2015 Lapkričio 23

Emigracijos ūkuose bundanti Vilkija

veidas.lt

Įpusėjus lapkričiui vienintelis per Nemuną keliantis keltas „Vilkynė“ baigia sezoną. Tada Vilkija užmiega žiemos miegu. Rudens ūkų apgaubto miestelio nebelanko turistai, nebeužsuka kelią per upę trumpinantys gretimų rajonų gyventojai. Tamsiuoju metų laiku Vilkijai lieka jaukiai rūpintis savais reikalais. Jų netrūksta – ir kasdienių, ir globalių, ieškant savos vietos po saule.

Jūratė KILIULIENĖ

Nors pagrindinė Vilkijos gatvė driekiasi palei pat Nemuną, o įspūdinga jo vingių panorama atsiveria nuo kiekvienos aukštesnės kalvos, rudeniop upė tarsi nutolsta nuo miestelio. Dabar lėtai plaukiantys vandenys domina tik vietos žvejus, bet ir jie rudenį panemunėn traukia tik iš dyko buvimo.

„Išplaukė keltas – nebeliko žuvų. Vos kelias kuojas šiandien ištraukiau, ir taip bus iki pavasario, kol vėl prasidės sezonas. Kelto velenai sudrumsčia vandenį, pakelia žuvis nuo dugno. Tada kimba“, – paaiškina su guminiais ilgaauliais į Nemuną įsibridęs Edvardas. Dar praėjusią savaitę pakrante jam teko dalytis su visu būriu Vilkijos žvejų, kelto lūkuriuojančių keleivių, o dabar ji ištuštėjo ir nurimo.

Tarp Vilkijos ir kitapus esančio Pavilkijo dar 2000-aisiais pradėjęs kursuoti keltas padėjo metai po metų vis labiau menkusiam miesteliui išlaikyti intrigą, pritraukiančią smalsuolių iš visos Lietuvos, net iš užsienio. „Vilkynė“ – vienintelis per Nemuną keliantis keltas. Tiesa, jis nėra paskelbtas technikos paminklu, kaip Padalių keltas per Nerį netoli Kernavės, bet smalsuoliams tai nesvarbu. Palei Nemuną keliaujantys turistai dažnai prie jo derina savo maršrutus. O vietiniams keltas – būtinybė. Žiemą, kai nebelieka šios upeivių paslaugos, nusigauti į kitą Nemuno pusę įmanoma tik dideliu lankstu per Kauną ar Jurbarką. „Vilkynė“ du Nemuno krantus sujungia per kelias minutes, o sausumos keliais tenka įveikti 60 ar net 80 kilometrų.

Stiprus noras gyventi geriau

Keltas – ne vienintelė Vilkijos įdomybė. Miestelis apdovanotas išskirtiniu kraštovaizdžiu, o ir čia gyvenantiems žmonėms per šimtmečius sekėsi jį puoselėti ir gražinti. Tad nieko nuostabaus, jog Lietuvos Alpėmis vadinama Vilkija puoselėja iliuziją susitvarkyti reikalus taip, kad turizmas taptų pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu.

Prieš penkerius metus, kai aplink Kauną ieškota tinkamos vietos žiemos pramogų kompleksui, ji atrodė netgi labai reali. Kauno regiono plėtros agentūros specialistai, rengę Kauno rajono slidinėjimo trasų studiją, buvo nusižiūrėję Vilkijos apylinkes. Būta daug žvalgymų, derinimų, milijonų skaičiavimų, tačiau viskas baigėsi šnipštu – žiemos turizmas neįsisuko.

Nusivylimo ir neišsipildžiusių lūkesčių kartėlį vilkijiečiai išgyveno ir žlugus jų svajonei tapti vietos valdžios centru. 2008-aisiais Vilniuje buvo sukurptas projektas įkurti Vilkijos savivaldybę, kurią sudarytų Vilkijos apylinkių, miesto seniūnijos, Čekiškė, Babtai, Raudondvaris, Seredžius, Raudonė ir Veliuona. Tačiau apklausus vietovių, kurias paliestų administracinė pertvarka, gyventojus paaiškėjo, kad vienbalsiai jai pritaria tik Vilkija. Kiti miesteliai suplanuotam perdalijimui priešinosi net streikais.

„Dabar, kai pyragas raikomas Kaune, mums nedaug atitenka. Viskas pasikeistų, jei tai būtų daroma čia, vietoje. Prisiminkime, kaip atsitiko Pagėgiuose. Kadaise tai buvo nykus miestelis, o tapęs savivaldybės centru suklestėjo per kelerius metus – atsirado verslo įmonių, naujų darbo vietų. Pagėgiai dabar nebeatpažįstami“, – atsidūsta laikinasis Vil­kijos seniūnas Arūnas Bačiūnas, lygindamas du miestelius.

Seniūnas nesiima fantazuoti, kokiame kabinete sėdėtų dabar, jei Vilkijai būtų pasisekę kaip Pagėgiams, – gerai ir dabartinis pilkame mūrinuke. Bet, pavyzdžiui, smėlio barstytuvu, kurio vos pašalus labai trūksta prižiūrint stačias miestelio gatveles, apsirūpintų nedelsdamas.

Iš Vilkijos pastangų pakilti iki savivaldybės centro tada daug kas šaipėsi. Ko gero, nepelnytai, juk ji – net ne miestelis, nors turi tik per du tūkstančius gyventojų, bet miestas. Kauno rajone, be Vilkijos, miesto statusą dar turi Ežerėlis ir Garliava. Maža to, XX a. dešimtojo dešimtmečio viduryje ketverius metus Vilkiją valdė ne seniūnas, o meras.

Niekas nesėdi be darbo

Miestelis ambicijų išsiveržti iš provincijos dar nelaidoja. Bet kadangi nei valdžios institucijos, nei turizmas čia įžengti neskuba, darbo vietų ir pragyvenimo galimybių vilkijiečiams tenka dairytis kitose srityse.

Bent šimtas vietinių dirba Kaune, kur ypač vertinami miestelio stogdengiai. Vienam vilkijiečiui ne per toli ir į Vilnių kasdien važinėti. O pačiame miestelyje daugiausia darbo vietų sukuria trys banginiai: siuvanti ir mezganti „Vilkijos gija“, medienos apdirbimu užsiimanti bendrovė „Ecowood“ ir kailinius žvėrelius auginantis „Vilkijos ūkis“ – kiekviename iš jų darbuojasi maždaug po šimtą žmonių.

Vilkijai vadovaujantis A.Bačiūnas sako, kad apskritai tai čia niekas be darbo nesėdi. Turinčiųjų bedarbio statusą yra, šiuo metu jų registruota arti 150, bet sėdėti prie krosnies jiems tenka tik žiemą. O nuo kovo pradžios iki lapkričio pabaigos bedarbiai rikiuojasi prie viešųjų darbų. Nušaunami du zuikiai: ir miestelis būna sutvarkytas, ir sutaupoma seniūnijos pinigų – mat pusę uždarbio jiems moka Darbo birža.

„Turime galybę darbų – tai šienavimas, genėjimas, lapų grėbimas. Tiek etatinių darbininkų, kiek reikia jiems atlikti, iš biudžeto išlaikyti negalėtume. Dabar esame įdarbinę tik tris komunalinio ūkio darbuotojus, įskaitant kapinių sargą. Ne jų jėgoms sutvarkyti visą miestelį. Esame kaimiška seniūnija, rudenį prikrinta beprotiškai daug lapų. Miestelio gatvės stačios, kai kurių nuolydis siekia net 13 proc. Labai pavojinga, kai jos nevalytos, net ant ledo nėra taip slidu kaip ant šlapiais lapais padengto asfalto – sustabdyti automobilio neįmanoma“, – kalvoto reljefo trūkumus atskleidžia seniūnas.

Plikomis medžių šakomis pasitinkantis miestelis iššluotas iki paskutinio lapo – pasiruošęs sutikti žiemą. Dar anksčiau, taupant miestelio biudžetą, už socialines pašalpas į viešuosius darbus įtraukiami vilkijiečiai ir šaligatvius pagrindinėje gatvėje klojo, ir seniūnijos pastatą remontavo. Apžiūros aikštelę, nuo kurios atsiveria įspūdingi Nemuno vingiai, aukščiausiame taške – Šv. Jurgio bažnyčios šventoriuje parapijiečiai įrengė ne tik savo jėgomis, bet ir už pačių suaukotus pinigus.

Muziejus, žinomas ir pasaulyje

Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejuje laikiną prieglobstį rado medinis šv. Florijonas. Vilkiją puošusi skulptūra ne vienus metus stovėjo suniokota, kol seniūnas neapsikentęs atvežė ją čia. Medžio drožėjai paprastai laikosi principo: kas sukuria, tas turi ir restauruoti. Bet šv. Florijono autorius nepanoro šio darbo imtis be atlygio.

„Atvežė man ir paliko. Žino, kad pasiraukysiu, pasiožiuosiu, bet vis tiek darysiu“, – atsargiai, vos pirštų galiukais lytėdamas skulptūros įtrūkius, jau pradėtą gydyti skulptūrą apeina muziejaus vadovas, dievdirbys, medžio drožėjas Arūnas Sniečkus.

Autentika alsuojančiame muziejaus pastate, skaičiuojančiame jau ketvirtą šimtmetį, daug kas padaryta be atlygio – tik iš meilės, noro išsaugoti praeities turtus, kartais iš nevilties tuščiai laukiant valdžios institucijų dėmesio ir pinigų. Beveik visi daiktai įsigyti už savus pinigus, o eksponatų, kaip derėtų vadinti oficialiais keliais atkeliavusias vertybes, čia vos vienas kitas.

„Kai pasibaigus Antrajam pasauliniam karui amerikiečiai įžengė į visiškai sugriautą Miuncheną, jie buvo priblokšti to, ką išvydo: centre pravalytoje aikštelėje kvartetas griežia Mozartą, o minia žmonių aplink valo plytas ir atstatinėja griuvėsius. Ar jiems kas mokėjo? Ne, bet jiems to nereikėjo, nes jie mylėjo savo miestą, žemę“, – įsitikinęs A.Sniečkus.

Į Vilkiją Arūnas atsikėlė prieš ketvirtį amžiaus, tada ir pradėjo kurti muziejų nuo nulio. Dar po kelerių metų darbais jau dalijosi su iš Vilniaus parsivežta „Ratilio“ šokėja, dainininke, kultūros centro darbuotoja Vida, tapusia žmona. A.Sniečkus nepavargsta visiems pasakoti, kaip kilo mintis apie gyvą, atvirą muziejų: kadaise, kai buvo penktokas, buvo išvarytas iš Karo muziejaus Kaune, nes palietė kalaviją, – tada pažadėjo sau įkurti tokį muziejų, kuriame vaikams viską bus galima liesti rankomis.

Kūrėjas siekė į Vilkiją perkelti Viliaus Orvido sodybos, Tėvo Stanislovo pasaulio dvasią. Atrodo, kad tai pavyko, bent jau taip liudija muziejaus lankytojai. Tarkim, prieš kelias dienas jo duris pravėrė čia užklydę maskviečiai. Sakė, vos akimirkai, o praleido pusdienį, užburti sakralios dvasios. Bet būna dienų, net savaičių, kai muziejus nesulaukia nė vieno žmogaus. Mat jį susiranda žmonės iš visos Lietuvos, tolimiausių pasaulio šalių, o vilkijiečių privilioti neišeina net ir nemokamais kvietimais į parodas. Užsuka nebent viena kita mokytoja, sulaukusi asmeninio Vidos skambučio, o be paraginimo – niekam nebeįdomu.

Vykstant koncertams, festivaliams pažįstamų veidų taip pat beveik nematyti, nors priguža pilna muziejaus salė. Net prieš dvejus metus čia savo apeiginių šokių spektaklį surengę actekai sudomino tik saujelę vilkijiečių. Vilniuje žmonės galus darėsi, kad tik pamatytų juos savo akimis.

Vaisius skins ateities kartos

„Dirba, perka, valgo, miršta. Taip dabar gyvena dauguma – užgesusiomis akimis. Esu įsitikinęs, kad tik smalsi tauta turi ateitį. Štai vykstant plenerui Čekijoje per dieną praeina 800 žmonių, kiekvienam įdomu, kalbina, klausia, ar galima paliesti skulptūrą. O čia droži, ir niekas nė veido nepasuka – nei mažas, nei didelis. Tuos, kurie prieina, per dvi savaites suskaičiuočiau ir vienos rankos pirštais. Ar čia gyvena ypatingi žmonės, kuriems kūrybiniai procesai neįdomūs?“ – svarsto medžio drožėjas.

Jis pripažįsta, kad liaudies kultūra – nepopuliariausia kultūros dalis. Bet dar prieš 15 metų muziejuje virė gyvenimas, buvo šokama per naktis. Šiandien Arūnas ir Vida jaučiasi esą vieni. Vilkijoje yra tik du žmonės, su kuriais jie gali pasikalbėti apie savojo pasaulio vertybes.

A.Sniečkus tikina neprarandantis tikėjimo savo veikla ir nesitraukiantis iš Vilkijos tik todėl, kad prisimena istoriją, tiki jos dėsningumais – ir XIX amžiaus pabaigoje maža buvo vilčių, kad tauta prabus ir atgims, bet išaušo 1918-ųjų vasario 16-oji. Jis žino, kad pilietinei visuomenei subręsti reikia mažiausiai pusės amžiaus, ir tereikia kantrybės to sulaukti.

„Mūsų rato žmonės supranta, kad laisvė – tai pareiga mus supančiam pasauliui. Neseniai vienas vyras, žemaitis, išsiputojo, išlėkė iš muziejaus trenkęs durimis. Išgirdęs, kad didžioji muziejaus dalis yra mūsų investicijos, nors užrašyta valstybei, jis nutarė, kad esu visiškas kvailys, nes kišu pinigus ten, iš kur niekada nesugrįš. Paaiškinau, kad grįš, tik mano anūkams. Apibėgęs aplink namą kelis kartus jis grįžo ir sako: „Pamąsčiau – jūs teisus“, – juokiasi ūmųjį žemaitį prisiminęs Arūnas.

Menininkas už rajono kultūrą atsakingiems valdininkams kasmet pareikšdavo išeinantis iš muziejaus, tik vis kažkas sulaikydavo. Ben­draudamas su mokytojais sakydavo jiems pavydintis, nes jie mato rezultatą, o jis – ne. Bet atsiranda vis daugiau ženklų, kurie įžiebia ryžtą nesitraukti, kurti toliau.

„Pradėjo vienos po kitų važiuoti jaunos šeimos, su savo atžalomis, su tėvais ir seneliais. Imame kalbėtis, ir, pasirodo, jie – tie vaikėzai, kurie čia stovyklose būdavo. Buvo pradinukų klasė, ją atvežė jauna mokytoja, prieš daugelį metų čia buvusi ir išsaugojusi stiprius įspūdžius, – norėjo, kad ir jos mokiniai patirtų tą patį. Pradedame suprasti, kad ne be reikalo čia tiek metų sėdėjome“, – pagaliau užsimezgančiu grįžtamuoju ryšiu džiaugiasi sutuoktiniai.

Vilkija rengė net Sabą

Dvasinį miestelio atgimimą žada ne tik A.Sniečkaus įžiūrimi ženklai. Vilkija turi išpuoselėtą parką su jos istoriją įamžinusiomis ąžuolinėmis skulptūromis. Ši erdvė prieš trejus metus sutvarkyta iš Europos Sąjungos fondų lėšų. Miestelyje kuriami ir prasmingi dalykai, paremti vien žmonių siekiu keistis į gera. Penkios šeimos, susibūrusios į „Gerumo ąžuolo“ draugiją, sodina, valo miškus, renka ir skleidžia žinias apie ąžuolo reikšmę lietuvių gyvenime. Kita vertus, Dalios ir Zigmo Kalesinskų liaudies amatų mokyklai, garsėjusiai liaudies kultūros sklaida, miestelyje nepavyko išsilaikyti, pritrūko norinčių joje mokytis.

Vilkijiečiai stiprūs žemiškesniame fronte – jie moka ir nori dirbti.

„Niekada neprašiau paramos, gauti socialinę pašalpą man būtų baisi gėda“, – tikina Brigita Šiaulė. Moteris verčiasi keistais dalykais: buria kortomis, pranašauja ateitį iš rankos, bendraudama su anapusiniu pasauliu teikia psichologinę pagalbą. Tačiau po miestelį vaikšto aukštai iškėlusi galvą – jos veikla teisėta, visi mokesčiai sumokėti. O jos namų valda, stačiu šlaitu besileidžianti Nemuno link, sutvarkyta tik pačios rankomis.

Terasos, pavėsinės, kubilai, akmeniniai laiptai, išpuošti raganų skulptūromis, patinka švenčiantiems gimtadienius, mergvakarius. „Pas raganaitę“ – skelbia iškaba ant B.Šiaulės namo. Tai miestelyje kelia šypseną, bet moteris nekreipia dėmesio – pinigą ji užsidirba sąžiningai.

Ir prieš ketvirtį amžiaus įsikūrusios bendrovės „Vilkijos gija“ vadovai neprisimena, kad jiems kada būtų trūkę darbuotojų. Kituose miesteliuose dirbantys verslininkai, keikdami emigraciją, kaltindami didmiesčius, nuolat verkšlena dėl darbo rankų trūkumo.

„Skaičiuojant su bendrovės padaliniu Kalvarijoje, esame sukūrę 109 darbo vietas, Vilkijoje dirba 69 žmonės. Dauguma – nuo pirmųjų veiklos dienų. Per 25 metus tik kartą buvome patekę į keblią padėtį, kai gretimame Raudondvaryje atsidaręs prekybos centras ėmė vilioti mūsų moteris. Nemažai jų išėjo, bet greitai sugrįžo“, – pasakoja „Vilkijos giją“ valdančios akcinės bendrovės „Gija“ generalinis direktorius Valdas Pacevičius.

„Vilkijos gijos“ statistika – įspūdinga: jos cechuose per dieną pasiuvama ar numezgama 1000 gaminių, siuviniams sunaudojama per 1,5 kilometro audinio. Užsakovai – daugiausia iš Vakarų Europos, o Lietuvoje bendrovę žino visi sporto klubai ir partijos, mat Vilkijoje mezgami jų spalvomis ir logotipais marginti šalikai. Tai – bendrovės specializacija. V.Pacevičius tikina, kad jam visos partijos lygios, vertinamos kaip bet kuris kitas klientas.

Kas kita – sporto klubai. Buvo metas, kai „Vilkijos gija“ dovanai megzdavo megztinius Kauno „Žalgiriui“, joks kitas klubas tokios malonės nesulaukė. „Iki šiol moterys prisimena, kai matuodama megztinį Arvydui Saboniui meistrė turėdavo lipti ant kėdės ir dar pasistiebti“, – kvatoja V.Pacevičius.

Legendinis krepšininkas buvo patenkintas gaminiu, sakė pirmą kartą turįs megztinį, kurio rankovės jam ne per trumpos.

Sava žemė – neįkainojama

Šalia miestelio besidriekiančiuose plotuose įsikūrusiam „Vilkijos ūkiui“ nereikia kurti legendos – pati jo istorija yra legenda. Bendrovei vadovaujančio dr. Česlovo Tallat-Kelpšos kabinete virš darbo stalo kabo jo senelio, žymaus tarpukario agronomo, pirmojo Žemės ūkio rūmų direktoriaus Jono Tallat-Kelpšos portretas. Jis prieš karą įkūrė „Vilkijos ūkį“ buvusioje Tiškevičių dvarvietėje.

Č.Tallat-Kelpša atkreipia dėmesį į pro langą matomas senas obelis, ir lapkritį dar aplipusias antaniniais obuoliais. Sodintos senelio, tebeduoda puikų derlių. Tokių ženklų iš praeities ūkyje – galybė. Išliko senelio statyta pavėsinė, nuo Tiškevičių laikų likęs gyvenamasis namas, dabar restauruojamas. So­vietinės okupacijos buldozeris nepajėgė visko sunaikinti.

„Mano senelio valdos tais laikais buvo paverstos žvėrininkystės ūkiu. 1992-aisiais realizuojant paveldėjimo teisę mano šeimai per vargus pavyko išpirkti iš valstybės žemės ūkio pastatus. Grįžau ant savos žemės, pasižadėdamas nekeisti ūkio paskirties. Taip atsidūriau kailinių žvėrelių versle“, – pasakoja vienam didžiausių brangiakailių žvėrelių ūkių Lietuvoje, gerai žinomam ir pasaulyje, vadovaujantis Č.Tallat-Kelpša.

„Vilkijos ūkio“ kailiai parduodami Hel­sinkio, Kopenhagos, Toronto aukcionuose.

Siekdamas įamžinti senelio atminimą Česlovas įsteigė vardinę stipendiją, kuri kasmet skiriama Aleksandro Stulginskio universiteto Agronomijos fakulteto studentui. Tai duoklė mokslui. Ne mažiau prasminga – asmeninė, giminės istorijos duoklė. Abu Česlovo seneliai ir tėvo brolis negrįžo iš Sibiro lagerių, jis pats gimė Sibire, tad savos žemės atgavimas ir jam, ir visai šeimai yra kur kas daugiau nei verslo galimybė.

„Jaučiau sportinį užsidegimą to siekti, nors neturėjome net iliuzijų, kad pavyks. Štai čia buvo sovietinio ūkio kontora, čia, kur dabar mano kabinetas, sėdėjo sekretorė. Radome mano senelio 125 hektarų žemės nuosavybę pagrindžiančius dokumentus, tiek ir susigrąžinome. Tik gaila, kad nepavyko atgauti savo žemės plotų panemunėje, jie jau anksčiau buvo išdalyti žmonėms. Ketinu juos nusipirkti – būsiu trečią kartą šeimoje perkantis tą pačią žemę. Senelis ją pirma pirko iš valstybės, paskui, Antano Smetonos laikais vykdant restituciją, – iš Tiškevičių“, – vardija Č.Tallat-Kelpša.

Vyras teigia esantis labai laimingas gyvendamas savoje žemėje, taip pat ir jo žmona, tikra miestietė iš Kauno Žaliakalnio, ant Nemuno kranto jaučiasi puikiai. Ūkininkas neabejoja, kad Vilkijos laukia geri laikai. Atlyginimai, palyginti su senąja Europa, čia dar maži, bet vertindamas ir pagal savo ūkį Česlovas mato, kad jie kyla labai sparčiai. Jau netrukus vietos gyventojams nebebus per brangu iš Vilkijos važinėti į darbą Kaune. Tada miestelis įgis savo tikrąją vertę.

„Jau dabar matau prie Nemuno kylančius gražius namus. Bet tai tik pradžia. Kol kas Vilkijoje tėra viena vieta, kur galima pavalgyti, bet ir ta sunkiai verčiasi, nors gyventojų nėra mažai. Kituose Lietuvos miesteliuose jau yra kitaip, ką jau kalbėti apie kokią Daniją, kur vyrai su kombinezonais tiesiai po darbo užeina išgerti bokalo, palošti kortomis, ir tada eina namo. Ir pas mus taip bus“, – šviesia Vilkijos ateitimi tiki Česlovas.

Geriausias rodiklis, kad reikalai taisosi, jam yra tai, jog „Vilkijos ūkyje“ dirba daug jaunų žmonių. Nors nemaža dalis jų iš mokyklų išeina beraščiai, nemokantys formuluoti suprantamos minties, bet jie – jau ne emigrantai. Likę Vilkijoje jie turi šansą kada nors atsidurti miestelio muziejuje, išgirsti ir suprasti.

Miestelis tam jau beveik pasiruošęs.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...