2016 Sausio 06

Bendra Europos valiuta

Įdomybės apie eurus, kurių tikriausiai nežinojote

Veidas.lt

BFL / V.Skaraičio nuotr.

Ar žinote, kur buvo nukaldinta pirmoji oficiali euro moneta? Kas užsimanė 500 eurų banktono? Kurią spalvą paniekino euro kūrėjai? Kurioje euro zonos šalyje nėra 1 bei 2 centų monetų?

Eglė Digrytė, euroblogas.lt

Lietuva jau metus gyvena su euro banknotais ir monetomis. Daugelis gyventojų bendrąją ES valiutą rečiau ar dažniau čiupinėdavo ir iki tol, todėl spėjo taip priprasti, kad į daugelį detalių nebekreipia dėmesio.

Idėja apie vieningą valiutą Europoje ėmė sklandyti jau 8-ajame dešimtmetyje, bet monetarinę sąjungą, kuri tapo didžiausia pinigų reforma nuo romėnų imperijos laikų, sukūrė tik 1992 metais pasirašyta Mastrichto sutartis. Formaliai euras pradėtas naudoti 1999-ųjų sausį, tačiau bemaž trejus metus jis buvo tik virtualus ir paprasti gyventojai vargiai juto skirtumą: vokiečiai toliau mokėjo markėmis, belgai – frankais, o portugalai – eskudais. Banknotai ir monetos europiečių rankose atsidūrė tik atėjus 2002 metams.

Eurą iš pradžių įsivedė 11 valstybių: Airija, Austrija, Belgija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Suomija ir Vokietija. To paties norėjusi Graikija neatitiko kriterijų. Prie pinigų sąjungos ji prisijungė vėliau, bet suspėjo įšokti į traukinį ir fiziškai eurai joje pradėjo cirkuliuoti tuo pačiu metu, kaip minėtose šalyse.

Kosovas ir Juodkalnija eurą įsivedė vienašališkai, todėl euro zonai formaliai nepriklauso.

Dabar euro zonai priklauso ir Estija, Kipras, Latvija, Lietuva, Malta, Slovakija bei Slovėnija. Tačiau ši valiuta cirkuliuoja didesnėje teritorijoje. Pagal susitarimus su ES, euras yra oficiali valiuta nykštukinėse valstybėse Andoroje (vietoj ispaniškų pesetų ir prancūziškų frankų), Monake (vietoj frankų), San Marine ir Vatikane (vietoj itališkų lirų), jos kaldina savas monetas. Kosovas ir Juodkalnija eurą įsivedė vienašališkai, todėl euro zonai formaliai nepriklauso.

Kitos ES narės yra įsipareigojusios įsivesti eurą, kai tik atitiks kriterijus. Vienintelės Jungtinė Karalystė ir Danija neprivalo to daryti. Kroną tebeturinti Švedija taip pat turėtų prisijungti prie euro zonos – kai tam referendume pritars gyventojai. Iki šiol tokio palaiminimo gauti nepavyko. 2003 metais referendume 56 proc. rinkėjų pasisakė prieš eurą ir tik 42 proc. balsavo „už‟.

Euro zonos narėmis tapusių šalių valiutos nebuvo konvertuotos vienu ypu. Likus pusvalandžiui iki 1999 metų, centriniai bankai nustatė atitinkamų valiutų santykį su JAV doleriu. Šie rodmenys buvo naudojami paskaičiuoti ekiu (European Currency Unit, Ecu) – valiutų krepšelio ir virtualios valiutos, kuri tapo euru, – vertę. Tik tuomet nacionalinės valiutos buvo paverstos eurais.

Naująja valiuta reikėjo aprūpinti 291 mln. žmonių. Iš pradžių buvo atspausdinta 12,5 mlrd. banknotų ir nukaldinta 76 mlrd. monetų. Vien pastarosios svėrė 300 tonų, bankai skundėsi stokojantys vietos joms saugoti.

Nyderlandų vyriausybė prognozavo, kad 250 vienos tonos sunkvežimių turės atlikti 8 tūkst. kelionių, kad išvežiotų 1,5 mlrd. monetų.

Daugelį monetų gyventojai gavo parduotuvėse. Pinigų išvežiojimas buvo tikras logistinis košmaras. Didžiausias galvosūkis buvo, kaip bankus ir parduotuves aprūpinti pakankamu kiekiu naujų pinigų. Nyderlandų vyriausybė prognozavo, kad 250 vienos tonos sunkvežimių turės atlikti 8 tūkst. kelionių, kad išvežiotų 1,5 mlrd. monetų. Vokietijoje teko pristatyti net 20 mlrd. monetų. „Deutsche Bank‟ paskaičiavo, kad jo kasininkai, keisdami pinigus privatiems klientams, iš viso praleis 2 tūkst. mėnesių, ir tai tik jei žmogus apsilankys vos vieną kartą.

Pirmoji oficiali euro moneta buvo nukalta 1998 metų gegužę Bordo mieste Prancūzijoje.

Rūpesčių kėlė ir pats monetų kalimas. Pastebėjus dizaino trūkumų, kai kuriose šalyse šį procesą net teko sustabdyti. Pirmoji oficiali euro moneta buvo nukalta 1998 metų gegužę Bordo mieste Prancūzijoje. Ši šalis buvo viena aktyviausių banknotų ir monetų vartotojų – XXI amžiaus pradžioje keturi iš penkių atsiskaitymų buvo atliekami grynaisiais, todėl norėjo pradėti visą grandiozinį procesą. Bet kiek pasiankstino, mat pirmojo monetų dizaino buvo atsisakyta. Prancūzams teko sulydyti pirmuosius devynis milijonus 10 centų monetų ir taip pavėjui paleisti keletą šimtų tūkstančių. Vokietija irgi neišvengė problemų – 12 žvaigždžių, puošiančių monetų briaunas, buvo pasuktos neteisingai.

Kaip atrodys euro banknotai, paaiškėjo dar 1996-ųjų gruodį. Dizaino konkursą laimėjo austrų menininkas Robertas Kalina, pasiūlęs ant banknotų pristatyti įvairių laikotarpių ir stilių Europos architektūrą, taip išvengiant ginčų dėl nacionalinių didvyrių ir pasiekimų.  Pinigų priekinę pusę papuošė langai ir vartai, simbolizuojantys atvirumo bei bendradarbiavimo dvasią, antrąją – tiltai, simbolizuojantys tautų tarpusavio bei Europos ir pasaulio bendradarbiavimą. Jie buvo R.Kalinos išgalvoti ir stilizuoti, o ne konkrečių statinių atvaizdai. Ant 5 eurų banknoto vaizduojama ankstyviausia architektūra, o ant 500 eurų banknoto – šiuolaikinė.

Europos aklųjų sąjunga skundėsi, kad aštuonios euro monetos viena nuo kitos menkai tesiskyrė.

Kur kas didesni ginčai virė dėlmonetų dizaino. Tik 1997-ųjų birželį nuspręsta pasirinkti sukurtąjį belgų menininko Luco Luycx. Vienas iš diskusijų objektų – iš kokių metalų kaldinti monetas. Švedija atkreipė dėmesį, kad iki 20 proc. moterų kamuoja alergija nikeliui, ir reikalavo jį pakeisti vadinamuoju šiaurės auksu. Bet paaiškėjo, kad tokiu atveju 7 mln. žemyne veikiančių užkandžių bei gėrimų pardavimo automatų ir dar daugiau parkomatų neatskirs 20 ir 50 centų monetų. Kitas klausimas – monetų forma ir dydis. Europos aklųjų sąjunga skundėsi, kad aštuonios euro monetos viena nuo kitos menkai tesiskyrė. Buvo pasiūlyta devyniakampė 20 centų moneta, bet vokiečiai užginčijo – esą ji tik „varys iš proto‟ automatus.

Galiausiai nuspręsta euro monetas kaldinti aukso, sidabro ir vario spalvų. Lietuviškos 1 ir 2 eurų dvispalvės monetos kaldinamos iš spalvotųjų metalų lydinių, 10, 20 ir 50 euro centų monetos – iš vadinamojo šiaurės aukso metalų lydinio, 1, 2 ir 5 euro centų monetos – iš variu dengto plieno. Priešingai nei banknotus, monetas šalys kaldinasi pačios, todėl leista naudoti savitą, nacionalinį dizainą. Monarchijos įamžino savo karalius ir karalienes, kai kurios šalys monetas papuošė nacionaliniais simboliais, Vokietija – ereliu, Graikija – pelėda, Suomija – liūtu, kuris buvo kaldinamas ant kai kurių markių. Dėl šių skirtumų monetų dydis truputį skiriasi, priklausomai nuo „tautybės‟.

Bent 2 centų monetą akliesiems ir silpnaregiams atskirti nuo 1 ir 5 centų nesunku – jos briauna turi horizontalų griovelį.

Eurai spausdinami skirtingų spalvų: 5 eurų banknotas yra pilkas, 10 – raudonas, 20 – mėlynas, 50 – oranžinis, 100 – žalias, 200 – geltonas, 500 – violetinis. Nėra tik rudo banknoto.

Vokietija turėjo net 1000 markių banknotą, kurio vertė buvo lygi kaip tik maždaug 500 eurų, todėl nuspręsta spausdinti ir tokio nominalo banknotus.

Turbūt retas įsivaizduoja, kaip atrodo didžiausio nominalo – 500 eurų – banknotas, nekalbant apie tai, kad vargiai yra jį čiupinėjęs. Nors daug kur vargiai reikia vertingesnių nei 100 eurų banknotų, kai kuriose šalyse buvo ypač populiaru naudoti grynuosius. Vokietija turėjo net 1000 markių banknotą, kurio vertė buvo lygi kaip tik maždaug 500 eurų, todėl nuspręsta spausdinti ir tokio nominalo banknotus. Tai lemia dar vieną nepatogumą, mat kuo didesnio nominalo banknotai, tuo jie didesni, kad būtų lengviau atskirti.

Savų tradicijų laikosi ir suomiai – jie nenaudoja mažiausio nominalo – 1 ir 2 centų – monetų, kaip ir cirkuliuojant markei. Kainos ir toliau apvalinamos 5 centų tikslumu. Tiesa, nedidelis smulkiausių monetų kiekis buvo nukaldintas – numizmatų reikmėms, o rinkoje jų vertė gali pasiekti net 10 eurų.

O štai Italijoje mažiausio nominalo banknotas buvo 1000 lirų (maždaug 50 euro centų vertės). Kadangi su euru pradėta naudoti nemažai monetų, 2001-ųjų gruodį daugelisitalų vieni kitiems dovanojo pinigines su kišenėle metaliniams pinigams.

Daugeliui lietuvių buvo nelengva atsisveikinti su nacionaline valiuta, nors ji po Nepriklausomybės atkūrimo cirkuliavo vos daugiau nei 21 metus. Graikams turėjo būti dar sunkiau – jų drachma atsirado dar Senovės Graikijoje. Sidabrinės monetos cirkuliavo jau Aleksandro Didžiojo laikais.

Bendroji ES valiuta turi ne tik oficialią santrumpą – EUR, bet ir specialų simbolį – €, panašiai kaip JAV doleris ($) ar Jungtinės Karalystės svaras sterlingų (£).

Kasdienėje kalboje kai kurių šalių gyventojai euro centus mėgsta vadinti savaip: Graikijoje – leptó (daugiskaitoje –leptá, Λεπτά), italai – centesimo. Prancūzai dažnai tebevartoja centime (taip buvo vadinami smulkesni už frankus pinigai), o ispanai – céntimo.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...