2013 Balandžio 19

Europietiško solidarumo persvarstymai

Algimantas Šindeikis

Europos valstybių solidarumo idėja gimė pačioje ES gimimo stadijoje. Tai po Antrojo pasaulinio karo galvojant apie ilgalaikės taikos Europoje projektus gimusi socialios Europos, gerovės valstybių sąjunga. Kolektyvinė idėja, kad mes esame viename laive, kad ipso facto esame tokių pačių įsitikinimų bei vertybių ir kad turtingesnės Europos valstybės turi padėti mažiau turtingoms. Šiandien vis akivaizdžiau matome, kad solidarumas keliose sunkumų turinčiose euro zonos valstybėse suprantamas vienpusiškai. Tie, kurie tikėjosi solidarumo ištikus nelaimei, pamiršo apie savo minimalias pareigas ir įsipareigojimus bendrai tvarkai. Ar gali pinigai plaukti tik iš tų šalių piliečių, kurie laikosi taisyklių, į tas šalis, kurių piliečiai jų nesilaiko?

Ir Lietuvoje vėl iš naujo pradedant baigtas diskusijas dėl žemės pardavimo užsieniečiams, euro įsivedimo, mūsų pareigos ateityje prisidėti prie pagalbos kitoms ES valstybėms kyla abejonė, ar mes suvokiame, kas yra tas europietiškas solidarumas. Ar tie 50 milijardų litų ES piliečių mokesčių mokėtojų pinigų, kuriuos jau sunaudojome savo ligoninėms, mokykloms, universitetams, keliams ir tiltams, mus įpareigoja galvoti, kaip mes galime prisidėti prie bendrojo Europos gėrio kūrimo, daugiau dirbi, stropiau mokytis, būti pakantesniems naujovėms? Ar tie kiti 50 milijardų, kuriuos vėl gausime per naują ES paramos laikotarpį, mus įpareigoja pasitempti ir susitvarkyti savo kieme?

Praėjusią savaitę Vokietijos Bundestagas patvirtino Europos Sąjungos ir Tarptautinio valiutos fondo 10 milijardų eurų paramą Kiprui. Vokietijos parlamentarai taip pat balsavo už krizės paskolų pratęsimą septyneriems metams Airijai ir Portugalijai. Už šiuos sprendimus balsavo 487, prieš – 102 parlamentarai. Finansų ministras Wolfgangas Schauble parlamentą įtikino, kad šie milijardai reikalingi norint užtikrinti euro zonos stabilumą ir sustabdyti problemų plitimą į kitas valstybes. Toks privalomas balsavimas dėl pagalbos vyksta visuose euro zonos valstybių nacionaliniuose parlamentuose. Lietuvai įsivedus eurą tokie balsavimai vyks Lietuvos Seime. Bet ar tokiems balsavimams Lietuva ir jos parlamentarai yra subrendę ir suvokia savo atsakomybę bei geba atskirti europietišką solidarumą nuo banalaus gyvenimo kitų sąskaita?

Tuo pačiu metu, kai Berlyne vyko balsavimas dėl paramos Kiprui, Kipro sostinėje Nikosijoje tūkstančiai protestuotojų prieš bankų indėlių apmokestinimą sukiojosi su plakatais, kuriuose pavaizduotas Adolfas Hitleris ir Angela Merkel bei užrašas: „Merkel, jūsų nacių pinigai yra kruvinesni nei bet kokie išplauti pinigai“. Vokietijos kanclerei savo vizito metu teko išvysti ir tokius plakatus: „Dink iš mūsų šalies, kale“.

Nepaisant šių kaltinimų ir raginimų, Romos, Madrido, Nikosijos ir Atėnų protestuotojai sutaria dėl vieno dalyko: Vokietija privalo mokėti už euro gelbėjimą tiek, kiek reikės ir, savaime suprantama, daugiau, nei iki šiol yra sumokėjusi. Argumentuojama tuo, kad Vokietija yra turtinga valstybė ir iš euro įvedimo ji gavo daugiau naudos nei kitos ES valstybės, nes užtvindė jų rinkas vokiškais produktais bei prekėmis.

Šių europinių „solidarumo debatų“ šviesoje Europos centrinis bankas (ECB) paskelbė tyrimą, kuris atskleidė, kad Vokietijos piliečių namų ūkiai turi mažiau nuosavybės nei Kipro piliečių namų ūkiai. Šis tyrimas rodo, kad vokiečiai savo turtais nusileidžia krizės ištiktoms šalims – Kiprui, Ispanijai, Italijai. Vokietijos vidutinis namų ūkis turi 195 tūkst. eurų turto, o tai beveik 100 tūkst. eurų mažiau už vidutinio Ispanijos namų ūkio turtą. Vidutinis Kipro namų ūkis turto turi apie 671 tūkst. eurų, tai yra tris kartus daugiau nei Vokietijos. Vokietijoje tik 44 proc. namų ūkių turi nuosavo nekilnojamojo turto, Ispanijoje – 83 proc., Slovėnijoje – 81 proc., Slovakijoje – net 90 proc. Vokietijoje nedidelės namų ūkio vertės priežastys susijusios su hiperinfliacija 1920 m. Veimaro Vokietijoje, su Pirmojo pasaulinio karo padariniais, su 1948 m. monetarine reforma, kuri taip pat sunaikino vokiečių santaupas. 40 metų Rytų Vokietijos egzistavimas socializmo sąlygomis taip pat nuskurdino dalį šalies.

Tyrimo išvada: į krizę patekusios valstybės savo gelbėjimuisi turi naudoti ir savo piliečių lėšas, o ne laukti tik kitų ES valstybių piliečių pagalbos. ECB tyrimas įrodo, kad tokia reali galimybė akivaizdžiai egzistuoja. Būtų absurdiška dar labiau apmokestinti ir taip didelius mokesčius mokančius vokiečius ir sumokėti už dažnai jokių mokesčių nemokančius ir prie savo valstybės finansinių problemų sprendimo neprisidedančius graikus ar kipriečius.

Bankų depozitų apmokestinimo reikalavimas Kiprui yra aiškus perspėjimas, kad euro zonos valstybių vyriausybės nebenori prisiimti visos atsakomybės už bankinio sektoriaus veiklą ir reiklaus privataus kapitalo indėlio į euro gelbėjimą sprendimus. Jei Vokietijos ir kitų donorių valstybių piliečiai ir toliau mokėtų už euro gelbėjimą, už valstybes, kuriose gyvena turtingesni mokesčių mokėtojai, o turtingesnieji patys neprisidėtų, tai reikštų europietiško solidarumo iškrypimą, kuris gali tapti grėsme pačiai ES egzistencijai.

Pietų Europos valstybių piliečiai daug metų nemokėjo jokių mokesčių nuo didelės dalies savo pajamų, ir tai yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl jų namų ūkių turtai didesni už vokiečių namų ūkių. Vokiečių, kurie visada turėjo mokėti didelius mokesčius ir stropiai tai darė. Pagal tarptautinės Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenis, Graikija, Italija, Portugalija ir Ispanija yra šešėlinių ekonomikų lyderės. Ispanijos, Italijos šešėlinės ekonomikos dydis siekia 20 proc., Graikijos – 25 proc. BVP. O Vokietijoje ši dalis sudaro tik 13 proc., Austrijoje ir Olandijoje – 10 proc.

ECB pateikta analizė rodo, kad jei Pietų Europos valstybių piliečiai mokėtų tokius pačius mokesčius kaip Šiaurės Europos šalių, pietiečiai nebūtų turėję tokių problemų, kokių turi dabar.

Lietuvos premjeras Algirdas Butkevičius praėjusią savaitę pranešė apie siaubingą Lietuvos šešėlinės ekonomikos mastą. Lietuvos šešėlinės ekonomikos dydis gali siekti iki 26 proc. BVP, dėl šešėlinės ekonomikos nesumokėti mokesčiai į šalies biudžetą sudaro apie 7,5 mlrd. Lt. Taip kalbėjo ir ankstesni šalies premjerai, bet jų planai išspręsti šią problemą nedavė reikšmingų rezultatų. Turto mokestis yra tai, kas būtina ir Lietuvoje. Tai yra vienas iš būdų priversti solidarizuotis su mokesčių mokėtojais ir tuos, kurie tuos turtus susikrovė nemokėdami mokesčių.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. suomis suomis rašo:

    Pagaliau protingas straipsnis. Teisingai, reikia apmokęstinti visą turtą – akcijas, bankinius indėlius, nekilnojamąjį turtą, prabangos prekes. ;)

  2. Tas Tas rašo:

    Makroekonomika man-klaidžios džiunglės.Visomis prasmėmis.Užmetu akį į ekonomistų tekstus.Jose nuomonės dėl išlaidūnų pietiečių ir taupiųjų ES ekonomikos solistų vokiečių nevisai vienodos.Pvz.,kam naudingesnės-davėjui ar gavėjui-solidarumo akcijos.Kapitalistai milijardais,girdi, be strateginės naudos kažin ar mėtysis.Ir aš manau,kad vienaip ar ki-taip savo atsiims su kaupu.O kad gautą paramą(50 ar kiek ten mlrd.)būtina kuo ūkiškiau( “…susitvarkyti savo kieme…”) panaudoti-viena-reikšmiška.Už ją juk,tikriausiai,seks vienokie ar kito-ie politiniai ir ūkiniai įsipareigojimai,ribojimai,nuolaidos.Autorius irgi prime-na “…būti pakantesniems naujovėms”.Žodžiu,abejoju ir išgirtuoju euro-pietišku solidarumu,ir tais lyg kokiais “labdariškais” ES milijardais.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...