2011 Liepos 22

Europoje vėl įsigali “realpolitik” tendencijos

Algimantas Šindeikis

Prancūzijos “Mistral” pardavimas Rusijai, Vokietijos ir Rusijos bendras dujotekis “NordStream”, vokiečių bandymas V.Putiną apdovanoti prestižine “Quadriga” demokratijos ir pilietiškumo premija ir FSB karininko Michailo Golovatovo paleidimas Austrijoje yra naujos “realpolitik” tendencijos, atvedusios Europą į kruviniausią Antrąjį pasaulinį karą, atgimimo ženklai.

Austrai turėjo formalią priežastį paleisti grupės “Alfa” smogiką M.Golovatovą. Sutartyje dėl Europos arešto orderio Austrija yra aiškiai nurodžiusi, kad tokio pobūdžio dokumentą taikys tik dėl veikų, kurios padarytos po 2002 m. Teisinis ginčas čia gali būti baigtas. Austrija visada atrodė baili ir perdėm neutrali valstybė. 1989 m. liepos 13 d. Vienoje buvo nužudytas kurdų politinis lyderis, kuris čia vedė derybas su Irano režimo vadovais. Austrų teisėsauga turėjo daugiau, nei reikia, įrodymų, kad tai Irano smogikų darbas, bet jų ne tik neareštavo, bet dar ir palydėjo protokoliniu eskortu į oro uostą.

Su Lietuva teisiškai korektiškai, bet politiškai gėdingai pasielgusios Austrijos piliečiai nesijaučia teisūs. Du trečdaliai konservatyvaus “Die Presse” dienraščio skaitytojų mano, jog Austrijos politikai turi atsiprašyti Lietuvos už tai, kad paleido M.Golovatovą. Czeslawas Miloszas buvo Lenkijos diplomatas Niujorke, Vašingtone ir Paryžiuje tuo metu, kai po Antrojo pasaulinio karo kūrėsi nauja Europa. Jaunas diplomatas tuomet tikėjo, kad yra būdų kovoti su “realpolitik”: “Valstybės aparato spaudimas yra niekis, palyginti su įtikinamo argumento spaudimu.”

Turime puikią progą Austriją ir visą senąją Europą supažindinti su mūsų išsivadavimo iš Sovietų Sąjungos istorija. Austriškų “delfių” komentatoriai skandalo pradžioje vienas kito klausinėjo, koks buvo karas tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1991 m. ir ar apskritai tuomet egzistavo Lietuva. Skandalo apogėjuje komentatoriams rūpi jau visai kiti dalykai. Jie sužinojo, kad Sovietų Sąjunga subyrėjo ne tik dėl M.Gorbačiovo pastangų, o pirmiausia dėl prieš ir po Antrojo pasaulinio karo okupuotų ir aneksuotų valstybių piliečių valios.

Vienas Vakarų diplomatas taikliai apibūdino Austriją kaip “dublerių atliekamą operą”. Britų istorikas Tony Judtas teigia, kad dėl Pirmojo pasaulinio karo Viena prarado savo raison d‘etre, o nacių okupacijos ir Antrojo pasaulinio karo metais miestas neteko savo žydų – didelės dalies geriausiai išsilavinusių ir kosmopolitiškiausių jos gyventojų.

Austrija negali būti laikoma Vokietijos okupuota valstybe. Prieš Antąjį pasaulinį karą beveik 7 mln. gyventojų turinčioje šalyje buvo 700 tūkst. nacių partijos narių, karui baigiantis Austrijoje rasta dar 536 tūkst. registruotų nacių, taigi 1,2 mln. austrų per karą tarnavo vokiečių Vermachto daliniuose. SS ir koncentracijos stovyklų administracijose austrų buvo neproporcingai daug. Austrijos viešąjį gyvenimą ir aukštąją kultūrą užpildė naciams prijaučiantys žmonės – 45 iš 117 Vienos filharmonijos orkestro narių priklausė nacių partijai (Berlyno filharmonijoje tuomet iš 110 muzikantų, tik aštuoni buvo nacių partijos nariai). Austrijos socialdemokratai, nors ir priešinosi nacizmui, bet kartu reikalavo ir anšliuso (Anschluss) su Vokietija.

Po Antrojo pasaulinio karo Austrija visada jautė baimę Rusijai, bet kartu germaniškas pragmatizmas vertė Rusijos pusėje ieškoti naudos. Naudos bet kuria kaina.

Lietuva senųjų ES valstybių ir Rusijos santykiuose visada tebuvo tik saujelė smulkių monetų, kurios buvo pridedamos prie rimtesnių pirkimų kaip priedas. To niekada negalime pamiršti ir turėtume ieškoti būdų, kaip padaryti, kad taip daugiau niekada neatsitiktų. Tik saugoma atmintis neturi padaryti mūsų amžinomis aukomis, neturime būti amžini savo istorijos įkaitai. Šiandien būdami ES ir NATO nariai turime unikalią galimybę būti tikra ir visaverte Europos dalimi. Tik ta galimybe turime išmokti pasinaudoti.

Lietuvos politikai ir diplomatai turėtų kiek galima aiškiau atriboti senųjų ES valstybių ekonominius interesus, kurių pastarosios tik dėl Lietuvos prasto požiūrio į Rusiją tikrai neatsisakys, nuo mums principinių reikalų, kurių privalome išmokyti laikytis visą Europą. Turime turėti blaivaus proto ir realizmo jausmą suvokti, kad senoji Europa savo ekonominius interesus visada laikys aukščiau mūsų politinių ir saugumo interesų. Mūsų politikų kankinio poza nepadės mūsų valstybės interesams, bet negalime nusileisti senajai Europai dėl principinių dalykų, kurie privalo būti lygiai svarbūs tiek Lietuvai, tiek visai Europai, – negalime atleisti sovietų jėgos struktūrų žudikams, kurie žudė beginklius Lietuvos piliečius, atkuriant Lietuvos valstybę.

M.Golovatovas ir kiti asmenys, kurie Lietuvoje yra padarę nusikaltimus žmogiškumui, jau yra nubausti. Nors vargu ar jie bus nuteisti ir susodinti į kalėjimus, bet nuo šiol jie tikrai nebegalės įvažiuoti į jokią ES valstybę, ir tai jiems yra rimta bausmė. Jie su savo šeimomis jau negalės ilsėtis Austrijos Alpėse ar Prancūzijos Rivieroje. Jų laisvė apribota. Tai ir yra mūsų didžiausias pripažinimas, didžiausia nauda, kurią išpešėme iš M.Golovatovo paleidimo Austrijoje istorijos. Jei lazdą perlenksime ir norėsime daugiau, jei norėsime, kad Austrija ir kitos ES valstybės, nesulaikiusios asmenų pagal mūsų Europos arešto orderius, būtų pažemintos ir nubaustos, neabejotinai sulauksime ir adekvataus atsako. Tas atsakas bus mūsų izoliacija, kai norėsime spręsti savo ekonominius klausimus, įgyvendinti savo ekonominius interesus.

Šiandien senosios Europos valstybės nebesijaučia stiprios ekonomiškai ir stabilios finansiškai. ES planas išgyvena sunkiausius savo laikus. Ar esant tokioms aplinkybėms rasis naujas sandoris tarp senosios Europos ir Rusijos, kuriame mes vėl būsime tik sauja smulkių monetų? Senojoje Europoje šiandien vėl cituojamas garsusis Bertholdo Brechto aforizmas “Esrst kommt das Fressen, dann komt die Moral” (Pirmiausia valgis, o tik paskui moralė) primena “realpolitik”, įtraukusios senąją Europą į kruviniausią jos istorijoje Antrąjį pasaulinį karą, laikus. Naujosios Europos savybės – gerovė bet kuria kaina, platūs kompromisai, nebylus susitarimas neieškoti bėdų, kurstant nepatogią atmintį, tampa senomis “realpolitik” bėdomis nauju pavidalu. Ar esame pasirengę šiems iššūkiams? Būtų klaida bandyti spręsti šią problemą visą senąją Europą verčiant mūsų priešu. Nesijausime saugesni jų turėdami tiek Rytuose, tiek Vakaruose. Senojoje Europoje turime ieškoti sąjungininkų. Jų čia tikrai yra.

 

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...