Emigracijos problemos: du scenarijai
Į emigraciją jau žiūrime tarsi į ramiai pro šalį tekančią upę. Vienas kitas inteligentas paakina, kad reikia kovoti dėl valstybės, jos paveldo, kultūros, lietuviškumo išlikimo. Prof. Vytautas Landsbergis siūlo išmesti iš mokyklos mokytoją, kuri ragina abiturientus “kuo greičiau mauti iš Lietuvos”.
Dar daug kam sunku susitaikyti su tuo, kad teks rimtai kovoti dėl čia vis dar gyvenančių žmonių simpatijų Lietuvai, patriotizmo, blaivaus požiūrio į Lietuvos valstybės galimybes. Linkusiems emigruoti piliečiams būtina sukurti galimybes Lietuvoje oriai gyventi, kurti, dirbti. Jei čia neliks žmonių, neliks ir valstybės, o jos paveldas, kultūra, lietuviškumas liks tik knygose. Apie tai reikia galvoti visiems.
Pirmiausia pensininkams, tiek jau esamiems, tie būsimiems. Rūpintis tais, kurie uždirbs jiems pensijas. Politikams reikia rasti būdų, kaip konkuruoti su turtingomis Vakarų demokratijomis, kad Lietuvoje liktų pakankamai darbingų ir talentingų žmonių. Tik jie gali šią valstybę ištempti iš ekonominio atsilikimo ir garantuoti jos ilgalaikį egzistavimą.
Imigrantų įsileidimas iš Rytų mažai ką padės, nes jie Lietuvoje ilgai neužsibus. Lėks toliau į Vakarus: jei jau ieško kur geriau, tai ieškos vietų, kur tikrai geriau. Vargu ar jie patikės “Newsweek” gero gyvenimo reitingu, pagal kurį Lietuva 34 vietoje.
Politikai turėtų rimtai rūpintis, kaip stabdyti emigraciją, nes jei neliks vidurinio sluoksnio, Lietuvos politinis gyvenimas sumenks ir nuskurs. Pensininkai ir kiti vyresnio amžiaus žmonės nebalsuos už jokias reformas ar inovacijas. Jie rinksis Lietuvos gelbėtojus populistus ir blaškysis tarp paksų ir uspaskichų. Emigracija savo pasekmėmis daug didesnis reiškinys nei tik darbingų piliečių išvykimas iš šalies. Likusiems Lietuvoje šis reiškinys jau sukelia ir dar sukels įvairių naujų neigiamų reiškinių.
Iš esmės galimi du Lietuvos ateities scenarijai. Pirmas: darbingo amžiaus piliečiams, norintiems plėtoti savo verslus ir talentus, reikia suteikti rimtas mokesčių privilegijas stambiojo verslo, monopolijų, užsienio kapitalo įmonių ir net pensininkų atžvilgiu. Tokių privilegijų tikslas – auginti smulkųjį ir vidutinį verslą, bet ne tik. Svarbiausia išlaikyti šiuos žmones Lietuvoje. Duoti jiems viltį, kad ir čia jie gali oriai gyventi, kad jie reikalingi. Šis scenarijus gali būti veiksmingas, bet nėra panacėja nuo emigracijos.
Kitas scenarijus realesnis: turime susitaikyti su masine emigracija. Ji niekada nesibaigs. Darbingi ir talentingi lietuviai keliaus ten, kur manys galintys susikurti geresnį gyvenimą. Taigi Lietuvos gyventojų nuolat mažės. Tik sociologai ir demografai gali atsakyti, kiek čia mūsų bus po 10 ar 20 metų. Gal trys milijonai, o gal tik du su puse ar dar mažiau. Politikai turi susitarti, kad jie privalo sparčiai sumažinti ir efektyvinti viešąjį sektorių, pritaikyti jį gerokai mažesniam gyventojų skaičiui. Gimnazijų, universitetų, ligoninių, kitų viešųjų įstaigų turi likti tiek, kiek jų tikrai reikia esant mažiau gyventojų.
- Nėra panašių straipsnių.
Komentarai (3)
Komentuoti
Loading ...
Na, nereikia taip “nuvertinti” imigrantų… Kinija, Bangladešas, Indija dūsta nuo gyventojų, senoji Europa po truputį užveria duris (Britanija prakalbo apie tai, kad saloje fiziškai nebėra vietos naujiems atvykėliams, Prancūzija pradėjo atsikratyti netgi ES piliečių (čigonų), Ispanijoje ir taip didelis nedarbas), o čia – Lietuva, žaliuojanti nedirbamomis pievomis, aidinti tuščiais miesteliais, alpstanti iš nekvalifikuotos darbo jėgos bado…
Man realesnis trečiasis scenarijus (atsižvelgiant į realijas): ekonomiškai neblogai besiverčianti Lietuva, kurioje valstybine kalba normaliai kalba apie pusė jos gyventojų; imigrantų dalis sudaro apie ketvirtadalį visų gyventojų, o iš visų piliečių lietuviais save laiko apie pusė žmonių.
Na, jeigu dvigubą pilietybę padarytų paplitusiu reiškiniu, piliečių statistika rodytų didesnę lietuvių dalį, bet Lietuvos gyventojų sudėties tai nepakeistų
Jau dvidešimt metų kaip mūsų šalis žengia nauju keliu ir penkeri kaip tas kelias nutiestas ir per mūsų valstybę. Tik keista, kad valdžios atstovai vėl nepatenkinti – nepatenkinti, kad eksportuojame ką turime – savo sugebėjimus, patirtį, darbą… Sako blogai kai specialistai ar eiliniai darbininkai dirba svetimose šalyse. Kažkoks trumparegiškumas arba kalba kaip pasamdyti svetimų. Juk taip akivaizdu, kad tik reikia džiaugtis, kad emigrantai uždirba svečiose šalyse keletą kartų daugiau nei būtų uždirbę namuose. Juk tie keli šimtai tūkstančių tautiečių, siųsdami savo šeimoms pinigines lėšas, kas po tūkstantį litų, o kitas ir po keletą, ženkliai suaktyvina rinką. Be to tenai dirbdami tautiečiai ima iš bankų kreditus ir perka nekilnojamąjį turtą Lietuvoje, kas vėl sukuria keletą darbo vietų jau esamiems tėvynėje. Tačiau valdžia bando kovoti su tokia tendencija. Mano giliu įsitikinimu reikia kaip tik sveikinti tuos mūsų darbininkus ir kompanijoms, kuriems pavyksta garsinti mūsų šalį savo darbštumu, kvalifikacija, pavyksta eksportuoti produkciją bei gauti valiutą už sukurtą produktą. Pasakysite, taip madingą frazę, būk tai nebus iš ko Lietuvoje pensininkam mokėti jeigu darbingiausi Lietuvos žmonės dirbs ne Lietuvos labui, o kitoms šalims. Pagaliau prieiname prie esmės – belieka mūsų valdžiai pakovoti už savo šalies interesus, tai yra susigrąžinti iš tų šalių mūsų sumokėtus mokesčius. Tuomet situacija iš pagrindų pasikeistų – jeigu tris ar penkis kartus daugiau uždirbame svetur, tai sutvarkius įmokų sugrąžinimą į mūsų šalį, pensininkams galima būtų keletą kartų padidinti pensijų išmokas, o ir kitoms socialinėms reikmėms padėtis pasikeistų. Keista, kad tai nepadaryta dar 2005 metais?
Musu lietuviu vienadieniai verslininkai dirba viska atvirksciai. Jie nesitenkino pastoviu ir tolygiu firmos pletimusi, jiems masina turejo duoti 30-50 proc. pelno minimum. Kitaip sakant ne ilgiau kaip per du metus jie norejo ,kad nauja masina visiskai atsipirktu ir toliau nestu vien pelna. Todel buvo keiciamos ekspedicijos viena po kitos (kuri tik moka nors truputeli daugiau tai dienai) , daug kur uzsirekomendavo kaip nelabai patikimi vezejai is rytu saliu ir todel teko rankioti visokius atsitiktinius uzsakymus is internetiniu portalu. Vakarieciai jau atsisako toki krovini vezti,nes mato ,kad neuztenka laiko…tuomet ji stveria musiskiai. Musiskiu pozicija paprasta: cia truputi pajuodinsim ,ten pramonineje zonoje pavazinesime uzsideje magnetus ,jei niekas nepagaus ,tai gal ir suspesime ivykdyti uzsakyma. Jei kas-puse baudos nurasysime ant vairuotojo:-))) O paskui jau tik ziuri uz ka mazesnes baudos ir mazesne tikimybe papulti kontrolei. Galima sutrumpinti savaitini atstoju,gal kai tikrins nepasiziures pora savaiciu atgal, gal dar ka nors ir pan.
Bet pati esme yra tame,kad ”juodas” vaziavimas atsiranda tik del vadybininku ir sefu nesigaudymo ,nekompetencijos ir nemokejimo skaiciuoti. Galu gale jiems ir sunku orientuotis,nes jie patys nera buve daznai uzsienyje,todel is ju galima isgirsti tokiu perliuku: padaryk atstoju prie issikrovimo Londono centre (kur nera kur stoveti) , ivaziuok i koki Hamburga ar Paryziu,nes tu juk turi dar 30 minuciu laiko ( jie neisivaizduoja miestu dydzio ir transporto kamsciu), padaryk savaitini atstoju anglijos nacionalinio kelio nemokamose ”kisenese” ( kur nera nei wc, nei duso), padaryk savaitini kokioj pramoninej zonoj,kur velgi tos pacios problemos (nera wc ,duso,vandens) ir panasiu perliuku. Visos bedos ir problemos transporte didziaja dalimi susidaro tik del vadybininku neismanymo. Del vairuotoju kaltes (gerimo ir pan.) manyciau,kad ne daugiau kaip 10 proc. nesusipratimu is viso skaiciaus butu kiska tonka..