2012 Gegužės 17

Raimundas Milašiūnas

Freudas Lietuvoje dar nebuvo

veidas.lt


Branda pasiekiama tuomet, kai konfliktas nesugriauna mūsų ar mūsų artumo kitiems, bet leidžia išgyventi įvairias patirtis ir įvairius jausmus.

Pastaruoju metu kažkaip pamėgau vartyti kalendoriaus lapelius ir vis pasižiūrėti, ką kokia diena mums yra davusi, kas tą dieną mūsų pasaulyje yra atsiradęs ar jį apleidęs. Gali atrasti įdomių dalykų, kaip kad balandį vieną greta kito gimusius du didžiuosius diktatorius Hitlerį ir Leniną. Įdomybių galime rasti ir gegužę. Štai visai šalia vienas kito, žinoma, ne tais pačiais metais, į šį pasaulį įžengė du didieji mąstytojai Karlas Marxas ir Sigmundas Freudas. Pirmasis gimė gegužės 5-ąją, antrasis – diena vėliau. Atrodytų, menkas sutapimas – juk visada greta kits kito atrasime svarbių žmonių gimtadienių. Bet stebina kažkoks bendrumas tarp jų. Hitleris su Leninu artimi savo kraugeriškumu, o Marxas ir Freudas – savo pasaulį sukrėtusiomis ir, nepabijosiu to žodžio, pakeitusiomis idėjomis.
Medikai neretai mini, kad pasaulyje visuomet egzistuoja „poriniai atvejai“: jei į ligoninę atvyko koks nors reta ar sunkia liga sergantis pacientas – lauk ir kito tokio paties… Ir kas supaisys, kokios čia jėgos mūsų pasaulį valdo – Dievas ar žvaigždės, bet jame tikrai daug netikėtų sutapimų gali išvysti. Taip ir Marxas su Freudu, matyt, apvaizdos sustatyti vienas greta kito. Abu kalbėjo apie tokius dalykus, kurie negalėjo patikti didžiajai visuomenės daliai, abu dažnai nebuvo suprasti, abu iki šiol keiksnojami ir abu paprastai klaidingai suprantami ir dar klaidingiau interpretuojami.
Būtent tai ir paskatino šiek tiek giliau pažvelgti į vieno jų – Freudo idėjas. Jo idėjas kasdien turiu prisiminti priimdamas savo negandas man patikinčius pacientus. Manau, kad ne vienas ir ne mano profesijos brolis paslapčia pripažintų, jog Freudas jam artimas, mat šio idėjos gerokai praardė ne tik sustabarėjusios psichiatrijos pamatus, bet atvėrė iki tol nepastebėtas filosofijos, kultūrologijos, meno ir dar daugelio kitų sričių duris.
Artimu Freudą laiko ir nemaža dalis visuomenės, nesvarbu, gerąja prasme ar galimybe pasmerkti, paneigti, nurašyti. Tačiau ir tai yra ironiška, mat labiausiai psichoanalizės kūrėją ir pačią psichoanalizę smerkia tie, kurie tik įsivaizduoja ją išmanantys. Kiek esu prisiklausęs keistų išvedžiojimų ir „mokslinių“ antiteorijų apie Freudą iš psichiatrijos korifėjų, eilinių kitų psichoterapijos mokyklų atstovų ir net psichologijos studentų. Tai ką tada kalbėti apie neprofesionaliąją visuomenę?
O jos pamąstymai gana paprasti: Freudas buvo seksualinis maniakas, kuris ne tik kad slapčia išdavinėjo savo žmoną su jos seseria, bet dar ir visas teorijas pastatė ant seksualinio pamato! Net ir tie, kuriems psichoanalizės teorijos atrodo patrauklios, neretai pasigardžiuodami dėsto išskirtinę sekso reikšmę ne tik žmogaus, bet ir visuomenės gyvenimui, manydami, kad būtent tą Freudas ir stengėsi pasakyti.
Bet vis dėlto kurgi tas paklydimas mūsų galvose, verčiantis psichoanalizę keistai tapatinti su seksu? Atsakymas, pasirodo, labai paprastas: mes matome tik tai, ką matyti norime ir kas, deja, labai paviršutiniška. Taip nutinka ir su seksualumu. Freudas iš tikrųjų daug kalbėjo apie jį, tačiau jame įžvelgė visai ne nuolatinį sekso alkį ar jo išskirtinę svarbą gyvenime, kaip kad mes bandome įtikinti save ir kitus.
Freudo idėja visai kita: žmoguje nuolat kyla vidiniai konfliktai, kurie ir verčia mus vienaip ar kitaip mąstyti, jausti ar pasielgti. Tų konfliktų pagrindas – prieštaringų jėgų, irgi kylančių mūsų vidiniame pasaulyje, susidūrimas. O tos prieštaringos jėgos – dvi nesutaikomos varos, lyg akmenys stovinčios pradiniame ir galutiniame mūsų gyvenimo taške. Tai gyvybė ir mirtis, kurias Freudas iškėlė gerokai aukščiau kūniškų reikalų. Todėl jis naudojosi varų terminu, bandydamas parodyti, kad tos jėgos nėra biologinio instinkto atitikmuo, bet greičiau dvasinė jo išraiška. Ir ta išraiška nėra vien seksas ir plika agresija, bet kartu ir galimybė mylėti, rūpintis, globoti, ir sėkmės, pergalės, mokslo ar karjeros, galų gale ir meilės objekto siekis…
Bet iš kur atsiranda seksas mūsų samprotavimuose? Freudas nuolat ieškojo simbolių. Simbolių jis ieškojo ir gyvybės bei mirties jėgoms įprasminti. Ir kas gi, sakykite, įprasmina gyvybės atsiradimą? Ar ne tas pats seksualinis ryšys? Taigi Freudas ir pradėjo kalbėti apie seksualumą, susiedamas jį ne tik su gyvybės, arba libidine, kaip jis ją pavadino, vara, bet ir su seksualiniu instinktu, slypinčiu biologiniame psichologinės tos pačios varos pamate. Tačiau jo tikslas buvo kitoks, nei mes įsivaizduojame: Freudas norėjo, kad žmogus būtų pajėgus biologinius instinktus suvaldyti ir, pažindamas jiems atstovaujančias varas, pasukti brandesnio, nei primityvusis funkcionavimas, keliu. To, beje, siekia ir pati psichoanalizė.
Taigi Freudas nupiešė gana konfliktišką mūsų prigimties paveikslą. Jis pastebėjo, kad mumyse nuolat vyksta kova tarp gyvybės ir mirties, tarp meilės ir agresijos, tarp noro suartėti ir baimės būti atstumtam ar užvaldytam. Ta kova nuspalvina mūsų pasąmonę ir įvairiais būdais prasiskverbia į kasdienybę. Žodžiu, ji tampa pagrindine motyvacine jėga, vedančia mus į priekį, leidžiančia patirti meilę ir artumą su kitu žmogumi, verčiančia išgyventi pavydo ir neapykantos dramas. Vidinis konfliktas visuomet kuria kompromisą: mes galime ir mylėti, ir pavydėti; mes galime pykti ir trokšti būti su tuo pačiu žmogumi. Branda ir pasiekiama tuomet, kai konfliktas nesugriauna mūsų ar mūsų artumo kitiems, bet leidžia išgyventi įvairias patirtis ir įvairius jausmus.
Tačiau kartais konfliktas tampa stipresnis už brandą, ir mes pasukame patologinio kompromiso keliu. Tuomet tampame pasipūtę ir imame aiškinti, kad nepriklausomybė yra svarbesnė už ryšį su kitu žmogumi, kol galiausiai liekame vieni. Arba nustojame savyje derinti priešybes ir tampame užsispyrę lyg ožiai, nepalikdami vietos abejonėms ir kompromisui, bei iš neapykantos apsvaigę kitaip manančius išvadiname „pedofilais“ ar „patvoriniais“. Ir galiausiai nesuabejojame savo žiniomis bei pasmerkiame Freudą, kuris, matot, tik apie seksą ir tesugebėjo kalbėti…
Kartais Lietuvoje tampa gūdu ir šalta, nes mes pernelyg dažnai įsitveriame į vieną idėją, į vieną jausmą, nepalikdami vietos kompromisui ir tapdami vidinio konflikto, verčiančio kovoti, neapkęsti ar atstumti kitą žmogų, įkaitais. Nuo to žmoniją ir bandė apsaugoti Freudas, norėjęs atverti mums akis į pasąmonę bei biologinį seksualumą ir mirties troškimą paversti meilės bei gerų tikslų siekio varomis. Ir jei mes nesame pajėgūs to įžvelgti ir tegalime išlikti primityviomis bekompromisėmis būtybėmis, tai tenka pripažinti, kad Freudas Lietuvoje dar nebuvo…

Mumyse nuolat vyksta kova tarp gyvybės ir mirties, tarp meilės ir agresijos, tarp noro suartėti ir baimės būti atstumtam ar užvaldytam.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Raimundas Milašiūnas:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...