2011 Sausio 24

Skirmantė Pesliakienė

Gyvybės siūlas jau buvo beveik nukirptas

veidas.lt

"Veido" archyvas

Vilniečiai Pesliakai už išgelbėtą sūnelio gyvybę gali padėkoti ne vien likimui, bet ir tikriesiems stebukladariams – medikams

Trečiojo gimtadienio laukiantis Tomukas Piesliakas – toks, kaip ir visi jo bendraamžiai: smalsus, padūkęs, kupinas tyros meilės visam pasauliui. Ir vis dėlto kiekvienas jo žingsnelis, bučkis mamai ar išminties blyksnis – tikri stebuklai. Nes viso to paprasčiausiai galėjo nebūti.

Abortas arba…

“Nėštumo metu jaučiausi puikiai, – pradeda pasakojimą Tomuko mama Skirmantė, dar auginanti dvylikos metų Kamilę ir dvidešimties Agnę. – Ir tik apie dvidešimtą nėštumo savaitę tiriant echoskopu sužinojau, kad vaisiaus virkštelėje yra ne trys, o tik dvi kraujagyslės. Tai reiškė, kad kūdikėlis gali turėti bėdų dėl širdelės. Tačiau tai neatrodė taip baisu (juolab kad tų bėdų galėjo ir nebūti), kaip išgirsta žinia, kad vietoj vieno inkstuko – cistos”. Pažįstama patarė Skirmantei apsilankyti pas kitą labai garsią ginekologę – kas žino, gal pirmoji gydytoja apsiriko. Deja, nieko paguodžiamo neišgirdo ir tąkart. Priešingai – paaiškėjo, kad nėra net ir to vienintelio sveiko inksto! “Abortas…” – galiausiai pasigirdo patarimas.

Tai išgirdusi pirmoji Skirmantės gydytoja (ačiū jai!) būsimą mamą tik išbarė. Esą vienas inkstukas tikrai yra, o žmonės visavertį gyvenimą nugyvena ir su vienu. Dėl galimų širdelės bėdų moterį nusiuntė pas kardiologą, kuris šių įtarimų nei patvirtino, nei paneigė. Tad beliko kiek įmanoma nusiraminti ir tikėtis geriausio.

Neskubanti gimdyvė

Likus dviem savaitėms iki gimdymo Skirmantė vaikštinėdama po prekybos centrą pajuto, kad nubėgo vaisiaus vandenys. Bet negi mesi pirkinius ir bėgsi į ligoninę? Nuvažiavo ten tik parvežusi pirkinius namo, pasirodė gydytojams ir dar išsiderėjo, kad leistų mergaites iš mokyklos kitame miesto gale parvežti. O namie dar prisikirto salotų, mėsytės. “Pagalvojau – paskutinįkart, juk po gimdymo teks laikytis dietos”, – šypsosi moteris. Taigi taip greitai, kaip buvo pažadėjusi gydytojams, neatvažiavo, ir už tai, žinoma, gavo pylos.

Ir štai tada Skirmantė nutarė paskubėti – staiga išsigandusi gimdymo ėmė prašytis cezario, bet teišgirdo: gimdei anksčiau, pagimdysi ir šįkart. Bet organizmas įvedė savo pataisas – sąrėmiai stiprėjo, o gimdos kaklelis net neketino atsidaryti, ir kančias galiausiai palengvino išsvajotoji operacija.

Nelaimės pranašai

Tomukas gimė mažutis, vos dviejų su puse kilogramo, todėl po gimdymo tuoj pat buvo išneštas į neišnešiotų naujagimių skyrių. Prisidėjo dar ir naujagimių gelta. “Ateinu pas sūnų, o jis taip keistai kvėpuoja – nenatūraliai garsiai ir sunkiai. Paklaususi gydytojos, kas jam, išgirdau, kad greičiausiai yra rimtesnių bėdų. Ir jau po poros savaičių tos rimtos bėdos pasitvirtino – Tomukui nustatė net dvi širdelės ydas, skilvelio pertvaros defektą ir aortos susiaurėjimą”, – dėsto Skirmantė.

Moteris neslepia – iš pradžių tikėjosi, kad nėra jau taip blogai ir ilgainiui viskas susitvarkys. Bet gydytojų konsiliumas tas viltis tarsi delnu užplojo – vienintelė galimybė berniukui išgyventi yra operacija, kuriai jis per mažas tiek amžiumi, tiek svoriu. Tačiau laikas nebuvo jų sąjungininkas – reikėjo apsispręsti nedelsiant. Dar Skirmantė bandė prašytis išleidžiama bent trumpam į namus, tačiau medikai buvo kategoriški – tokiems ligoniukams trečią gyvenimo savaitę smarkiai pablogėja, o tėvai gali to laiku ir nepastebėti.

“Taip ir buvo. Tomukas tapo baltas tarsi popieriaus lapas, o išgėręs iš buteliuko vos penkis mililitrus nutraukto mamos pienuko iš karto pavargęs užmigdavo. Galiausiai jam pradėjo trūkti oro. Medikai skubiai Tomuką išvežė į reanimaciją, o aš palatoje pradėjau ne savo balsu rėkti, kad daugiau vaikų, jei juos reikia laidoti, turėti nenoriu”, – užsikirsdama traukia iš atminties sunkius išgyvenimus moteris.

Tarp gyvenimo ir mirties

Skirmantė net nedvejodama sutiko, kad sūnų operuotų. Vienintelio klausė: ar yra vilties? “Jei nebūtų, neoperuotume”, – guodė medikų atsakymas. Nepaisant to, vakarą prieš operaciją moteris prisimena tarsi pro rūką. Šalia Tomuko sėdėti ji negalėjo, mat į reanimaciją nieko neleidžia. Tad gniaužė rankose telefoną – gydytojai žadėjo, jei kas nors Tomukui nutiks, paskambinti…

“Operacijos dieną sūnus atrodė toks mažutis ir bejėgis, kad baisu buvo jį net paliesti. Verkdama jį išlydėjau į operacinę. Niekada laukimo valandos nebuvo tokios ilgos… Štai išbėga iš operacinės viena gydytoja, mes prišokame – kaip?! “Labai sunkiai…” – išgirstame. Priblokšti laukiame toliau. Po kurio laiko išėjo visi trys operavę medikai – pasitarti, ką daryti toliau. Mat širdelės darbui būtinas aparatas tokiam mažam žmogučiui buvo per didelis. Ir nors operacija pavyko, širdelė dirbti nenorėjo, atimdama viltį, kad Tomukas gyvens…” – atpasakoja mama tas valandas ir minutes, kurios niekuomet jai neišsitrins iš atminties.

Kas dėjosi paskui, sunku ir papasakoti. “Vyras, niekada netikėjęs parapsichologija, pradėjo kalbėti, kad siunčia sūnui savo energiją. O mano siela ėmė gesti kartu su sūneliu. Paskambinau artimiesiems pranešti, kad Tomukas miršta. Mano draugė žurnalistė Ingrida Lauciuvienė atlėkė iš televizijos net nebaigusi grimuotis. Tėtis nepajėgė telefonu ištarti nė žodžio… Vienintelio artimųjų prašiau – kad Tomuką kremuotų, nes žinojau, jog neiškęsiu žmonių reiškiamos užuojautos ir gailesčio”, – sublizga išdavikės ašaros Skirmantės akyse.

Netrukus Piesliakai pamatė seselę, nešančią kateterį. “Gal mirštančiajam kateterio nereikia?” – staiga paklausė Tomuko tėtis iš pradžių artimųjų, o paskui ir pro šalį einančio gydytojo. Ir iš tiesų – kateteris buvo nešamas iš mirties gniaužtų ištrauktam Tomukui.

Dėkui stebukladariams

Kaip vėliau sužinojo tėvai, jei ne operacija, sūnus nebūtų išgyvenęs ilgiau nei porą dienų. O po jos – savaitė reanimacijoje, savaitė skyriuje ir… Tomukas jau važiavo namo! Savijauta jau buvo visai nebloga, reikėjo tik širdelės darbą palaikančių vaistų, kurie gaminami vaistinėse.

“Grįždami iš ligoninės užvažiuojame su kūdikiu ant rankų į vieną vaistinę, išgirstame, kad vaistai bus tik po poros dienų… Keliaujame į kitą – dar vėliau. Drįstu paprašyti, ar negalėtų pagaminti vaistų per trumpesnį laiką? Tačiau vaistininkės atsakymas buvo trumpas – dabar ji turinti daug darbo ir po darbo tikrai nedirbs. Tada išgyvenimai ir nuovargis paėmė viršų – apsiverkiau ir nerinkdama žodžių išrėžiau, kad gydytojai, gelbėdami mūsų vaiko gyvybę, neskaičiavo savo laiko, būdavo šalia, kai jau seniai turėjo ilsėtis namie, o vaistininkai neranda laiko vaistams tai išgelbėtai gyvybei palaikyti! Netrukus vaistininkė susisiekė su kita vaistininke, ir jau po pusdienio mes turėjome reikiamų vaistų”, – šiandien pasakodama šią istoriją Skirmantė jau įstengia šypsotis.

Iki gyvenimo galo ji negailės pačių gražiausių žodžių kardiochirurgams V.Lebetkevičiui ir V.Taručiui bei anesteziologei Ž.Jurgelienei. “Ir būtinai parašykite, kad šios Asmenybės dirba neskaičiuodamos darbo valandų! Tai gydytojai, atsidavę savo profesijai ir pacientams”, – prašo Skirmantė ir jos prašymą mums labai malonu išpildyti. Juk smagu, kai už stebuklą gali padėkoti ne vien likimui, bet ir tikriesiems stebukladariams.

Šviesioji nelaimių pusė

Pokalbiui einant į pabaigą Skirmantė prasitarė, kad nelaimės tiesiog persekioja jų šeimą. Prieš aštuonerius metus avarija pasiglemžė sesers ir jos vyro gyvybę, taip į Piesliakų šeimą atvesdama našlaite likusią dvylikametę pašnekovės krikšto dukrą. Nors, pasak pašnekovės, jų šeima tąkart pasielgė, kaip turėtų pasielgti kiekvienas iš mūsų, visi puikiai žinome, kiek daug Lietuvoje yra vaikų namų ir kiek mažai juose tikrų našlaičių. Tad gal išgelbėjęs Tomuką, Aukščiausiasis Piesliakams atlygino už jų gerus darbus.

Šiandien, jei ne randelis ant krūtinės, apie Tomukui skirtus išbandymus retas beįtartų. Be to, visos nelaimės turi ir gerąją pusę: jos dar labiau suvienija šeimą, išmoko vertinti, branginti ir džiaugtis vienas kitu, – tikriausiomis ir paprasčiausiomis gyvenimo dovanomis. “Kai susiduri su tokia bėda, mažiau pradedi kreipti dėmesio į smulkmenas. Tau svarbu, kad tik visi būtų sveiki. Vieninteliam Tomukui, nes jis dar neturi savo telefono ir leidžia dienas darželyje, neskambinu kas valandą klausinėdama, ar jam viskas gerai…” – apie pasikeitusias vertybes pasakoja tikrą stebuklą, už kurį bus visą gyvenimą dėkinga medikams, patyrusi Skirmantė.


Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...