2013 Kovo 29

Euro dilema: tarp valstietiško racionalumo ir ateities matymo

Algimantas Šindeikis

 

 

Prasidėjusi diskusija dėl euro įsivedimo 2015 m. rodo, kad iš sovietmečio paveldėtas išlaikytinių mentalitetas ir aukštų šalies vadovų bei daugumos politikų daugelį metų formuotas požiūris į ES, kaip į meldžiamą karvę, neleidžia blaiviai įvertinti būsimų iššūkių ir matyti savo ateities.

 

Diskusija dėl euro įsivedimo Lietuvoje prasidėjo primityviai – bandoma išvesti pliusų ir minusų balansą. Viena vertus, sutaupysime konvertuodami valiutas, bus pigesnės paskolos, galime tikėtis didesnio investuotojų susidomėjimo, kita vertus, tapus euro zonos nare gali tekti prisidėti gelbėjant išlaidžius ir nedrausmingus kipriečius ar graikus.

Bandydami mąstyti neva racionaliai, atrodome primityviai. Žūtbūt norime gauti tai, kas mums „priklauso“, bet nenorime prisiimti jokios atsakomybės. Lietuva iki 2020 m. pabaigos per narystės ES metus susišluos iš Europos mokesčių mokėtojų kišenės kone 100 mlrd. Lt, tai yra beveik tiek pat, kiek per metus šalyje sukuriama BVP. Kitaip tariant, iš penkiolikos metų vienus metus galėjome gulėti tiesiog pilvus šildydamiesi prieš saulę, ir ES būtų apmokėjusi visas mūsų sąskaitas ir nuveikusi visus darbus. Taigi net ir valstietiškai racionalaus mąstymo šalininkui turėtų būti aišku, kad šimto milijardų litų lėkštelė vis dėlto daug sunkesnė nei keli šimtai milijonų, kuriuos teks pakloti gelbėjant dar vieną nedrausmingą ir prasiskolinusią euro zonos narę.

Į euro įsivedimą žvelgiantieji per valstietišką racionalumo prizmę ne tik pamiršta mūsų įsipareigojimus ES stojimo sutartyje, už kuriuos per du finansinius ES biudžeto laikotarpius gavome ir gausime 100 mlrd. Lt, įsivesti eurą, kai atitiksime būtinus kriterijus, bet ir klaidžioja euro krizės išgąsčio tamsoje, nesugebėdami įžvelgti, kad Lietuvos valstybės gerovės projektas neatsiejamai susijęs su visos ES sėkme, už kurią esame atsakingi ir patys. Paskendus ES, paskęsime ir mes. ES ir euro zonos nesėkmės atveju Lietuva gali būti nublokšta atgal į „mielaširdingos“ Rusijos glėbį. Bent jau tokias viltis puoselėja Kremlius, siųsdamas savo „geraširdžius“ emisarus ir aktyvindamas užsnūdusius vietinius kvislingus. Blaiviai suvokdami iššūkius turėtume ne bijoti euro zonos problemų ir galimų išlaidų, bet visomis išgalėmis ieškoti būdų, kaip kasdien pateisinti savo buvimą ES ir prisidėti prie jos problemų sprendimo.

Kita vertus, gal kažkam ir smagu, susižėrus tuos šimtą milijardų į kišenes, dumti į krūmus ir palaukti, kuo čia viskas baigsis Graikijoje, Kipre, visoje pietinėje Europoje. Mes juk apsiginklavę valstietiška logika: duoda – imk, muša – bėk, esame už visus gudresni ir praktiški. Bet nereikėtų pamiršti to, ką yra pasakęs Prancūzijos prezidentas Francois Mitterrand’as: “Solidarumas nėra vienpusis eismas. Reikia galvoti ne tik apie kasmet į šalies biudžetą byrančius 6,5 milijardo litų ES paramos, bet ir apie savo indėlį į ES stabilumą bei ateitį.” Greitai gali išaušti diena, kai mums teks įrodinėti, kad esame verti tų šimto milijardų litų.

Reikia tikėtis, kad tik lunatikams, pasiklydusiems tautiškai švarios ir absoliučiai suverenios valstybės marazmuose, kyla klausimas, ar mums reikalingi tie 6,5 milijardo litų kasmet. Tegul tie verkšlenantys rėksniai ir lunatikai įsivaizduoja, kaip atrodytų gyvenimas Lietuvoje ir kiek iš jos pabėgtų piliečių, jei nurėžtume trečdalį savo nacionalinio biudžeto. Jei ES nebūtų investavusi į mūsų ligonines, mokyklas, universitetus, šiukšlių, vandentvarkos ir kelių infrastruktūrą, vis dar tebeatrodytume kaip Baltarusijos provincija, o žemdirbiai po savo laukus važinėtų ne moderniais traktoriais, bet pasikinkę kuinus ar melžiamas karves.

Euro zonos problema šiandien akivaizdi. Klaidingas žingsnis buvo ne euro įsivedimas, bet per menka euro zonos valstybių integracija. Euro įvedimas, neužtikrinat vienodos finansinės drausmės ir atsakomybės, buvo akivaizdžiai klaidingas. Pietinių ES valstybių lyderiai, nesuvokdami savo valstybių ekonomikos realaus pajėgumo konkuruoti pasaulinėje rinkoje, beatodairiškai skolinosi, taip nusikalstamai finansuodami savo pačių sukurtus neužsidirbtos gerovės lūkesčius. Piliečiai noriai už tokias politikų melagystes balsavo ir taip patys prisidėjo prie savo šalių viešojo sektoriaus bankroto.

Tai nėra euro kaltė – tai neatsakingų politikų darbo brokas. Atsakingai veikiančios valstybės iš euro įsivedimo gavo ir dar gaus daug naudos. Mūsų pareiga įrodyti, kad mes kaip ir estai sugebėtume atsakingai tvarkyti savo viešuosius finansus.

Mūsų pasirinkimas ir vėl daug sudėtingesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Renkamės ne tarp lito ir euro, ne tarp galimybės būti euro zonoje ir pareigos prisidėti prie jos problemų sprendimo bei mūsų prisirišimo prie „stabilaus“ lito – rinktis teks tarp mūsų tolesnio žengimo vieningos Europos keliu ir žiūrėjimo į ją ne kaip į melžiamą karvę, bet kaip į mūsų ateities gerovės projektą, kurio rizika tenka dalytis visiems.

Susirūpinimas dėl išaugusių Lietuvos valstybės skolų, susijusių su mūsų pareiga prisidėti įsisavinant ES skiriamas lėšas, pagrįstas tik tiek, kiek šios lėšos yra investuojamos jas grobstant, kreipiant į neteisingas ir neefektyvias sritis ar tiesiog skiriamos pravalgymui. Nusikalstama ateities kartų atžvilgiu yra skolintis pravalgymui, bet lygiai taip pat būtų nusikaltimas nerasti savo biudžete trečdalio (o dažnai ir daug mažiau) lėšų, siekiant įgyvendinti gausiai finansuojamus ES projektus, kurie iš esmės keičia Lietuvos valstybės infrastruktūrą ir artina mūsų valstybę prie Europos gerovės standarto.

Euro įsivedimas yra dar vienas žingsnis, ir ne mažiau svarbus, kaip tinkamai išspręsti klausimą dėl skalūnų dujų žvalgybos ir išgavimo, o gali būti, kad ir paskutinis, pasakant Rytų erdvei „viso gero“. Kad ir koks būtų euro likimas, mes turime tik vieną ateitį, ir ji neatsiejama nuo Europos Sąjungos ir jos tvirtumo bei vieningumo. ES ekonominis pajėgumas ir gebėjimas konkuruoti globaliame pasaulyje yra vienintelis atsakymas į klausimą, ar sugebėsime sukurti gerovės valstybę. Iš ES tik semdami, bet nieko nenorėdami ir nesugebėdami duoti ne tik rizikuojame atrodyti nepatikimi bei neverti europietiško solidarumo, bet ir galime paskatinti norą kelti klausimą, ar į Europos klubą nebuvome priimti ES senbuvėms pervertinus mūsų europietiškumą.

Jei savo mąstymu įrodysime, kad iš ES siekiame tik naudos ir nesame pasiruošę nieko duoti, nereikėtų stebėtis, kad skirstant ES gėrybes ar diskutuojant apie ES ateitį mūsų balso nebebus klausomasi.

 

 

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (4)

  1. suomis suomis rašo:

    …pervertinus mūsų europietiškumą. :D DDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDD
    Daaaaaaaaa Straipsniukas Hm, hm. Liga.

  2. valstietis valstietis rašo:

    Tai pasiskolinkim is ES skalunu zvalgybai ir gavybai ir pasakykim sevrono erdvei “viso gero”.

  3. Agne Agne rašo:

    Amzinas teisiu ir pareigu disbalansas , pasireiskiantis visose srityse … ( O ” verkslenantys reksniai ir lunatikai ” kazkaip primena pono Valatkos & Co leksikona ) . Tarp kitko , prie mielasirdingos Rusijos , nesekmes atveju , prideciau ir klastingaja Lenkija .

  4. Justinas Justinas rašo:

    Ne valstietis , o paleistinis baudžiauninkas, tapęs suktu mužiku.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...