2011 Balandžio 02

Kristina Pikūnė

Gyvenimas išmokė branginti tai, ką turiu…

veidas.lt

"Veido" archyvas

Ji spinduliuoja gerumu ir meile. Jai sekasi. Nors praeityje Kristinai Pikūnei ir teko išgyventi daug ką, bet dabar ji linkusi prisiminti ir kalbėti apie tai, kas buvo ir yra gero. Šiandien ši moteris gerai žino, kad užvėrus vienas duris, galima atverti kitas, už kurių rasi tai, apie ką svajojai ir ko troškai…

Dabar Kristina nedvejodama gali pasakyti, kad yra laiminga: “Nes esu kelyje, kuriame turiu būti… O svarbiausia, kad dabar jaučiu savyje vidinę ramybę. Žinau, kad tai mano kelias. Nes tai, ką darau, mano gyvenimui suteikia prasmę. O sunkiausia žmogui yra tada, kai jis yra ne savo vietoje, kai gyvena ne savo gyvenimą ir jaučiasi taip, kaip toje reklamoje, kai grįžta namo  kaip spyglys, kai viskas aplinkui atrodo nemiela…”

Atradusi savo kelią

Laimė gyvena ne tik jos žodžiuose. Ji švyti ir Kristinos vyro, pastoriaus Mindaugo Pikūno akyse. Joje stiebiasi ir dukros (iš pirmosios santuokos su Mariumi Veseliu) – vienuolikmetė Gabrielė ir septynerių Patricija. Ji padeda augti Kristinos ir Mindaugo metukų ir aštuonių mėnesių sulaukusiai dukrelei Lėjai ir praėjusiųjų metų gruodžio 23-iąją į pasaulį atėjusiam jų sūnui Timotiejui.

Motinystės dovanos

Su Kristina susitikome vienoje kavinių. Visa Pikūnų šeima tą vakarą buvo išsirengusi pasidairyti, kaip bus iš miesto genama ilgokai užtrukusi žiema. Paklausta, kuo dabar gyvena, Kristina nepuola vardyti kasdienių keturių vaikų mamos rūpestėlių. Šypsodamasi sako, kad gal tik vieną vaiką auginant pavargstama nuo monotonijos, o kai jų keturi – tik spėk suktis, nes kiekvienas jų turi vis kitokių reikalų. Ji ir sukasi. Kaip suspėja? Ogi moka iš karto dirbti po kelis darbus. Pavyzdžiui, kol maitina mažąjį Timotiejų, tuo pat metu klauso, kaip groja Gabrielė… Patarti, paaiškinti, padėti, nuprausti, pamaitinti, išklausyti, paguosti, priminti… Tai tik maža dalis mamos rūpesčių. Kristina dėl to nedūsauja; jeigu manysi, kad tai našta, bus sunku, bet kai visa tai priimi kaip dovaną, tai teikia daug džiaugsmo.

“Kuo gyvenu? – moteris trumpam susimąsto. – Šiuo metu mano gyvenimas susideda iš santykių su vaikais ir vyru.” O tie santykiai – tarsi lieptai, kuriuos vieni į kitus tiesiame kiekvieną dieną. Tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai paprasta, bet  iš tiesų – tai nepaprastas darbas, nes kokie jie, toks ir mūsų gyvenimas. Maža to – Kristina gerai žino, kad ką į kiekvieno savo vaiko gyvenimą dabar sudės, tą jame paskui ir ras. Ne tik ji, bet ir jie patys, ir tie, kurie bus su jais.

Be pykčio

Kristina neslepia, jog tai, ko anksčiau jai trūko, dabar atlyginta su kaupu. Pykčio už tai, ką teko patirti, širdyje ji nenešiojanti. Visi išgyvenimai ir išbandymai, kuriuos žmogui tenka pereiti, jos akimis, yra ne kas kita, o pamokos, kurias tenka išmokti. Kaip ją pakeitė skyrybos? “Jos išmokė dar labiau branginti tai, ką turiu”, – trumpai atsako ji.

Ne paslaptis, kad kartais moterys, iširus pirmajai santuokai, antroje labai stengiasi prisitaikyti… “Manau, kad likau savimi. Nes iš tiesų žinau, kad tas bandymas prisitaikyti niekur neveda, o tik padeda kaupti nuoskaudas. Mano nuomone, geriausia prevencija, kuri saugo šeimą nuo nesutarimų, tai kai vieni kitiems išsakome savo norus ir lūkesčius. Beje, šeimoje dažniausiai ir pykstamasi todėl, kad lieka nepatenkinti kokie nors mūsų poreikiai. Pavyzdžiui, man atrodo, kad ryte norėčiau to ir to, o vyras ir be žodžių turėtų tai suprasti. Štai jis ima ir pasirūpina Timotiejumi, bet abu lieka kartu su manimi, nes nežino, kad tuo metu aš nors trumpam norėjau pabūti viena… Man atrodė, kad jis turėjo tai suprasti. O iš tiesų, tai aš turėjau jam apie tai pasakyti. Juk jis nemoka skaityti mano minčių.  Taip kai susituokiame, mes tarsi tampame vienu kūnu, bet vis tiek juk kiekvienas galvojame savaip. Todėl tas kalbėjimas, ko nori, ko trokšti ir apie ką svajoji, nėra koks nusižeminimas, bet  ir to šeimoje reikia išmokti.”

Jėgų ir stiprybės suteikia meilė

Kaip jie gyvena? Kai prieš porą metų kalbėjausi su Kristina, ji gyveno trečiosios dukrelės laukimu, o dabar jų šeimoje krykštauja ir sūnelis. Moteris prisipažįsta, kad gimus Lėjai apie kitą vaiką juodu su vyru negalvojo, bet gandrai ėmė ir atskraidino Timotiejų – broliuką trims sesutėms. Juk kur trys, ten yra vietos ir ketvirtam. Kristina juokiasi, kad kai Timotiejus pirmą kartą vyriškai pravirko, ji nė nežinojusi, kaip jį nuraminti, bet užteko Lėjai prie jo priropoti ir kažką savo kalba sučiauškėti, kai mažylis kaip mat nurimo. Pagalbininkių auginant jį netrūksta. Patricija ir Gabrielė įsiverkti broliukui neleidžia, tuoj ragina jį maitinti ar puola keisti sauskelnes. O kai šeimoje gyvena meilė ir supratimas, tai ir visus sunkumus, su kuriais tenka susidurti auginant gausią šeimyną, lengviau pakelti. Tada ir visiems vietos dviejų kambarių bute užtenka, ir kiekvieno vaiko atėjimas džiugina.

Kristina nesiskundžia, kad beveik nelieka laiko sau ir knygoms, nes kiekviena diena būna kupina darbų ir nuotykių. “Nors gyvenimas diktuoja nepaprastai greitą tempą, nors dienos lekia viena po kitos, bet ten, viduje, kaip niekada jaučiuosi rami”, – tikina ji. Iš kur ta ramybė? Iš tikėjimo. Iš būties prasmingumo. Iš žinojimo, kad visada gali remtis į vyro petį. Koks jis? “Turintis didelę mylinčią širdį ir nepaprastai kantrus. Manau, kad  tikėjimas tik dar labiau sustiprino jo charakterį. Kartu jis turi ir  puikų humoro jausmą, su juo įdomu ir linksma,” – trumpai apibūdina savo vyrą Kristina, padėjusį jai atrasti kelią į tikėjimą ir meilę.

“Gyvenimas mane išmokė branginti tai, ką turiu”, – pakartoja ji, žiūrėdama į netoliese įsitaisiusią savo šeimyną – apie kažką  įdomaus besikalbančias dukras, jų įdėmiai besiklausantį vyrą Mindaugą ir ramiai vežimėlyje miegantį Timotiejų. Tiesa, vienas akimirksnis – ir viskas keičiasi. Mažoji Lėja pasigenda mamos dėmesio, Patriciją nuvilia užsakyto patiekalo skonis, bet Kristina tuoj pat viską surikiuoja taip, kad prie stalo vėl netrunka įsivyrauti jauki šeimos idilija.

Kaip tapti gerais tėvais…

Šiais laikais daugelis moterų svajoja apie sėkmingą karjerą. Buvo metas, kai tai buvo labai svarbu ir Kristinai. Bet vaikų gimimas šią jos nuostatą gerokai pakoregavo. Vis dėlto veikli moteris ir dabar negyvena vien šeimos rūpesčiais. Praėjusių metų vasarą, laukdamasi Timotiejaus, ji ėmė ir įgyvendino seniai brandintą idėją – Vilniuje įkūrė šeimos centrą “Kartu saldu”. Žinodama, kad po gimdymo kurį laiką tikrai negalės dirbti, ieškojo pagalbininkų ir bendraminčių.

“Idėja įkurti šį centrą gimė norint padėti šeimoms. Kaip teigia statistika, Lietuvoje tėvai su vaikais bendrauja vidutiniškai po septynias minutes per dieną. Taip kilo mintis kviesti šeimas į savaitgaliais rengiamas iškylas, kuriose visi kartu leistų laiką. Juk žiūrėti filmą nėra bendravimas, kaip ir būti su vaikais namie, – mano Kristina. – Taip pat rengiame užsiėmimus, kuriuose ugdomi tėvystės įgūdžiai. Tiesą sakant, nors ir daugelis tėvų nori būti geri tėvai, bet tam irgi būtinos žinios. Juk šeimose nesiseka sutarti su vaikais ne todėl, kad nenorima sutarti, o todėl, kad dažnas nežinome, kaip reikia bendrauti, kad vieni su kitais susikalbėtume.” Centro duris atveria ir vienišos mamos, jame taip pat vyksta įvairūs dvasiniai vakarai. Ateityje norima įtraukti ir vienišus senelius, kad jie ateitų ir pabendrautų su vaikais. Beje, kokius rebusus tenka spręsti tėvams, Kristinai dažnai pasufleruoja jos pačios vaikai. Auga jie, auga ir centras.

Žinoma, vien geros idėjos nepakanka. Kristina neslepia, kad prisikviesti šeimas gana sunku. Paspėlioja, gal iš namų neleidžia kojos iškelti nuovargis, gal tingėjimas. Vis dėlto ledai pajudėjo. Itin pradžiugino, kad atsirado šeimų, kurios susibūrė drauge švęsti Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios švenčių. Beje, didžiausias Kristinos noras, kad centras suburtų milijoną žmonių. Daug. Tačiau viskas prasideda nuo svajonės…

Apie ką svajoja vaikai

Kodėl nesusikalbame su vaikais, kodėl jie namie būna lyg svetimi? Kristinos nuomone, taip nutinka todėl, kad mažai domimės jų gyvenimu: “Tai, kas jiems įdomu, mums gali atrodyti kaip nereikšmingos smulkmenos ar net būti nepriimtina, bet ir tokiu atveju reikia rasti laiko vaiką išklausyti. Nes jeigu vieną dieną pasakysi, kad neturi kada, kitą dieną taip pat jo nerasi, netrukus gali nutikti ir taip, kad savo mintimis vaikas daugiau ir nesidalys.”

Kristina papasakoja apie vieną nugirstą mergaičių pokalbį. Jos kalbėjosi apie tai, kad svajoja kuo greičiau užaugti, nes tada galės daryti viską. “Pasmalsavau, ką tokio jos norėtų daryti, ko negali dabar, ir mergaitės trumpam susimąstė. Ką atsakė? Kad kai užaugs, galės nevalgyti pietų, kuriuos dabar mamos verčia  valgyti… O tikėjausi, kad teks išgirsti kažin ką. Ir kartu pamaniau, kad būdama jų amžiaus taip pat visai kitaip įsivaizdavau tą suaugusiųjų gyvenimą. Todėl pasiūliau joms jį įsivaizduoti, kaip suaugusios jos ryte skubės į darbą, kad pietums turės vos pusvalandį, kad grįžus namo teks virti valgį… Mergaitės suglumo. Suaugusių pasaulis joms jau neatrodė toks paprastas, kokį jos įsivaizdavo…”

Su nerimo laikrodžiu

Nerimas dėl vaikų dažnai lanko kiekvieną mamą. Į praeitį Kristina nelinkusi gręžiotis, bet ji niekada nepamirš tos dienos, kai po patirtos avarijos teko kovoti dėl dukters gyvybės. Nors ji ir nemano, kad nešioja savyje perdėtą baimės jausmą dėl vaikų saugumo, bet vis dėlto kartais tas nerimo laikrodis joje vėl ima tiksėti. “Mūsų šeimoje yra labai glaudus tarpusavio ryšys. Be to, mes visada žinome, kur yra mūsų vaikai. Tačiau nutinka visko. Štai vieną dieną, kai Gabrielė turėjo po pamokų užsukti į centrą, ėmiau nerimauti, nes ji vis nepasirodė. Žiūrėjau į laikrodį ir neradau sau vietos. O čia dar kaip tyčia ji buvo palikusi telefoną. Laimė, po dešimties minučių jos sulaukiau, – pasakoja Kristina. – Esu iš tų mamų, kurioms svarbu, su kuo bendrauja ir ką veikia jų vaikai. Kai dukra pasako man nepažįstamos draugės vardą ir pareiškia, kad su ja eis pasivaikščioti, žinau, kad turiu su ta drauge pasikalbėti, turiu žinoti, ar ją tėvai išleido ir kur jos ketina eiti.”

Kristina sako, kad ją vaikai išmokė nuoseklumo: “Anksčiau būdavo, kad vis kartodavau, jei to ar to nedarys, tai kartu nesivešim… Bet, žiūrėk, ateina laikas – ir vežiesi. Vaikai man padėjo suvokti, kad jiems yra geriau, kai jie tiksliai žino, ko iš jų reikalaujama. Todėl esame sukūrę savo taisykles, kai kurias jų  dukros net pačios parašė, kad viskas būtų aišku. Todėl dabar kartais būna taip, kad jeigu nuskamba koks blogas žodis, tuoj pat susigriebiama, kas dabar man už tai bus…”

Štai toks dabar Kristinos gyvenimas. Su vaikų klegesiu, jų šypsenomis ir ašarėlėmis, pasakomis, rebusais ir atradimais. Ji žino, kad kai jos akyse švyti džiaugsmas, jis gyvena ir jos vaikų širdelėse.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...