2013 Liepos 17

Raimundas Milašiūnas

Gyvenimo džiaugsmo paieškos

veidas.lt


Lietuvis nebūtų lietuvis, jei nerastų dėl ko padejuoti ir pasipiktinti.

Kažkaip sutapo, kad šių metų liepą susikryžiavo Lietuvos lyderystės – viduramžiškosios ir šiuolaikinės – keliai. Švęsdami Mindaugo karūnavimo dieną ir džiaugdamiesi pergale Žalgirio mūšyje, nardysime dabarties iššūkių jūroje, skaičiuodami mūsų šalies pirmininkavimo Europos Sąjungai dienas. Trys svarbūs įvykiai, kurie, atrodytų, kiekvienam tautiečiui turėtų kelti pasididžiavimo savo šalimi ir tautinio pasitenkinimo dvasią. Deja, lietuvis nebūtų lietuvis, jei nerastų dėl ko padejuoti ir pasipiktinti.
Vienas interneto portalų liepos pradžioje klausė, ar žmonės ko nors tikisi iš Lietuvos pirmininkavimo ES. Nugalėjo, švelniai tariant, gana pesimistinis požiūris „Nesitikiu nieko“, surinkęs daugiau nei pusę balsų, antra liko nuomonė, kad šis įvykis tik apribos eismą ir sukels dar daugiau nepatogumų gyventojams, o dvi paskutines vietas pasidalijo optimistiškiausia viltis, esą Lietuvai tai bus puiki reklama, o pirmininkavimą būtų galima išnaudoti šalies interesų gynimui. Abiem pastarosioms nuomonėms pritarė vos daugiau nei dešimtadalis apklaustųjų.
Optimizmu netrykštame net ir tada, kai Lietuva tampa lydere tarp tokių šalių, kaip Vokietija, Prancūzija ar Didžioji Britanija. Ir iš kur to optimizmo paimsi, jei net per radiją girdžiu kaip tūlas žurnalistas skaičiuoja, kiek kainuos mūsų šaliai tiek pats pirmininkavimas, tiek ir pavieniai jo renginiai. Ir būtinai reikia pabrėžti – „iš mokesčių mokėtojų kišenės“. Galima pagalvoti, kad visi Lietuvos pinigai guli kiekvieno iš mūsų kišenėje, o Europos Sąjunga apskritai yra tik siurbėlė ir išnaudotoja. Tada norisi paklausti ir žurnalisto, ir mokesčių mokėtojų, ar jie žino, kiek ta pati Europos Sąjunga sukišo milijardų tam, kad mes bent kiek priartėtume iki jos prakutusių narių gyvenimo lygio.
Bet tai ekonominės gudrybės, kurios tautiečiui, sumenkinusiam save iki skruzdėlinio „mokesčių mokėtojo“ lygio, nėra svarbios, nes tektų nusišluostyti ašaras ir pripažinti, kad nėra jau taip blogai toje ES. O lietuviui reikia verkti ir dejuoti. Dar iš mokyklos laikų pamenu, kad per lietuvių literatūros pamokas kaip didžiausią kultūros brangakmenį teko studijuoti tautines raudas. Teatleidžia man tautos kultūros puoselėtojai, bet džiugaus tautinio literatūrinio palikimo kažkaip ir nepamenu. Verkiam nuolat: per vestuves raudam, kad nebematysim „brangios motušėlės“, per krikštynas – kad teks dabar tiek mamai, tiek vaikeliui „vargelį vargti“, o per iškilmes (tas pačias Mindaugo karūnavimo ir Žalgirio mūšio metines) susirenkame rimčiai ir susikaupimui. Laidotuvių raudas dar suprasčiau, jei pamirščiau krikščioniškąsias vertybes ir neigčiau, kad mirusiojo siela iškeliauja į geresnį pasaulį, o jo vargai žemėje baigiasi…
Pagraudenimų pilna visur. Atsiverskite bet kurį dienraštį ar užsukite į interneto portalą ir tuoj pat paskęsite „sukčių ir vagių“ valdininkų, „pedofilų“ teisėjų, „korumpuotų žudikų“ gydytojų, „apgavikų kietaširdžių“ bankininkų supiltame liūne. Tapo geru tonu nuolat ieškoti problemų ir ką nors tuoj pat apkaltinti sąmokslu ar nusikaltimu. Politikai patys pasiūlo temų naujoms raudoms kilti: opozicija keikia poziciją, bet pati tapusi pozicija tęsia anksčiau jų pačių prakeiktus darbus. O buvusi pozicijoje ir tapusi opozicija politikų masė pamiršta, ką anksčiau darė, ir ima vanoti naująją poziciją, kuri vėlgi tęsia jų pradėtus darbus.
Nejučia ir pats pradėjau virsti verksniu ir ieškoti priekabių. Tikras lietuvis, pasirodo, esu. Juk dejonės užkrečiamos, be to, varguolius dar kas nors ir užjaučia. O gyvenimas, nepaisant to, gerėja. Ir nebūtina laukti, kol valdžios „tėtės ir mamos“ mums ką nors duos, tereikia ir patiems galvas pasukti.
Savo kabinete nuolat klausausi graudžių istorijų ir suprantu, kad tikrai esama žmonių, kuriems yra dėl ko sielotis ir dejuoti. Tačiau nemaža dalis mūsų tautiečių tiesiog įsisuka į graudulingąjį ratą dėl paprastos priežasties – mes nemokame gyventi „čia ir dabar“. Tas daugeliui atrodantis psichoterapeutų nuvalkiotas terminas iš tikrųjų neretai yra esmių esmė. Mes nuolat kapstomės praeities rūke ar bandome ką nors įžvelgti ateities miglose. Sakysite, kad ir psichoterapeutai tą nuolat daro. Bet nepamirškime, kad mes taip bandome žmogui parodyti, kur jis įstrigo, ir atveriame duris į dabartį.
Sovietiniais laikais buvome liūliuojami pažadais apie „šviesų rytojų“, išsivadavę iš jų ėmėme ieškoti šaknų ir įstrigome „didingoje istorijoje“. O kur dabartis, mielieji? Garsus austrų kilmės amerikiečių psichoanalitikas Heinzas Kohutas žmogaus savastį apibūdino kaip tripolę, kurios poliuose yra idealai, lūkesčiai ir galimybės. Jei ši tripolė savastis suformuoja lygiakraštį trikampį, žmogus jaučiasi gerai, nes jo idealai ir lūkesčiai nėra nutolę nuo galimybių. Tačiau kas nutiktų, jei bent vienas polius imtų tolti? Trikampis taptų toli gražu ne iš taisyklingųjų. Taigi jei mūsų idealai plaukioja kažkur toli praeityje ar dingsta ateities miražuose, arba mūsų turtingo gyvenimo lūkesčiai neatitinka galimybių, o dar geriau sakyti – realybės, imame jaustis liūdni, pikti ar nesuprasti.
Tas pats H.Kohutas sakė, kad vaikas lygiakraštį trikampį susikuria, jei yra tinkamai „atspindimas“ tėvų. Jam būtina gauti besąlyginį žavėjimąsi, turėti galimybę idealizuoti savo tėvus ir jaustis lygiaverčiam su jais. Pamąstykime, kiek mūsų tą patyrėme ar perdavėme savo vaikams. Jei dar turite abejonių, paklauskite savęs, ar nė karto nesate svajoję, kad jūsų vaikas būtų geriausias, gražiausias, protingiausias ar dar koks „-iausias“, užuot jau dabar matę jį gerą tokį, koks jis tiesiog yra…
O vaikai užauga ir tada gyvena tokiame trikampyje, kokį susikūrė. Vieni nuolat bando pasivyti idealus ir įsivaizduoja, kad jo ateitis privalo būti tobula, kiti vis dar tiki galintys valdyti šalį, o treti tiesiog verkia, kai to negauna. Bet visi laukia ir viliasi, kad vis dar ateis „gerasis tėvas ir mama“ ir apdovanos begaline meile. Vieniems tai prezidentas, kitiems partija, tretiems Dievas… Bėda tik ta, kad belaukdami tos tėviškos meilės mes pamirštame, kad gyvenimą kuriame patys ir jis yra gražus toks, koks yra. Tereikia atsisakyti iliuzijų ir pamatyti tikrovę, nes ji, kaip ta lazda, turi du galus – gerą ir blogą.
Beje, kaip ten sakoma lietuvių patarlėse? Nuo likimo nepabėgsi… Bet juk kiekvienas yra savo likimo kalvis… Pasirodo, ir mes galime būti optimistai.

Nemaža dalis mūsų tautiečių įsisuka į graudulingąjį ratą dėl paprastos priežasties – mes nemokame gyventi „čia ir dabar“.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Raimundas Milašiūnas:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...