2016 Gegužės 04

Meno užkulisiai

Festivalių užkulisiai: Gabrielė Tuminaitė apie festivalį Tylos!

Veidas.lt

Gabrielė Tuminaitė / menufaktura.lt/L.Vancevičienės nuotr.

Festivalis „Tylos!“ kurį laiką buvo žinomas kaip Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų baigiamųjų darbų festivalis. Pastaruosius metus festivalio programoje atsirado ne tik studentų darbų iš užsienio teatro mokyklų – greta pradėta rodyti jaunų Lietuvos ir užsienio teatro profesionalų darbus, o šįmet žiūrovai galės pamatyti keletą darbų, sukurtų paties festivalio metu. Apie besikeičiantį programos pobūdį, festivalio kaip miesto reprezentacinės priemonės supratimą bei finansines atsakomybes kalbamės su „Tylos!“ festivalio vadove Gabriele Tuminaite.

Aušra Kaminskaitė, menufaktura.lt

- Pastaraisiais metais čia pristatomi ir jaunų lietuvių trupių darbai, taip pat studentų ir jaunų menininkų darbai iš užsienio. Kaip ir kodėl keitėsi festivalio formatas?

- Festivalis keitėsi ir keičiasi pagal atsirandančius naujus poreikius, užduotis. „Tylos!“ festivalyje esam diskutavę apie situaciją, kai studentai labai anksti pradeda statyti spektaklius, anksti eina į sceną, o baigę mokslus ne kuria kažką nauja, bet toliau rodo publikai savo baigiamuosius darbus. Neišvengiamai būsimi aktoriai per anksti pradeda rūpintis užsidirbti papildomus 50 eurų, o ne kuo daugiau išmokti, eksperimentuoti ar sukaupti daugiau žinių. Mes norime festivalyje pristatyti šviežius, tačiau subrandintus darbus, apie kuriuos būtų galima rimtai kalbėti.

Tapo akivaizdu, kad mes, kaip platforma, suteikianti galimybę pradedantiesiem teatro profesionalam prisistatyti plačiajai auditorijai, nebegalim kontroliuoti proceso, planuoti laiko.

Buvo laikas, kai baigiamųjų darbų pavadinimai paaiškėdavo likus tik mėnesiui iki festivalio pradžios, o kiti darbai jau buvo rodomi kelis metus, taigi netinkami debiutų festivaliui „Tylos!“. Tapo akivaizdu, kad mes, kaip platforma, suteikianti galimybę pradedantiesiem teatro profesionalam prisistatyti plačiajai auditorijai, nebegalim kontroliuoti proceso, planuoti laiko. Pradėjome galvoti, kad reikėtų kelti studentų motyvaciją, provokuoti juos. Taip kilo idėja bendradarbiauti su užsienio mokyklomis ir kreipti festivalį tarptautiškumo link.

Dėl tų pačių priežasčių įtraukėme į programą ir jaunų trupių premjeras. Todėl festivalio programoje atsirado, pavyzdžiui, Apeirono teatras iš Klaipėdos bei kiti savarankiški jaunų režisierių ir aktorių darbai, nebūtinai sukurti po aukštosios įstaigos ženklu.

- Kokiais principais remiatės, sudarinėdama festivalio programą?

- Žinome mums aktualius taškus – valstybes, konkrečias mokyklas, asmenybes. Programą renkamės neribodami savęs, o vėliau taikomės prie finansinės situacijos. Pagrindinė problema: finansavimas yra kaip loterija – niekad nesi garantuotas ar festivalis bus paremtas. Labai džiaugiuosi, kad šiais metais buvo paankstintas finansavimo atsakymų terminas. Mūsų festivalis vyksta gegužės viduryje, o dar pernai atsakymus sužinojome, likus vos mėnesiui iki festivalio pradžios. Sudarinėdami programą, turime mažiausiai pusę metų iki jo pasirašyti sutartis su užsienio atlikėjais ir prisiimti finansinius įsipareigojimus. Buvo atvejų, kai sutartis teko pasirašyti labai anksti, tad susitarėme nesėkmės atveju parduoti savo automobilius ar užstatyti turtą. Visokių planų turėjome. Tačiau kol kas viskas kontroliuojama.

Pagrindinė problema: finansavimas yra kaip loterija – niekad nesi garantuotas ar festivalis bus paremtas.

Šįmet Kultūros tarybos atsakymai atėjo gerokai anksčiau, tad labai nudžiugom, nes pagaliau galim dirbti stabiliau, be panikos, geriau viską apgalvoti, o ne staigiai per vieną savaitę bandyti sukviesti dalyvius. Mūsų festivalio programa yra apgalvota, atrinkta, tikslinga ir kiekvienais metais turi kryptį.

Kasmet festivalyje galima pastebėti tendenciją, kad su kiekvienu spektakliu didėja publikos srautai. Todėl atsiranda tam tikros atsakomybės dėliojant programą – negalime į trečią festivalio dieną įdėti neintriguojančios ar noname´inės trupės, nes publikos banga atslūgs. Norėdami pristatyti tokius darbus, ieškome alternatyvų – svarstome apie kitas, netradicines erdves. Čia prasideda labai smagus organizacinis žaidimas – kur, ką ir kaip galima pristatyti. Šiais metais atidarome naują erdvę Labdarių gatvėje, pavadinimu „Kvartalas“ – festivalio metu uždarame kieme kas vakarą vyks netikėti dalykai.

- Kaip renkate užsienio programą – važinėjate po festivalius, prašote/sulaukiate spektaklių įrašų?

- Vykstu į festivalius, tačiau dažniau tenka rinktis spektaklius pagal atsiųstus įrašus. Tuomet vadovaujuosi tokiais atrankos kriterijais kaip asmenybė, tema ir atlikimo forma. Šiais metais pristatysime įdomius darbus iš Belgijos, Liuksemburgo, be to, visas festivalio dienas savo perfomansus kurs ir rodys Donatas Grudovičius iš Rusijos.

- Ar kyla problemų dėl norimų trupių užimtumo, nors tai tik studentai, o ne nuolat gastroliuojantys profesionalai?

- Problemų kyla visada, tik arba problema padiktuoja dar geresnius sprendimus, provokuoja komandos kūrybingumą, arba sužlugdo idėją. Kol kas tokių žlugimų buvo tik keli, kai norimi atvežti užsienio studentų spektakliai pasirodė  tiesiog techniškai nepakeliami Lietuvos scenai, arba per vėlai gautas atsakymas dėl finansavimo.

Didžiausia bėda su užsienio mokyklų studentų spektakliais yra ta, kad, priešingai nei lietuviai, užsieniečiai parodę baigiamuosius darbus neretai išsiskirsto po teatrus dirbti ir studijų laikų spektakliai tiesiog neberodomi, netgi dekoracijos nebesaugomos. Tai reiškia, kad jei spektaklio nepakvietėme šįmet, kitąmet tokios progos tikrai neturėsime.

- Kaip atrenkate lietuviškus spektaklius, pasikeitus festivalio formatui?

- Pirmiausia, mokyklos siūlo spektaklius, tačiau per pastaruosius dvejus metus festivalio ir teatro mokyklų bendradarbiavimas kiek pasikeitė. Anksčiau rodydavom visus baigiamuosius darbus, tačiau susidurdavome su betvarke – likus mėnesiui iki festivalio staiga atsirasdavo kažkokių negirdėtų kursų, kurie, pasirodo, neturi, kur rodytis, kreipiasi pagalbos ir mes juos įtraukiam. Nelengva sinchronizuoti mokymo įstaigų ir festivalio darbus – LMTA neretai veikia stichiškai, o tai ne visai leidžia sudaryti stabilią festivalio programą. Be to, dabar LMTA turi Balkono teatrą, tad ir mūsų festivalis nėra vienintelė platforma jiems pasirodyti profesionalioje scenoje. Mes taip pat galime rinktis.

Pastaruoju metu lietuvišką programą pradėjome dėlioti, palaikydami periferijas.

Festivalio prioritetas nebėra parodyti visus LMTA baigiamuosius darbus, kurių šįmet bus ypatingai daug. Paprastai kiekvienas kurso vadovas individualiai nusprendžia, ar nori rodytis festyvalyje „Tylos!“. Pasitaiko ir sunkiai įvykdomų pageidavimų bei vizijų.

Pastaruoju metu lietuvišką programą pradėjome dėlioti, palaikydami periferijas. Šįmet ketiname kviesti keletą Panevėžyje sukurtų darbų, kuriuos matėme Jaunųjų režisierių dirbtuvėse Juozo Miltinio dramos teatre. Pristatysime Artūro Areimos ir Kauno VDU studentų darbą „Medėjos kambarys“. Taip pat studentai bus įtraukti į Donato Grudovičiaus kuriamus performansus naujame teatro „Kvartale“.

- Šįmet gavote 15 tūkstančių eurų – ar tai ženkliai skiriasi nuo prašytos sumos? Ar teko daug koreguoti numatytą programą?

- Žinoma, suma skiriasi ženkliai, o koreguoti programą tenka visuomet. Koregavimas nereiškia skurdinimo, tai kaip tik koncepcijos tikslinimas, gryninimas, kad festivalis nevirstų „amatų muge“, o būtų aiškius uždavinius keliantis kultūrinis įvykis.

Valstybė juk gali prisidėti ne tik pinigais, bet ir savo iniciatyva – galbūt skatinti mecenatystės programą.

Situacija visiems žinoma – Kultūros taryba dažniausiai finansuoja tik apie 30 proc. prašomos projekto sumos, nors teigia, jog vidurkis yra 80 proc. Čia galėtume daryti išvadas: valstybė iš tiesų neturi pakankamai pinigų ir tenka jų ieškoti patiems – tame nėra nieko bloga. Tačiau valstybė juk gali prisidėti ne tik pinigais, bet ir savo iniciatyva – galbūt skatinti mecenatystės programą. Kultūrą remiantiems verslininkams būtų galima skirti lengvatas ir t.t.. Ar kaip kitaip padėti inicijuoti mecenavimą, kurio tradicijų iki šiol neturime, ir tai menininkus verčia nuolat pasitikėti Kultūros tarybos pinigais.

„Tylos!” festivalis turi keletą privačių rėmėjų, be kurių jis negalėtų įvykti ar bent jau programa būtų kur kas skurdesnė.

- Ar studentai gauna atlygį už festivalyje parodytą spektaklį? Kokioms reikmėms padengti užtenka Kultūros tarybos skiriamų pinigų?

- Patys studentai atlyginimo negauna. Mes apmokame atvežimą, apgyvendinimą, maitinimą ir techninį pasiruošimą. Žinoma, dalis pinigų atitenka administracijai, kurios išlaidas mažinti neretai skatina pati Kultūros taryba. Tačiau juk negaliu nemokėti, pavyzdžiui, buhalterei, kurią samdau, nes nenoriu jokių nesklandumų šioje srityje.

Svarbu, kad festivalis „Tylos!“ gali įtraukti ar įdarbinti jaunus žmones ne tik iš teatro srities.

Taip pat yra žmonės, kurie dirba nuo rudens, rašo projektą, kontaktuoja su trupėmis, o nuo sausio mėnesio jau aktyviai užsiima festivalio organizacija. Svarbu, kad festivalis „Tylos!“ gali įtraukti ar įdarbinti jaunus žmones ne tik iš teatro srities. Festivaliui visad bus reikalingi dizaineriai, muzikantai, dailininkai, techniai darbuotojai, vadybininkai, fotografai, video menininkai, apšvietimo dailininkai, garso režisieriai ir t.t. Mums rūpi vystyti įvairių sričių jaunų profesionalų bendradarbiavimą.

Salės nuoma taip pat kainuoja – valstybiniai teatrai negali nemokamai suteikti savo salės. Tiesa, šią sumą dažnai bandome padengti iš to, ką gauname pardavę bilietus.

- Festivalis dar nėra užsitarnavęs vardo tarptautiniame kontekste. Kaip įkalbinėjate kūrėjus čia atvykti?

- Mes jau turime draugų, rimtų partnerių, kurie mūsų festivalį rekomenduoja vieni kitiems. Taip pat užsienio trupes vilioju galimybe pamatyti miestą ir čia gerai praleisti laiką. Su rusais nebūna daug vargo – jie labai noriai važiuoja į Vilnių, į Rygą. Su lenkais kiek sunkiau – neretai jie mieliau pasirinks didesnį festivalį savo šalyje, nei „Tylos!“ Vilniuje.

Apskritai stengiamės kurti „Tylos!“ kaip draugiško, bendruomeniško festivalio veidą.

Kaip bebūtų, atvykus užsienio svečiams labai stengiamės, kad jie išsivežtų kuo geriausius įspūdžius apie miestą, žmones ir festivalį – organizuojame jiems pramogas, dažnai rengiame bendrus pasisėdėjimus, ekskursijas. Apskritai stengiamės kurti „Tylos!“ kaip draugiško, bendruomeniško festivalio veidą. Juk ir į pasisėdėjimus po spektaklių kviečiami visi, o ne tik dalyviai.

Kadangi jau pradėjome kviesti spektaklius, kuriuos vaidina ne studentai, bet neseniai studijas baigę profesionalai, atsiranda poreikis mokėti atlygius. Tokiais atvejais kartais išsisukame išnaudodami miesto potencialą – leidžiame atlikėjams likti Vilniuje kelias papildomas dienas, pasirūpiname jų apgyvendinimu, maitinimu, pramogomis, ir taip pavyksta susitarti dėl honoraro mažinimo.

- Ar į festivalį kviečiami užsienio profesionalai, kuriems norite pristatyti lietuvių produkciją?

- Šįmet jau kviesime prodiuserius iš Didžiosios Britanijos, dirbančius su produkcijomis visoje Europoje. Įdomu, ką apie festivalį pasakys žmonės, kurie dirba su profesionaliomis trupėmis ir vykdo veiklą, nesiremdami valstybinėmis lėšomis. Norėčiau, kad ateityje „Tylos!“ festivalyje vyktų tarptautinės premjeros, būtų pristatomos koprodukcijos. Šįmet jau pradėsime vykdyti tokią veiklą. Taip pat esame parengę keletą pasiūlymų atvyksiantiems prodiuseriams.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje menufaktura.lt 2016 m. gegužės 3 d.


Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...