Europoje komunistų ir fašistų priešprieša buvo bepasiekianti apogėjų. Pilietiniu karu virtusi kova tarp dešiniųjų jėgų ir iš Rytų plintančio komunizmo netrukus tapo ne tik Ispanijos, bet ir visos Europos problema.
Šalies gynybą organizavo ne bejėgė vyriausybė, bet savarankiški vietiniai darbininkų gynybos komitetai, kuriems vienur vadovavo anarchistai, kitur – socialistai arba komunistai. Komitetai pirmiausia išžudydavo savo regiono opozicionierius. Jie formavo banditų gaujas, kurioms parinkdavo išraiškingus pavadinimus: “Furijos”, “Respublikos lūšis” ar “Raudonieji tigrai”. Manoma, kad respublikonų kovotojų grupės nužudė apie 55 tūkst. gyventojų.
Tačiau Franko vadovaujami nacionalistai siautėjo dar pikčiau ir žudė visus, kurie atsidūrė “netinkamoje pusėje”. Užimdami respublikonų kaimus, pirmiausia juos apiplėšdavo, vėliau sušaudydavo visus vyrus, galiausiai išprievartaudavo visas moteris. “Tegul gimdo fašistus!” – užrašydavo ant sienų. Šaltiniai nurodo, kad Franko šalininkai sušaudė 50 tūkst. žmonių.
Abiem pilietinio karo pusėms reikėjo paramos – jos kreipėsi į potencialius savo rėmėjus. Šiame kare daugiau ar mažiau tiesiogiai susidūrė būsimosios Antrojo pasaulinio karo dalyvės: nacistinė Vokietija ir fašistinė Italija iš vienos pusės bei bolševikinė Sovietų Sąjunga iš kitos.
Rugpjūčio 14 d. pradėjo veiklą italų aviacija, o vokiečiai permetė Ispanijon legioną “Condor”. Virš Viduržemio jūros nutiestu oro tiltu per dieną į Ispaniją pergabenta 3 tūkst. kareivių ir 600 tūkst. vienetų šaudmenų. Vokietija ir Italija rėmė Franko kovą su komunizmu ne tik sausumoje, bet ir jūroje.
1936 m. rugsėjo 29 d. Sovietų Rusija priėmė sprendimą suteikti Ispanijos Respublikai karinę pagalbą.
B.Mussolini ir A.Hitleris iš dešiniųjų pergalės Ispanijoje tikėjosi politinės naudos: nacionalistų pergalė Ispanijoje reikštų trečios fašistinės valstybės, besiribojančios su Prancūzija, atsiradimą, o tai jau būtų buvusi Paryžiaus politinė izoliacija. Todėl jau 1936 m. lapkričio 18 d. Vokietija ir Italija oficialiai pripažino Franko vyriausybę.

Pagalba iš užsienio – abiem pusėms

Ispanijos respublikonų kovą parėmė Amerikos ir Europos kairiosios jėgos bei revoliucinė Meksikos valdžia. Vakarų emigrantai, intelektualai, demokratai ir rašytojai pagaliau sulaukė progos asmeniškai susikauti su fašistais. Tarp jų buvo rašytojai Romainas Rolland’as, George’as Orwellas, Theodore’as Dreiseris, Ernestas Hemingway, meksikiečių dailininkas Davidas Siqueirosas ir kiti. Daugelis jų stojo savanoriais į interbrigadas ir vėliau karą aprašė savo kūriniuose. Labiausiai išpopuliarėjo amerikiečio E.Hemingway’aus pjesė “Penktoji kolona” ir romanas “Kam skambina varpai”.
1936-ųjų rugsėji Kominternas patvirtino interbrigadų kūrimą Ispanijoje. Palaikyti Respublikos atvyko apie 42 tūkst. savanorių iš 54 pasaulio šalių: atvyko kautis ir mirti už tą kraštą, apie kurį dauguma jų tikriausiai žinojo tik iš mokyklinio vadovėlio. Buvo įsteigtos aštuonios interbrigados.
Istoriko Hugh Thomo skaičiavimu, interbrigadose buvo apie 10 tūkst. prancūzų, 5 tūkst. vokiečių ir austrų, per 5 tūkst. lenkų ir ukrainiečių, per 3 tūkst. italų, 2,8 tūkst. amerikiečių, 2 tūkst. britų, 1,5 tūkst. jugoslavų, 1,5 tūkst. čekų, 1 tūkst. vengrų, 1 tūkst. skandinavų. Būta ir 7 tūkst. savanorių žydų. Kovodami su nacionalistais, Ispanijoje žuvo, mirė nuo žaizdų, dingo be žinios ir buvo sužeista apie 20 tūkst. internacionalistų.
Franko pusėje sėkmingai kovėsi keli tūkstančiai užsienio savanorių: portugalų, prancūzų, rumunų, airių, rusų. Pats didžiausias savanorių karinis junginys, kovojantis nacionalistų pusėje, buvo portugalų legionas – 20 tūkst. kareivių. Šalia generolo Franko kovojo 700 Airijos fašistų.
Visi abiejų pusių savanoriai nebuvo samdiniai, neieškojo asmeninės naudos, kovojo iš idėjos, dėl savo tiesos: vieni gelbėdami Europą nuo plintančio stalininio komunizmo, kiti – nuoširdžiai tikėdami, kad taip išvaduos ją nuo fašizmo grėsmės.
Sovietų Sąjungos laivai gabeno į Ispaniją tūkstančius tonų krovinių. Atgal laivai pargabeno daug Ispanijos vaikų, kurių tėvai žuvo per pilietinį karą. Sovietai suteikė respublikonams 806 lėktuvus, 362 tankus, 120 šarvuočių, 1555 patrankas, apie pusę milijono šautuvų, 340 granatsvaidžių, per 35 tūkst. kulkosvaidžių, 340 minosvaidžių, 500 tūkst. granatų, 110 tūkst. bombų, 3,4 mln. sviedinių, 862 mln. šovinių, 1,5 tūkst. tonų parako, torpedinių katerių, priešlėktuvinių prožektorių, automobilių, radijo stočių, torpedų, degalų.
Stalininės Rusijos sprendimas padėti respublikinei Ispanijai buvo pragmatinis. 510 tonų Ispanijos centrinio banko aukso 1936 m. spalio 26 d. buvo išsiųsta saugoti į Odesą. Kai ispanų aukso atsargos Rusijoje pasibaigė, sovietai prigrasino nutraukti visokeriopos pagalbos teikimą. Jis buvo atnaujintas, kai 1938 m. Sovietų Sąjunga suteikė Ispanijos vyriausybei 85 mln. JAV dolerių kreditą. 1956 m. Ispanijos vyriausybė pareikalavo grąžinti auksą, tačiau gavo neigiamą atsakymą. Be to, buvo pareikšta, kad Ispanija dar liko skolinga Rusijai 50 mln. JAV dolerių.
Ispanijos pilietiniam karui neliko abejingi ir Lietuvos žmonės. Respublikonų pusėje kariavo apie šimtą kairiųjų pažiūrų asmenų iš Lietuvos. Nemažai Lietuvos vyrų amžinai liko šioje šalyje. Tarp jų Edvardas Slavinas, Adolfas Pivoriūnas, Aleksas Jasutis-Julmis ir kiti. Į pagalbos respublikinei Ispanijai fondą Lietuvoje buvo surinkta 14 tūkst. Lt.

Tarptautinis pripažinimas

1939 m. vasario 27 d. Franko režimą pripažino Prancūzija ir Anglija. Kitą dieną Franko vyriausybę pripažino Lietuva. Kovo 28 d. buvo išvaduotas Madridas, o kovo 31 d. frankistai užėmė visą Ispanijos teritoriją. 1939 m. balandžio 1 d. pilietinis karas Ispanijoje oficialiai baigtas. Treji kančių metai baigėsi triuškinamu kairiųjų jėgų pralaimėjimu.
Per karą abiejose pusėse žuvo 500 tūkst. žmonių, iš jų 200 tūkst. krito mūšio lauke: 90 tūkst. Franko šalininkų ir 110 tūkst. respublikonų. Po karo buvo sušaudyta dar 100 tūkst. Franko priešininkų, o dar 35 tūkst. žuvo koncentracijos stovyklose.
Frankas tikėjo politinių valymų utopija. Po pergalės jis pareiškė: “Ispanai, būkite budrūs! Karas prieš vidinį ir išorinį priešą vyksta toliau.” 1939 m. vasarą Madride kasdien sušaudydavo apie 250 asmenų, Barselonoje – 150, Sevilijoje – 80. Kunigai dažnai atsisakydavo duoti pasmerktiesiems paskutinį patepimą, o kai kada net sušaudydavo nuteistuosius patys. Pagal sovietinį pavyzdį buvo įsteigtos 194 koncentracijos stovyklos.
Antrojo pasaulinio karo metais Frankas atsisakė priimti antisemitinius įstatymus ir išleido dekretą, kuriuo visiems pabėgusiems iš Europos žydams buvo suteikta Ispanijos pilietybė. Ispanai neišdavė vokiečiams nė vieno žydo: taip buvo išgelbėta 46 tūkst. žydų.
Ispanijos tragedija po keturiasdešimties metų baigėsi tuo, kas vadinama politiniu stebuklu, – reformomis ir konstitucine monarchija. Vargu ar tai būtų įvykę be Franko. Būtent jo kieta valdymo ranka padėjo šalies modernizacijos pamatus, kurie padarė Ispaniją išsivysčiusia valstybe.
Po Franko mirties Ispanija pradėjo vadinamosios demokratinės raidos etapą: visuomenėje tyliai buvo sutarta demokratijos vardan pamiršti tarpusavio nesutarimus. Taika visus sukvietė grįžti tėvynėn, išeiti iš pogrindžio ir lygiomis teisėmis prisidėti prie demokratinės Ispanijos kūrimo.
Deja, XXI amžiaus pradžioje naujieji Ispanijos demokratai tautos atminties problemą pabandė išspręsti abejotinais teisės aktais. 2007 m. socialistų, kaip ir prieš 75 metus, dominuojamas Ispanijos parlamentas priėmė įstatymą, įamžinantį istorinę atmintį savaip. Įstatymu oficialiai buvo pripažįstamos pilietinio karo aukos ir smerkiamas Franko kietos rankos režimas.
Įgyvendinant šio įstatymo nuostatas, šalyje buvo demontuoti Franko, kuris išgelbėjo ispanų tautą nuo komunizmo, paminklai, atminimo lentos, pakeisti generolo vardu pavadinti gatvių vardai. Paskutinis paminklas ispanų tautos sūnui Madride buvo nugriautas 2005 m. Madrido merija anuliavo visus Franko garbės titulus bei vardus. Nuo tada buvo uždrausta vadinti jį “ištikimuoju tautos sūnumi”, “didžiuoju Ispanijos piliečiu” arba “Madrido garbės meru”. Kita vertus, įstatyme nieko nekalbama apie respublikonų aukas: tūkstančius nužudytų beginklių kunigų, vienuolių, katalikų veikėjų, šiaip civilių apolitiškų žmonių.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...