V. Puidoko nuotr.

Pašaukimas. Apie misionierių Aleksandrą Ferdinandą Bendoraitį, savo gyvenimą paskyrusį Amazonijos indėnams, jau kuriamas filmas. Bet jis – tik vienas iš ilgo sąrašo lietuvių misionierių, pasiaukojamai keitusių pasaulį į geresnį, skleidusių jame krikščioniškąją gerąją naujieną.

Ambicingas jaunosios kartos režisierius Vytautas Puidokas ilgametražį kūrybinės dokumentikos filmą „Aleksandras Didysis“ žada pristatyti jau kitais metais ir tikisi, kad apie lietuvį misionierių išgirs ne tik Lietuva, bet ir pasaulis. O jis pats pažintį su iškiliuoju tautiečiu (beje, abu – ir režisierius, ir jo filmo herojus – kilę iš Raseinių) bei jo darbais pradėjo visiškai atsitiktinai. Prieš dvejus metus be tikslo klaidžiodamas po Pietų Ameriką, V.Puidokas susidūrė su gyva A.F.Bendoraičio legenda. Džiunglių viduryje sutiko žmonių, su kuriais šis kartu dirbo, kuriuos gydė ar mokė, kurie ir šiandien vadina jį baltuoju dievu. Teberado lietuvio statytas ir įrengtas ligonines, tebeveikiančią radijo stotį, nors nuo jo mirties jau buvo praėję penkiolika metų.

„Kodėl jis nusprendė palikti patogų gyvenimą Europoje, ištaigingus apartamentus prabangiame Paryžiaus rajone, aristokratų ratą, su kuriuo artimai bendravo, ir susieti savo gyvenimą su džiunglėmis?“ – tai tik vienas klausimų, į kuriuos režisieriui rūpėjo atsakyti rekonstruojant savo herojaus gyvenimą. Misionieriaus, kunigo, gydytojo, filantropo, o prie viso to – ir spalvingos, charizmatiškos asmenybės gyvenimą.

A.F.Bendoraitis studijavo mediciną Sorbonos universitete, lankė paskaitas Dailės akademijoje, bet jos nebaigė, aktyviai dalyvavo to meto Paryžiaus kultūriniame gyvenime. Šiame mieste jis atsidūrė dar būdamas vaikas, augo savo tetos ir jos vyro Prancūzijos diplomato šeimoje, o giminaičiams mirus paveldėjo didžiulius jų turtus. Po penkiolikos darbo gydytoju metų lietuvis baigė teologijos ir filosofijos studijas Paryžiaus katalikų institute, buvo įšventintas į kunigus. Šiam pasirinkimui didelę įtaką padarė pažintis su Nobelio taikos premijos laureatu (1952 m.) Albertu Schweitzeriu – protestantų kunigu, vargonininku, gydytoju, misionieriavusiu Afrikos džiunglėse Gabone.

Beje, apie A.Schweitzerį, džiunglėse jo įkurtą ligoninę ir čiabuvių gydymą sukurtas dokumentinis filmas 1952 m. pelnė „Oskarą“. A.F.Bendoraitis laikė jį savo įkvėpėju ir mokytoju, vadovavosi jo skelbtu didžios pagarbos gyvybei principu.

Ruošdamasis tapti kunigu lietuvis taip pat galvojo apie Afriką, ketino įkurti ten ligoninę, skirtą raupsuotiesiems. Tačiau, pakviestas iš Brazilijos Rondonijos gubernatūros į Paryžių atvykusio vyskupo, 1962-aisiais atsidūrė atokiame Amazonės džiunglių Gvajaramerino miestelyje. Čia, Brazilijoje, ir anapus Amazonės upės – Bolivijoje A.F.Bendoraitis nuveikė didžiuosius savo gyvenimo darbus. Jis pelnė indėnų bendruomenės pasitikėjimą, buvo vadinamas didžiuoju baltuoju tėvu. O pasaulis jo darbus lygino su Martino Lutherio Kingo, Motinos Teresės veikla.

„~Padre~ Aleksandras elgėsi kitaip, nei įprasta kunigui, misionieriui. Sakydavo, kad jis yra 80 procentų gydytojas ir 20 procentų kunigas. Pirmiausia jam rūpėjo pagydyti mirštančius nuo ligų, pamaitinti išsekusius iš bado, tai yra palaikyti gyvybę, o kunigo misija buvo šiek tiek nuošaliau. Tačiau patiems indėnams didelį įspūdį darė jo tikėjimas. Jie garbino jo asmeninę galią, tikėjo, kad gydo būtent ji, ne vaistai“, – pasakoja V.Puidokas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.