2014 Gruodžio 11

Geradarystės nuvertėjimas

veidas.lt

„Filantropijos reikšmė – daugiau nei vien skaičiai“, – sakė Mary Ritter Beard, žymi Amerikos istorikė, visą gyvenimą aktyviai kovojusi už socialinį teisingumą. Be jokios abejonės, tuokart ji turėjo omenyje moralinį labdaros aspektą.

 

Rima Janužytė

 

 

Mary Ritter Beard žodžiai puikiausiai tinka ir šiandien, kai filantropija jau seniai nebėra vien tik besąlygiškas gėris siekiant socialinės lygybės.

Filantropija, kurios formų ir apraiškų – begalė, dabar yra svarbi strateginė verslo dalis, o filantropija užsiimantys asmenys savo pinigais su kitais labai dažnai dalijasi siekdami konkrečios naudos. Nors nereikia manyti, kad jokios naudos nesiekė, pavyzdžiui, viduramžių labdariai.

Žinoma, viduramžiais Europoje filantropija buvo nediskutuotina ir privaloma, nes ji buvo neatsiejama nuo krikščioniškų vertybių – nuoširdžios pagalbos skurstantiems, sergantiems, našlaičiams, seneliams. Dažniausiai tokią veiklą vykdė ir koordinavo Bažnyčia bei vienuoliai. Bet tai jokiu būdu nereiškė, jog filantropija buvo vykdoma vien iš altruistinių paskatų, – šalia jų jau tuomet egzistavo egoistiniai geradario interesai, pirmiausia tikėjimas, kad už labdarą bus atleistos nuodėmės, be to, labdaringa veikla suteikdavo garbės kitų žmonių akyse.

Buvo madingi ir testamentai, kuriais po mirties labdarai buvo paliekamas visas turtas. Tai laidavo „sąskaitų“ su gyvenimu suvedimą ir, ne mažau svarbu, – gražias bei iškilmingas laidotuves.

XIX a. bažnytinę ir vienuolių labdaringą veiklą laipsniškai perėmė valstybė, o pagalba vargšams nebebuvo laikoma nediskutuotina prievole. Pavyzdžiui, Anglijoje 1834 m. išleistas Naujasis vargšų įstatymas (angl. „New Poor Law“) nurodė, kad neturtas yra asmeninės moralės žlugimo rezultatas, o pasiturinčių žmonių pareiga yra padėti tik moraliems, dėl to paramos vertiems vargšams.

Praėjusio amžiaus antroje pusėje filantropijos prerogatyvą valstybė panoro pasidalyti ir su verslu – mokesčių ir socialinės lengvatos paskatino verslininkus tapti šių laikų filantropais ir iš esmės pakeitė filantropijos pobūdį. Beje, filantropija ėmė skirtis ne tik nuo viduramžių supratimo, kas yra labdaringa veikla, – jos pobūdis ėmė skirtis ir Europoje bei Amerikoje.

JAV filantropija nuo pat pradžių buvo laikoma neatsiejama verslo bei socialinės politikos dalimi – dar nuo XVIII a. ji skatinta per mokesčių sistemą ir socialines lengvatas. Pavyzdžiui, donorai, paaukoję labdarai, iš karto gaudavo mokesčių  lengvatą bei nuolatines išmokas nuo paaukoto turto dalies. Kaip pastebi Plimuto universiteto Tvarios filantropijos centro direktorius dr. Adrianas Sargeantas, JAV filantropija yra taip įaugusi į žmonių mąstyseną, kad tampa savotišku savanorišku mokesčiu, „kurio negali nemokėti“ ir netgi vienu charakteringiausių amerikietiško gyvenimo veiksnių. O tai, kad filantropija padeda išvengti mokesčių valstybei, niekam nekelia neigiamų asociacijų.

Europoje toks požiūris dar ir dabar nėra plačiai paplitęs. Štai Didžioji Britanija tik 1986 m. įvedė fiskalinį režimą, skatinantį labdaringą veiklą, bet daugelis kompanijų iš pradžių mokesčių lengvatomis naudojosi to neafišuodamos – europiečiams ir dabar dažnai atrodo, kad labdaringa veikla neatperka mokesčių vengimo „nuodėmės“.

Skirtumų tarp JAV ir Europos filantropijos galima rasti ir daugiau. Pavyzdžiui, Amerikoje labai populiaru ir nė kiek ne mažiau moralu remti su savo asmeniniais interesais susijusias veiklas ar organizacijas, o Europoje parama, tarkime, elitiniam golfo klubui abejotina, kad bus įvertinta kaip kilni apraiška.

Taigi kas Europoje suvokiama kaip ne visai sąžininga, Amerikoje yra nekvestionuojama norma. Tačiau tiek vienur, tiek kitur filantropų skaičius, kaip ir paaukotų pinigų sumos, nuolat didėja.

Pavyzdžiui, 2007 m. filantropai iš JAV paaukojo 306 mlrd. dolerių (beje, tais metais pirmą kartą perkopta 300 mlrd. dolerių riba), 2008 m. – 316 mlrd., o 2012 m. – 360 mlrd. „filantropinių“ dolerių.

Tad nori nenori peršasi išvada, kad pasaulio turtingiesiems labdaringa veikla yra priemonė ne vien apvalyti sielą nuo nuodėmių, bet ir gauti konkrečios finansinės naudos. Tai vadinama strategine filantropija.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-47-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...