2012 Birželio 14

Iliuzijų pinklėse

veidas.lt

Kodėl labiau tikime jomis, o ne akivaizdžiais faktais?

Draugai sako, kad susitikinėjame su žmogumi, kuris suteiks daug skausmo. Nė už ką jais netikime! Na, o jeigu kolegę išplakame piktu liežuviu, pareiškiame, kad tokios bausmės ji nusipelnė. Regis, patekome į iliuzijų pinkles…

Visi mes svajojame…

Vieni – apie supratingą, mylintį ir trūkumų neturintį gyvenimo draugą, kiti – apie didelį namą, gerai mokamą darbą, karjeros aukštumas, gabius vaikus, tobulą figūrą ir t.t.

Atlikus tyrimus paaiškėjo: jeigu ko nors labai trokštame, nevalingai ima atrodyti, kad svajonė būtinai virs tikrove. Tarkime, neabejojame, kad vagys pasirinks kaimynų butą, o milijoną laimėsime mes, o ne koks nors bjaurus kolega, nors puikiai žinome, kad tai – neįmanoma (jis turi loterijos bilietą, o mes vis žadame kada nors jį nusipirkti…). Kodėl taip elgiamės? Nes norime jaustis laimingesni, vertingesni, protingesni, gabesni, nepaprasti, tiesiog likimo pabučiuoti…

Iš tiesų nieko baisaus, jeigu retsykiais paskrajojame ant rožinio debesėlio, atitrūkstame nuo realybės, pasvajojame apie gražius dalykus, patikime, kad nėra nieko neįmanomo. Tada ir iš ligos patalo lengviau pakylame, ir po skyrybų greičiau atsitiesiame.

Tačiau nuolat neigti akivaizdžius faktus, nepripažinti tikrovės – pavojinga. Iš pradžių meluojame sau, paskui – ir kitiems, pradedame pernelyg rizikuoti (tarkime, leidžiamės į pavojingą žygį, tačiau nesisaugome, nes juk mums nieko blogo nutikti negali!), pamirštame, kad iš tiesų turime galimybę ne tik daug laimėti, bet ir viską prarasti. Pasak psichologų, į iliuzijų pinkles pakliūname gana dažnai…

 

Norime tikėti, kad gyvenimas – teisingas

Kitaip tariant, esame tikros, kad gėris nugali blogį, o už gerus darbus visada atlyginama su kaupu. Pasakoja Diana: „Prieš savaitę vagys įsibrovė į dviejų kaimynų butus. Visi laiptinės gyventojai sunerimo, svarstė, gal reikėtų samdyti apsaugą, įstatyti patikimesnes laiptinės duris, sumontuoti filmavimo kameras. Nesutikau duoti pinigų. Pagalvojau, kad ilgapirščiai dar sykį į tą pačią laiptinę kojos tikrai nekels. Be to, esu tikra, kad jie puikiai žinojo, kur eina ir ką ras. Apvogtieji kaimynai man visada atrodė įtartini, palaikė ryšius su visokiais prašalaičiais…“

Ką sako psichologai. Tikime, kad blogi žmonės anksčiau ar vėliau gaus, ko nusipelnė, o geri bus išgelbėti, nes tada jaučiamės saugesni. Kokios tokio mąstymo pasekmės? Kai moterį užpuola prievartautojas, pasklinda kalbos, kad ji pati buvo kalta. Ėjo, kur nereikia, lūpas pasidažė pernelyg ryškiais lūpų dažais, apsivilko per trumpą suknelę, per meiliai šypsojosi ir t.t. Pikčiurnos, smurtautojai, kritikai ar šiaip ilgaliežuviai labai retai prisiima atsakomybę už savo veiksmus, nes jie – nekalti („Ji per garsiai kalbėjo“, „Ji ir vėl sriubą persūdė“). Tokie žmonės randa šimtą priežasčių ir įrodymų, kad nuskriaustas žmogus blogo elgesio tiesiog pats užsitarnavo, kitaip tariant, tokiu būdu bando atsikratyti kaltės jausmo, nes sąžinė vis dėl to graužia…

Kas nutinka, kai tvirtai įsikimbame iliuzijos, jog „blogiečiai“ anksčiau ar vėliau bus nugalėti? Ogi pradedame šventai tikėti, kad užtenka visada elgtis gerai ir likimas bus mums gailestingas.

! Pasak psichologų, tikėjimas, kad gyvenimas yra teisingas – viena iš didžiausių mūsų iliuzijų.

Nes ir nuostabūs žmonės gali nerasti savo laimės, sunkiai suserga, jaučiasi nemylimi, per anksti miršta, o, tarkim, koks girtas kelių erelis, mirtinai sužalojęs žmogų, taip ir lieka tinkamai nenubaustas…

 

Aplinkinių elgesį interpretuojame neteisingai…

… nes turime daug kompleksų. Štai ką pasakoja Simona: „Neseniai pakeičiau darbą. Kolegės man pasirodė nelabai draugiškos, nesistengė su manimi artimiau susipažinti. Tačiau man neramu dėl kitko – jos labai dažnai keistai į mane žiūri, kartais šnabždasi, kikena tarpusavyje. Tada sutrinku, pamanau, gal blakstienų tušas nubyrėjo ar pėdkelnės suplyšo. O gal pleputės įtaria, kad nelabai sutariu su vyru ir ketinu skirtis? Maniau, kad man puikiai sekasi visa tai nuslėpti…“

Ką sako psichologai? Tikriausiai pastebėjote, kad dažnas žmogus, kurį sekame akimis ilgiau nei akimirką, pasijunta nejaukiai. Pradeda muistytis, parausta, nusuka žvilgsnį į šoną ir t.t. Mūsų akį gali patraukti įdomus jo papuošalas, šukuosena arba sužavi šypsena, laikysena. Mes grožimės, o „stebėjimo objektas“ mūsų elgesį vertina kaip agresiją. Kodėl? Nes jaučiasi nesaugiai. Bijo vertinimo, nepasitiki savimi, nenori, kad kas nors į dienos šviesą ištrauktų paslaptis, kurias bando nuslėpti, ir t.t. Kitaip tariant, jeigu gėdijamės ant nosies išdygusio spuogelio, niekada nepatikėsime, kad kas nors grožisi didelėmis mūsų akimis ar ilgomis blakstienomis, nes, žinoma, jis (ji) bjaurisi mūsų spuogu! Deja, iš musės dažnai darome dramblį, o nedidelius savo trūkumus mintyse paverčiame milžiniškais…

Pasikliaujame pirmuoju įspūdžiu…

… ir laikomės jo įsikibę kaip liūtai. Štai kokia istorija nutiko Audronei: „Prieš metus draugės gimtadienyje susipažinau su Rimu. Jis man pasirodė labai jautrus, protingas, dėmesingas – tiesiog žavingiausias vyras pasaulyje. Be to, pasirodė, kad visiškai sutapo mudviejų požiūris į gyvenimą, pomėgiai. Skraidžiau kaip su sparnais, nes pagaliau suradau savo antrąją puselę…

Šiandien mąstau kitaip, nesuprantu, kuo Rimas mane sužavėjo? Iš tikrųjų jis yra kaprizingas, nenuolaidus, piktas ir dar linkęs lakstyti paskui kitų moterų sijonus! Mano artimieji kartoja, kad Rimas visada toks buvo, tačiau aš nenorėjau tuo tikėti. Tiesiog įsikaliau į galvą, kad pamilau tobulą vyrą. Deja, maždaug po metų rožinius akinius vis dėlto nusiėmiau ir mes išsiskyrėme.“

Ką sako psichologai? Klysti – žmogiška, tačiau būna nesmagu, jeigu taip nutinka. Tada aplinkiniai bado pirštais, užjaučia, apkalba, vadina kvailiais… Taigi, užuot pripažinę, kad išklydome iš tiesos kelio, pasirinkome netinkamą žmogų, darbą, profesiją, tvirtiname, kad gyvenimas – gražus, o sprendimas – pats geriausias. Kitaip tariant, patys save apgaudinėjame („Mylimas žmogus nemandagiai kalba apie moteris? Nieko baisaus, aš jį pakeisiu“, „Vyras – alkoholikas? Tikrai ne. Na, žinoma, jis truputį išgeria per gimtadienius…“, „Sutuoktinis namie smurtauja? Bet jis – geras žmogus, labai mus myli“).

Teoriškai, prieš priimant svarbius sprendimus reikėtų devynis kartus pamatuoti, o tik paskui kirpti. Neverta pasikliauti vien širdies balsu („Tai – mano svajonių vyras“) ar pirmuoju įspūdžiu („Akivaizdu, kad šiame darbe jausiuosi puikiai“), nes antras žvilgsnis gali būti daug skvarbesnis. Tiesa, labai dažnai elgiamės atvirkščiai pirmiau apsisprendžiame, o paskui bandome save įtikinti, kad nesuklydome („Reikėjo tekėti už Tomo? Nemanau. Na ir kas, kad jis mandagus, užtat žemas ir dar akiniuotas. O štai Gintaras aukštas, gražus…“). Beje, pasak specialistų, visai nesvarbu, ką norime „įsigyti“ – naują dulkių siurblį, automobilį, puodą ar antrąją pusę – renkamės pagal tą pačią schemą… Štai ką pasakoja Monika: „Tikrai nepamiršiu pirmosios dienos naujame darbe. Apie Rasą tada susidariau labai blogą įspūdį. Ji man pasirodė pernelyg pasitikinti savimi, šalta kaip ledas. Slapta tikėjausi, kad neteks sėdėti su ja viename kabinete… Nuo tos dienos praėjo aštuoneri metai. Rasa – pati artimiausia mano draugė. Jeigu būčiau įsikibusi minties, kad ji – pasipūtėlė, dabar neturėčiau tokios ištikimos ir nuoširdžios bičiulės.“

Rūta Staučytė

Moters savaitgalis, Nr.22

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...