2013 Vasario 15

In memoriam paskutiniam Lietuvos bankininkui

Algimantas Šindeikis

 

 

Vladimiras Romanovas, kaip ir absoliuti dauguma bankrutavusių Lietuvos bankininkų, taip ir netapo cinišku, šaltakraujišku, viską apskaičiuojančiu bankininku, sugebančiu ne tik patekti į verslo elito gretas, bet ir jose išsilaikyti.

 

„Sekundė“, Holdingo kompanija, Lietuvos akcinis inovacinis, „Litimpex“, Komercijos ir kredito, Lietuvos valstybinis komercinis bankai buvo valdomi lietuvių bankininkų, kurie per 23-ejus Lietuvos valstybės nepriklausomybės metus bankrutavo. Paskutinio de facto vienvaldiškai Lietuvos verslininko valdomo Ūkio banko veiklos sustabdymas yra paskutinė vinis į lietuviškos bankininkystės karstą. Kodėl lietuviškas kapitalas nepajėgė įsitvirtinti bankininkystės srityje?

Bankininkystė yra ciniškas verslas. Kaip niekur kitur čia reikia būti griežtam tiek sau, tiek kitiems. Čia reikia sugebėti valdyti emocijas, niekuo netikėti, galvoti tik apie tai, ar tie pinigai, kurie iškeliauja iš banko, sugrįš. Pinigų sugrąžinimą reikia apdrausti keleriopais užstatais, tuos pinigus besiskolinančius asmenis ar įmones supančioti įsipareigojimais, kurių jie niekada negalėtų išvengti. Jei reikės, iš skolininkų atimti paskutinį duonos kąsnį. Ir jokių sentimentų, jokio pasigailėjimo.

Niujorko bankininkai, net ir finansų krizės laikotarpiu sugebėję sau išsimušti milijardinę mokesčių mokėtojų paramą, mokėjosi premijas už gerus veiklos rezultatus. Nors tikrieji jų rezultatai buvo toksiškų finansinių produktų platinimas patikliems investuotojams.

Šiandien Lietuvoje veikiantys užsienio bankininkai nesibodi reikalauti net ir įmonių savininkų bei jų valdytojų asmeninio laidavimo už banko išduodamas paskolas verslui, taip ribotos atsakomybės akcines bendroves iš esmės paversdami neribotos atsakomybės verslo įmonėmis. Toks bankų apsidraudimas neišvengiamai žlugdo norą užsiimti verslu. Kas norės rizikuoti viskuo, ką yra anksčiau sukūręs, siekdamas įgyvendinti naują verslo projektą.

Verslas, kuris daromas surenkant iš žmonių laisvus pinigus ir investuojant juos į ilgalaikius projektus, yra ypač rizikingas ir grindžiamas bankininkystės profesijos esme – tikėjimu ir pasitikėjimu. Vakarų bankininkystė skaičiuoja šimtus metų ištisų dinastijų, sugebėjusių atsispirti pagundoms kitų žmonių pinigus susigrūsti į savo kišenę, išlaikyti tinkamą balansą tarp neišvengiamos investicijų rizikos ir konservatyvaus požiūrio į savo kasdienę veiklą.

Šimtus milijonų viršpelnių iš nekilnojamojo turto burbulo Lietuvoje uždirbę skandinavų bankininkai negalėjo nežinoti, kad nekilnojamojo turto burbulas ankščiau ar vėliau sprogs (jie savo šalyse yra pergyvenę ne vieną tokį burbulą), bet dvigubai daugiau, nei jis šiandien kainuoja, už būstą sumokėję naujakuriai niekur nesidės – turės sumokėti visus pinigus, kuriuos pasiskolino, nes mūsų įstatymai tokią riziką leidžia užkrauti tik ant piliečių pečių, nors turto vertintojai buvo patys bankai.

Tai ir yra bankininkų cinizmas. Bet tas cinizmas turi savo vertę. Tokia ciniška morale ir verslo logika paremti bankai veikia stabiliai, nebankrutuoja, visada turi finansinių resursų, nepradangina indėlių ir yra bet kurios ekonomikos stabilumo ir jos progreso garantas. Jų misija valstybėje ypač svarbi. Be bankininkų, jų išteklių, jų sugebėjimo įgyti pasitikėjimą ir pritraukti laisvas piliečių bei verslo lėšas joks ekonominis vystymasis nėra įmanomas.

Serija lietuviškų bankų bankrotų susijusi su pagrindine problema: banko savininkai, jį kontroliavę asmenys savo ir surinktus žmonių indėlius investuodavo į savo asmeninius verslus. Į savo banką jie žiūrėjo kaip į finansavimo šaltinį. Savo verslo idėja jiems visada buvo svarbiau nei banko, kuriame sumaišyti asmeniniai ir indėlininkų pinigai, saugumas. Ūkio banko bankrotas grėsė seniai, tarp bankininkų buvo žinoma, kad šalies centrinis bankas, kuris yra atsakingas už finansinių įstaigų priežiūrą, buvo įpareigojęs banko valdytojus atsikratyti paskolų, išduotų su banko savininku susijusiems asmenims ir verslams.

Bankininkystė – elitinis verslas. Ar jame yra vietos lietuviams? Lietuviškų bankų bankrotai įrodo, kad nėra. Kodėl? Visų mūsų bankininkų problema ta pati: jie taip ir netapo bankininkais, o į banką žiūrėjo kaip į savo kišenę ir savo verslų, sėkmingų ar nesėkmingų, finansuotoją. Tai yra gavę galimybę pabūti bankininkais susidūrė su savotišku sąmonės susidvejinimu. Viena vertus, norėjo, kad bankas finansuotų projektus, kurie duotų bankui pelno, kita vertus, patys norėjo būti verslininkais ir užsiimti verslais, kuriems reikia finansavimo. Savo verslais tikėjo ilgiau, nei tai galėtų sau leisti bankininkas, matydamas, kad verslas ritasi į bedugnę. Juolab nereikalavo tokių garantijų ir užstatų, kurie būtų leidę bankui uždirbti net ir verslui bankrutavus.

Ar V.Romanovas, būdamas bankininkas de jure, buvo bankininkas ir de facto? Jis į Lietuvą atvežė legendinį Maskvos Didžiojo teatro baletą, restauravo cerkves Kaune, buvo Nacionalinio operos ir baleto teatro rėmėjas, nuolat nuo bankroto gelbėjo „Žalgirio“ krepšinio komandą, investavo į kitų valstybių futbolo klubus bei dešimtis milijonų – į pesimistinės ateities regioninius dienraščius, supirkinėjo ištisas gatves nekilnojamojo turto Balkanų valstybėje, užsiiminėjo šimtais labdaros projektų, kūrė sunkiai verslo logika paaiškinamą barokinio Vilniaus atgaivinimo “Žalgirio” stadiono ir Koncertų bei sporto rūmų teritorijoje projektą. Ar taip elgiasi bankininkai, kuriems patikimi keli milijardai litų indėlių? Ar tikrai centrinis bankas turėjo laukti praėjusios savaitės, kad stabdytų tokio bankininko veiklą, nors banko kelerių metų veikla rodo, jog šis yra patekęs į didelės rizikos lauką.

Kelerius pastaruosius metus V.Romanovas viešojoje erdvėje elgėsi taip, lyg pats norėtų sukelti savo banko griūtį. Argi pasitikėjimo tarp savo indėlininkų turėjęs siekti bankininkas televizijos laidose skaitytų grafomanišką poeziją, savo laikraščiuose pradėtų kampaniją prieš jį neva persekiojančius iškrypėlius, dalyvautų ir keistais būdais siektų pergalės žemo kultūrinio lygio TV šokių projektuose. Ką liudija toks elgesys? Ar tai, kad savo, kaip verslininko, galimybes peržengusiam žmogui verslo rizikos ir atsakomybės našta nebeleidžia nei adekvačiai suvokti savo veiksmų, nei realistiškai vertinti aplinkos.

V.Romanovas bei absoliuti dauguma bankrutavusių Lietuvos bankininkų taip ir netapo tais ciniškais, šaltakraujiškais, viską apskaičiuojančiais bankininkais, kurie sugebėtų ne tik patekti į verslo elito gretas, bet ir jose išsilaikyti. 23-eji nepriklausomos valstybės metai taip ir nepadėjo Lietuvos verslui, net ir sugebėjusiam sukaupti didelius kapitalus, konkuruoti su Vakarų verslininkais bankininkystės srityje. Ar dėl tokios nesėkmės ir pralaimėjimo bankininkystėje turime barstytis galvą pelenais ir sakyti, kad tai ne mūsų jėgoms? Lietuviško verslo tarptautiniai laimėjimai biotechnologijų, lazerių gamybos, prekybos, informacinių technologijų srityje rodo, kad nesame ribotų gebėjimų, ir tikro lietuviško bankininko turėtume sulaukti.

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (4)

  1. Uma Uma rašo:

    Kai tokie skandalai krečia “Morgan Stanley”, “Barclays” bei smulkesnius (The Royal Bank of Scotland ir t.t.), kai bankrutavo “Lehman brothers” ir islandai, Ispanijos bankai dvėsuoja vokiškų pinigų padedami, kai visas bankinis sektorius lyg ant ugnikalnio viršūnės pasodintas – labai keista skaityti, jog Vakarų bankininkystė stabili ir patikima.

  2. Tas Tas rašo:

    Informatyvus tekstas.Su V.Romanovu ir Ūkio banku neturėjau reikalų.Bet tas vyriškis visvien įsibrovė atmintin-atkakliai,spalvingai,tiesiog ne-suprantamai daug reiškėsi viešumoje.Mecenatas,neadekvatus(“trenktas”)ekscentrikas.Ne tik autoriui,man ir,manyčiau,labai daug kam lieka klaustukas-”Ar tikrai centrinis bankas turėjo laukti praėjusios savai-tės,kad stabdytų tokio banko veiklą…”.Galima būtų ir pasakyti-tame centriniame banke bene vieni V.Romanovo(o gal R.Šarkino?) klonai,tik su Užgavėnių kaukėm.Savo santaupas bevelyčiau laikyti ne kokiame ten užsienietiškame,o valstybiniame komerciniame banke.Ir laukiu,kad toks vistiek bus įsteigtas.

  3. atrodo atrodo rašo:

    Autorius beplaudamas ,,buratina”pamirso, kad svetimais pinigais ,,pagaminti milijonieriai” turejo kitas uzduotis-nusipaisyti diplomus ir drumsti vandenelî ir lietuviu galveles.

  4. suomis suomis rašo:

    Brrrrrrrrrr glušas tekstas. Kokie epitetai : – ciniškas verslas, toksiški finansiniai produktai. :) Kaip tik Romanovas yra gerbtinas asmuo. Šaunuolis, kad bankrutavo, gyvas žmogus ir iki kaulų smegenų liberalas. Ir ne kažkokiam šindeikiui aiškinti, kaip žmonės iš proto kraustosi. Jeigu šiame pasaulyje būtų vieni šindeikiai, tai po šiai dienai gyventume akmens amžiuje. Idomu dar ir tai, kad talibaniškos idėjos, kartais būna į naudą.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...