2011 Balandžio 19

Angelė Rupšienė

Garsiausia krepšininkė ruošiasi sodininkauti

veidas.lt

"Veido" archyvas

Kai visi atsidžiaugs vyrų krepšiniu, moteriškasis turėtų vėl atgimti. Taip mano buvusi moterų krepšinio žvaigždė Angelė Rupšienė, sportą pakeitusi į originalesnį pomėgį.

Angelė – buvusi krepšininkė, 1971 ir 1975 m. pasaulio čempionė, 1972, 1976, 1978 Europos čempionė, 1971 Europos jaunių čempionė, XXI olimpinių žaidynių Monrealyje (1976) čempionė; XXII olimpinių žaidynių Maskvoje (1980) čempionė. Daugkartinė bronzos medalių laimėtoja, moterų komandos “Kibirkštis” narė 1969–1984 m.

Angelė nuo mažens augo padūkusi: su lėlėmis nežaidė, jų net neturėjo. Geriausiai jautėsi berniukų būryje, o bene vienintelis “sėdimas” žaidimas, kurį prisimena – žaisti “fantikais”. Kai vaikai sutūpę sprigtais mušinėdavo spalvotus saldainių popierėlius, o tas, kuriam pavykdavo prisirinkti daugiausia “gerų fantų”, tapdavo turtuoliu. Bet dažniausiai mergaitė lakstė, šokinėjo, o dar labiau patikdavo žaisti prie Neries gimtajame Žvėryne. Ypač gera būdavo nuo stataus šlaito į vandenį mėtyti akmenukus. Tikriausiai tai ir padėjo išmiklinti ranką būsimiems taikliems kamuolio metimams į krepšį. Paskui tėvai persikėlė gyventi netoli dabartinių Seimo rūmų, o Angelei to ir tereikėjo: juk parlamento vietoje buvęs Jaunimo stadionas traukte traukė visos apylinkės vaikus. Ne bet koks stadionas – pieš pat naujojo būsto langus.

Jei pati nenubėgdavo pasiausti, pasportuoti, galėdavo stebėti varžybas. Kaip tu, žmogau, nesusižavėsi sportu, jei augi pačiame jo “lopšyje”, o širdyje dega nerimstanti ugnis – lėkti, kovoti, laimėti?

O paskui… pirmieji taiklūs metimai į krepšį, pirmosios varžybos už mokyklos garbę, studijos Pedagoginiame universitete, kur Angelė įgijo fizinio lavinimo mokytojos specialybę. O 1969 m. buvo pakviesta į tuometinės SSRS suaugusiųjų rinktinę, kur ir prasidėjo pergalingas žygis per pasaulį, beveik kasmet atnešdavęs po aukso, sidabro, bronzos medalį…

Išmaišė visą pasaulį

Ponia Angelė pasitaiso lyg jaunystėje vešlius plaukus, nusišypso ir sako, kad tų laikų, kai su rinktine išmaišyta kone pusę pasaulio, kai moterų krepšinis Lietuvoje buvo kur kas populiaresnis nei šiandien, nepamirš niekada. Aplankyta Japonija, Brazilija, Meksika, Kanada, JAV, Kolumbija, Kuba… Nekalbant apie skersai išilgai išvažinėtą Sovietų Sąjungą.

“Angele, kaip jūsų gyvenimas teka šiandien?”

“Palengva gražiai senstu ir nesiskundžiu. Nors apie vykstantį procesą praneša ir žilė, ir paskaudantys sąnariai, ir dingę kai kurie norai, – nusijuokia pašnekovė. – Nebėra to pašėlusio skubėjimo, lėkimo, vertimosi per galvą. Gyvename dviese su broliu. Niekas man nevadovauja. Ką noriu, tą ir veikiu.”

“O kas telpa į žodį “noriu”? Juk krepšiniui atidavėte didžiąją dalį gyvenimo. Kas be jo?”

“Kai baigėsi mano krepšininkės karjera (o juk sportininkų karjera trumpa), iš tiesų niekur nepabėgau. Dvidešimt metų dirbau Olimpiniame sporto centre – treniravau jaunąsias krepšininkes. Bet prieš pat skelbiant nepriklausomybę panaikino mergaičių grupę. Moterų krepšinyje nėra tvarkos, minties, idėjų. O juk tuo turėtų rūpintis valstybė, federacija, – ką galvoja, tą rėžė buvusi olimpietė. – Dabar visas dėmesys vyrams, jų krepšiniui… Žinoma, Europos čempionatas – tai rimta. Bet kai aprims aistros dėl vyrų krepšinio, gerai būtų, kad prisimintų ir moteris.”

Kiek pagalvojusi Angelė pridūrė: “Et, ne man gvildenti tas problemas: aš savo gyvenime atidirbau krepšiniui – žaidžiau, treniravau. O panaikinus mergaičių grupę, kai netekau darbo, net šiek tiek apsidžiaugiau staiga užplūdusiu laisvės jausmu. Juk nurimo nervai, atėjo ramybė. Neįsivaizduojat, kiek tos varžybos, treniruotės nervų ląstelių pražudė.”

Kas ko turėjo ieškoti

A.Rupšienė papasakojo, kad norėdama sukurti grupę, turėjo važinėti po rajonus, ieškoti gabiausių mergaičių, įtikinėti jų tėvus, kad išleistų į didmiestį, atsiprašinėti trenerių. O juk iš tiesų turėję būti atvirkščiai: ne trenerei reikėjo lipdyti grupę. Kur kas teisingiau, jei mokytis krepšinio būtų tiek norinčiųjų, kad būtų galima vykdyti atranką, “pasiimti” geriausias. Juk ne bet kur, o į Olimpinį sporto centrą rinko jaunąsias krepšininkes. Į centrą, kur garantuotas išlaikymas, gyvenamoji vieta. Kur laukė perspektyvos.

Pirmąjį rudenį, kai po grupės išardymo Angelei rugsėjo pirmąją nereikėjo į darbą, prasidėjo naujos veiklos paieškos. “Su malonumu pasinėriau į kitą “sportą” – ėmiau grybauti “iki negalėjimo”, – juokėsi Angelė. – Kas antrą dieną sėsdavau į mašiną ir vienui viena lėkdavau į miškus. Kai negrybaudavau, vis tiek kur buvusi, kur nebuvusi grybų žvalgiausi. Net mieste. Jei kai kam malonumas saldainių maišiuką nusipirkti, aš skubu į turgelį ir perku… grybų. Namie jų visada yra – ir džiovintų, ir šaldytų, ir konservuotų stiklainiuose, ir visas kibiras raugintų… Ir nors pati nesu didelė grybų valgytoja, o daugumą išdaliju kitiems, vis tiek gera turėti tokių atsargų. O ypač patinka grybauti.”

“Vasarą ir rudenį klajonės po Labanoro girią gali atstoti sportą, tačiau kaip išsijudinate pavasarį?”

“Dabar išties nesportuoju, bet labai daug vaikštau. Kilometrų ar valandų neskaičiuoju: einu, kol man įdomu. Jei vaikštau šaligatviais, apžiūrinėju kiemus, užuolaidas languose, butuose kabančius šviestuvus, sutiktus žmones. Ir man įdomu. Taip įdomu, kaip tik gali būti stebint aplink šurmuliuojantį pasaulį.”

Iš gamtos išvijo keturkojai

“Šeškinės gamta graži, – neslepia ilgesio sportininkė. – Bet ji manęs nebetraukia dėl palaidų šunų. Būdavo, išeinu pasvajoti, grynu oru pakvėpuoti, o link manęs atlekia lodamas keturkojis. Nežinai, ar bėgti, ar rėkti. Kartą vaikščiojome su drauge, žemė buvo pažliugusi po lietaus. Atbėgo didžiulis šuo, šoko ant manęs, letenas užkeldamas man ant pečių – nuvirtau purvynan. O šeimininkas nei atsiprašė, nei paklausė, ar man viskas gerai: sušvilpė šuniui ir abu dingo tarp medžių – negi vysiuosi?” Štai ir vaikšto buvusi olimpietė tarp miesto mūrų, žinoma, nepamiršdama vis užsukti į Romo Bitės vadovaujamą Vilniaus olimpiečių klubą, kurio veikla pastaraisiais metais itin suaktyvėjo.

“Dažnai važiuojame slidinėti į Ignaliną, vasarą plaukiame baidarėmis, vykstame su klubiečiais į turistines keliones”, – džiaugėsi sportininkė.

“O kaip širdies reikalai? Meilė?”

“Su vyru išsiskyrėme berods 1976 m., tai yra vos dvejiems metams prabėgus nuo dukters Sigitos gimimo, – Angelė dėl skyrybų nekaltino dažnų savo ir vyro kelionių ir ilgų išsiskyrimų, o tik nesutapusius charakterius. – Kaip vienuolė negyvenau, turėjau, iš ko pasirinkti. O dabar štai – laisva. Kadangi labai daug važinėjau, Sigita augo su mano mama. Esu jai iš visos širdies dėkinga, kad padėjo man pačiu svarbiausiu krepšininkės karjerai metu.” Sigita užaugo ramesnė, “mergaitiškesnė” už mamą. “Ji nelabai linkusi į sportą – geriau pasiūti drabužį, susikurti aprangos stilių. Todėl atidaviau savo siuvimo mašiną, – apie Vidaus reikalų sistemoje dirbančią dukterį sakė A.Rupšienė. – Sigutės sūnui Gyčiui 11 metų. Jis mano meilė, mano kavalierius. Mane vadina Aja. Mažas nemokėjo ištarti vardo Angelė, taip ir prigijo originaliai sutrumpintas variantas. Mudu su Gytuku ir keliaujame kartu (neseniai buvome slidinėti Ignalinoje, kur jis bemat išmoko skrieti nuo kalnų su snieglente). Ir daug laiko abu praleidžiame. Jis treniruojasi futbolo mokykloje “Ateitis” – yra vartininkas.”

O kokie ateities planai?

“Atsakysiu vienu žodžiu: sodas! Anksčiau jo neturėjome, o šiemet su dukra nutarėme, kad reikia sklypo – ir įsigijome. Svarbiausia, elektra yra, vanduo yra, o visa kita – ateis savaime. Sigutė net sėklų jau prisipirko, planuoja, ką ir kur sės, sodins”, – juokėsi pašnekovė.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...