2016 Balandžio 11

Teatras

Iš Lietuvos režisierių kinai kol kas pažįsta tik Oskarą Koršunovą

Veidas.lt

Agnė Biliūnaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

“Sužavėti kinus lietuvišku teatru nėra sunku. Tai nutinka kaskart, kai yra galimybė parodyti spektaklius gyvai. Kadangi, kritiškiau pažvelgus, sunkiai įstengtume konkuruoti su didžiųjų Europos valstybių literatūra ar kinu, būtent teatras ir šokis galėtų, turėtų tapti ir po truputėlį išties tampa auksine Lietuvos kultūros vizitine kortele”, – interviu „Veidui“ teigė Lietuvos Respublikos ambasados kultūros atašė Kinijos Liaudies Respublikoje Agnė Biliūnaitė.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

– Kurios lietuvių trupės jau turi kvietimus šiais metais pasirodyti Kinijoje?

– Iš tiesų, 2016-uosius galėtume pavadinti Lietuvos teatro metais Kinijoje. Ką tik baigėsi OKT teatro gastrolės Pekine, Šanchajuje ir Guangdžou, kur iš viso buvo parodyta net 15 „Hamleto“ spektaklių. Kovo viduryje Airos Naginevičiūtės šiuolaikinio šokio spektaklis „Chimeros karoliai“ atidarė Šenženio eksperimentinio teatro bienalę.

Gegužės mėnesį Tiandzine ir Harbine bus parodyta Krystiano Lupos ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro „Didvyrių aikštė“. Birželį Pekine vyksiančiame Nanluogusiango teatrų festivalyje pakviesti pasirodyti trys Rimo Tumino Mažojo teatro spektakliai, „No Theatre“ ir Vido Bareikio „Kaligula“, du Stalo teatro ir Saulės Degutytės spektakliai. Liepą Kinijos sostinės žiūrovams ketinama pristatyti Oskaro Koršunovo „Katedrą“.

Rugpjūtį Pekine karaliaus lietuviškas šiuolaikinis šokis: Pekino vaikų teatrų festivalyje pakviesti dalyvauti klaipėdiečiai „Padi Dapi Fish“ ir jų šokio spektaklis vaikams „Baltoji lopšinė“, o Pekino šiuolaikinio šokio festivalyje pasirodys „Contemporary?“, „ID: D & G“ ir „Dansemos“ spektaklis vaikams. Rugsėjį į „Bei­jing Fringe“ festivalį organizatoriai atsirinko ir pakvietė Vyčio Jankausko šiuolaikinio šokio spektaklį „Aritmijos“. Rudenį tarptautiniame Vudženo teatrų festivalyje turėtų pasirodyti jau minėtas „No theatre“ ir V.Bareikio spektaklis „Kaligula“ bei įvykti „Dansemos“ šokio spektaklio „Stebuklai“ gastrolės.

– Su kuo susijęs didėjantis Kinijos susidomėjimas Baltijos šalių (o gal visos Europos) teatru? Ar už jį turėtume dėkoti savo vadybininkų įdirbiui, ar yra ir kitų priežasčių?

– Kokie raktai atrakino Lietuvos teatrui Kinijos scenas? Manau, kiekvienu atveju – skirtingi. Tačiau iš esmės – tai atkaklus ir nuoseklus darbas. OKT atveju – ilgametis jų prodiuserių įdirbis ir ypatinga publikos meilė O.Koršunovo spektakliams. „Dansemos“ ir „Padi Dapi Fish“ atveju – milžiniškas kokybiškos kultūros produkcijos, skirtos vaikams, stygius šalyje, kurioje vaikų ir jų tėvų auditorija yra milijardinė.

Jeigu spektaklis „ištinka“ žiūrintįjį, visa kita – gastrolių sąnaudos, cenzūros mechanizmo įveikimas, tinkamos žinutės vietinei kinų publikai formulavimas – tik detalės.

Ne paskutinėje vietoje ir Lietuvos kultūros ministerijos sprendimas įsteigti kultūros atašė pareigybę LR ambasadoje Kinijoje. Džiaugiuosi, kad per pusmetį nuo mano darbo Pekine pradžios jau pavyko surengti du teatro ekspertų iš Kinijos vizitus į Lietuvą (2015 m. lapkritį ir 2016 m. sausį–vasarį). Jų metu pavyko pristatyti patį įvairiausią lietuvišką teatrą – nuo Beno Šarkos eksperimentų iki Eimunto Nekrošiaus „Boriso Godunovo“, nuo Karolinos Žernytės Pojūčių teatro iki „Cezario grupės“, „Lino lėlių“, Agnijos Šeiko „Keliaujančių bažnyčių“, Kauno dramos teatro „Hamleto“ ir O.Koršunovo „Jelizavetos Bam“.

Būtent galimybė teatrų ir festivalių prodiuseriams bei direktoriams rinktis iš to, ką jie pamato, patiria gyvai, yra geriausias ir patikimiausias būdas. Nes teatras yra čia ir dabar patiriama meno forma. Ir jeigu spektaklis „ištinka“ žiūrintįjį, visa kita – gastrolių sąnaudos, cenzūros mechanizmo įveikimas, tinkamos žinutės vietinei kinų publikai formulavimas – tik detalės. Tuo atveju, kai spektaklius pasirenka patys ekspertai iš Kinijos, darbo procesas būna daug lengvesnis, nes interesas tampa abipusis.

Be abejo, ekspertų vizitai – nepigus malonumas. Todėl galima padėkoti Lietuvos kultūros tarybai, kuri jau kelerius metus remia Lietuvos kultūros instituto ekspertų programą ir užtikrina tokią galimybę. Vis dėlto išimtiniais atvejais suveikia ir kitas būdas – spektaklių videoįrašų peržiūra. Drauge su Lietuvos šokio informacijos centru ir įvairiais Lietuvos teatrais esame išdaliję šūsnis šokio, dramos, lėlių spektaklių DVD. Ir kartais jie pasiekia reikiamas rankas. Būtent tokiu būdu – peržiūrėjus įrašus – buvo pasirinkti ir pakviesti į festivalius A.Nagine­vičiūtės ir V.Jankausko šokio spektakliai.

– Ar jau galima teigti, kad geras Lietuvos teatralų vardas pasie­kęs Kiniją? Kuriuos mūsų režisierius žino šios šalies teatrinė visuomenė?

– Atsakymas į šį klausimą, deja, jus nuvils. Tiesą sakant, intensyviai bendraudama su Kinijos teatro visuomene galiu pasakyti, kad lietuviškasis teatras jiems vis dar terra incognita. Kad ir kaip būtų keista, bet, be O.Koršunovo, kuris nuo 2008 m. jau tris kartus gastroliavo Kinijoje, jie daugiau nieko nežino. Nei E.Nekrošiaus, nei Gintaro Varno, nei Jono Vaitkaus. Net ir R.Tuminas, kurį per antrąjį ekspertų vizitą tiesiogine to žodžio prasme „atrado“ Wang Xiangas, Nanluogusiango teatrų festivalio ir Penghao nepriklausomo teatro vadovas, buvo lyg kažkur girdėtas tik vienam kitam Maskvoje studijavusiam teatralui.

Intensyviai bendraudama su Kinijos teatro visuomene galiu pasakyti, kad lietuviškasis teatras jiems vis dar terra incognita.

Tačiau pastaruoju metu Lietuva vis labiau asocijuojama su ypatingais šokio spektakliais, skirtais vaikams ir kūdikiams. Būtent „Dansemos“ sėkmė pernai Šanchajuje sudomino Kinijos teatrus. Ir būtent tokio – profesionalaus, netikėto teatro vaikams, kuriame nebūtų teksto, kinų prodiuseriai labai ieško.

– Ar sunku įsiūlyti kinų festivaliams lietuviškus spektaklius? Ar aukšti vietinės biurokratijos slenksčiai?

– Sužavėti kinus lietuvišku teatru nėra sunku. Tai nutinka kaskart, kai yra galimybė parodyti spektaklius gyvai. Kadangi, kritiškiau pažvelgus, sunkiai įstengtume konkuruoti su didžiųjų Europos valstybių literatūra ar kinu, būtent teatras ir šokis galėtų, turėtų tapti ir po truputėlį išties tampa auksine Lietuvos kultūros vizitine kortele.

Vis dėlto didžiausiu slenksčiu tampa tie 6500 km, įsiterpusių tarp Lietuvos ir Kinijos. Kaip įprasta pasaulinėje praktikoje, festivaliai, kviesdami teatrus, geriausiu atveju apmoka trupės nakvynę, vietinį transportą, kai kurių dekoracijų gamybą, viešinimą, technines paslaugas. Tačiau trupės ir rekvizito kelionės išlaidos lieka Lietuvos problema. Ir čia mūsų šalies teatrams labai reikia mūsų verslo paramos, nes Kultūros taryba, du kartus per metus skelbianti konkursus finansuoti Lietuvos kultūros pristatymą užsienyje, nėra pajėgi finansuoti didesnių gastrolių.

Kaip žinome, Kinijoje oficialiai scenoje, ekrane ar kitoje viešoje erdvėje negalima rodyti ir kalbėti apie politiką, religiją, seksą, smurtą.

Jau šiais metais visi spektakliai, vyksiantys į Kiniją ir kreipęsi į Kultūros tarybą finansinės paramos gastrolėms, konkuruos tarpusavyje. Kvaila situacija, nes tai, kad 2016 m. Kinijoje pavyks pristatyti kone dvi dešimtis skirtingų pavadinimų lietuviškų spektaklių, turėtų būti laikoma ypatinga sėkme ir pagaliau atėjusiu sunkaus darbo atlygiu, kurio nevertėtų ignoruoti. O greičiausiai taps dar vienu galvos skausmu ekspertams, kurie bandys, pavyzdžiui, iš trijų skirtingų teatrų spektaklių, pakviestų į tą patį festivalį, skirti finansavimą kažkuriems dviem, nes trečiam, šiaip ar taip, neužteks. Taip neturėtų būti.

– Ar būna nesusipratimų dėl spektaklių teksto derinimo, ar tai dažniau traktuojama kaip formalumas?

– Nuolat palaikau ryšį su visų pakviestų Kinijoje pasirodyti teatrų prodiuseriais. Ir tikrai galiu patvirtinti, kad visi iki vieno turi pristatyti visą spektaklio vaizdo įrašą, visus spektaklyje skambančius tekstus (net ir dainų) gerokai iš anksto, nes viskas turi būti suderinta ir pereiti cenzūrą. Kaip žinome, Kinijoje oficialiai scenoje, ekrane ar kitoje viešoje erdvėje negalima rodyti ir kalbėti apie politiką, religiją, seksą, smurtą.

Tačiau pastaruoju metu tikrai akivaizdus Kinijos kultūrinio gyvenimo laisvėjimas ir bandymai scenoje reikštis šiek tiek drąsiau, tiesiau ir provokatyviau. Galbūt kaip tik todėl lietuviškas teatras, puikiai įvaldęs metaforinę kalbą, pasižymintis vizualumu, filosofiškumu ir estetiškumu, šioje šalyje suprantamas ir priimamas lengviau, nei socialiai ir politiškai smarkiai angažuotas Vakarų Europos teatras.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...