2010 Rugpjūčio 18

Anelė ir Jonas STANCIKAI

Džiaugsmas tėvams, kai vaikai tęsia jų pradėtus darbus

veidas.lt

Ką daryti paaiškėjus, kad pasirinktas kelias, nepaisant pastangų, užuot vedęs pirmyn, tik klampina ir neteikia širdžiai džiaugsmo? Kai dirbdamas nuo saulės patekėjimo iki vėlaus vakaro uždirbi centus. Ir kaip auginti vaikus, kad jie tęstų tėvų pradėtus darbus, o palikę gimtuosius namus vėl į juos grįžtų?

"Veido" archyvas

“Mokame ne tik dirbti, bet ir džiaugtis”, – sako Anelė ir Jonas Stancikai

Apie tai vieną šių metų vidurvasario popietę ir kalbėjomės su Ukmergės rajone Rečionių kaime gyvenančiais Anele ir Jonu Stanickais bei jų vaikais Janina ir Dainiumi.

Pastatyti namą, pasodinti medį, užauginti vaikus

Tądien, kai apsilankėme, namie buvo likusi tik ponia Anelė. Vyras su dukra ir sūnumi jau nuo ankstyvo ryto triūsė už kelių kilometrų esančiame prieš dešimtį metų jų įkurtame dekoratyvinių augalų ūkyje “Puošmedis”. Bet tenai nukeliavome truputį vėliau, nes Stancikų namų valdose išties radome į ką akis paganyti: kiekvieną svečią kieme pasitinka apskriti, ant vieno kamieno suformuoti net keli tujų kupolai, žiedais aplipę beveik dviejų metrų sidabrakrūmiai, nuostabiai kvepiančios magnolijos, egzotiški migdolai, žaliu spyglių patalu ant žemės gulintys ar aukštyn kerojantys kadagiai, įmantriai augančios pušaitės ir visas pulkas įvairiaspalviais lapais pasidabinusių įvairių rūšių medelių. Apie juos Anelė gali pasakoti nepaliaudama, nes jie – jų gyvenimo dalis. “Augalų, kaip katės maiše, neparduodame. Kad žmogus matytų, kaip jam patikęs medelis atrodys po kelerių metų, jis turi galimybę tuo įsitikinti atvažiavęs į mūsų namus”, – paaiškina ji, vedžiodama po savo sodybą.

"Veido" archyvas

Jonas darbo valandų neskaičiuoja

Tai dabar čia it rojuje: viskas žydi, aukštyn stiebiasi. O kai prieš dvidešimt trejus metus juodu su vyru Rečionyse įsigijo dar nebaigtą įrengti namą ir jame įsikūrė, aplink buvo plynas laukas. Beje, pirkti jį tuo metu mieste gyvenančius, bet ūkyje dirbančius Stancikus tada įkalbėjęs vienas vadovų, ne sykį kartojęs, kad namas – tai kapitalas… Deja, atsidūsta Anelė, pasakyti lengva, bet visais laikais namus žmogui buvo sunku įsigyti. Ne išimtis ir jie. Gerai, kad tėvai padėjo.

Miesto palikti Stancikams nebuvo gaila. Juk ji apželdinimo specialistė, o vyras – miškininkas. Ginčytis nereikėjo – abu traukė prie žemės. Tiesa, tais laikais mažai kam Anelės sodinami medeliai rūpėję, žmonėms buvo svarbesnės karvių ganyklos nei jos kuriamas parkas. Bet darbas nenuėjo veltui – Anelės sodinti medžiai, prigludę pačioje Rečionių pašonėje, jau dabar dangų siekia ir atrodo, kaip visą laiką čia buvę.

Kaip ant medžių auga pinigai

Gyvenime ne viskas viena vaga teka… Ūkiui sugriuvus, jiems irgi reikėjo galvoti, ko imtis, iš ko duoną valgyti. Be darbo jie nesėdėjo – vieni pirmųjų tapo ūkininkais. “Vieni pirmųjų ir mechanizuotai karves pradėjome melžti.

Primelždavom tiek pieno, kad pusei Ukmergės būtų užtekę. Dirbom visi išsijuosę. Net pati išmokau karves gydyti, kai samdyti veterinarai ne vieną karvę nudvasino. Nusipirkau “Veterinarijos žinyną” ir pradėjau aiškintis, kodėl pienas apkarsta, kodėl jis neskaniai kvepia, kokiu pašaru karves šerti. Bet kas iš tų pieno upių, kai moka už jį kaip už vandenį… Pasvarstėm, apgalvojom ir nutarėm, kad pakaks”, – pasakoja Anelė.

Daug sukti galvos, kaip gyventi toliau, nereikėjo. Juk ne veltui sakoma, kad medis lietuvį šildo, maitina ir rengia. O kodėl jis negali namų puošti? Todėl neilgai trukus jie įkūrė savo medelyną. Tiesą sakant, tik iš šalies žiūrint gali pasirodyti, kad pasodinai daigelį, o jis tau ima ir pinigus augina. Bet, pasak Anelės, kiekvienas medelis – kaip vaikas.

Tai ligos užpuola, tai nušąla, tai vėjai nulaužia. O kad galėtum parduoti, prie spygliuočių reikia po dvejus trejus metus tupinėti, tik lapuočiams dvejų užtenka. Juk pradžia – nuo mažos šakelės, nuo spygliuko ir lapelio…

Tėvų pėdomis

Ne paslaptis, kad užaugę vaikai neretai stengiasi kuo anksčiau palikti tėvų namus. O išvykę iš jų tik į svečius parvyksta. Ir tėvų darbai ne kiekvieną traukia. Kaip jų vaikai liko su jais? “Buvau bloga mama, – juokiasi Anelė. – Ir dar – vaikai ir dabar kartais papriekaištauja, kad buvau ir esu labai reikli. O dirbo jie su mumis nuo mažens, nors per prievartą prie darbo nevarėm. Bet jiems patiko dirbti. Kiekvienam vaikui patinka, jeigu nesakai: oi, tik tu nelįsk, išsipurvinsi, sugadinsi. Dar vaikai būdami išmoko traktorių vairuoti ir, kai reikėdavo, visada tėvui patalkindavo. O dukra su melžimo aparatais karves melžė”.

"Veido" archyvas

Janina žino: kol augalą užaugini – pralekia keleri metai

Dabar jau sūnus Dainius jų žemėje javus augina. Bet ne vien iš jų duoną valgo – dirba tolimųjų reisų vairuotoju, iš užsienio gabena naujus automobilius. Beje, anksčiau jis gan skeptiškai žiūrėjo į sodinamus augalus, o dabar, įsikūrus netoli tėvų savo namuose ir pasisodinus ne vieną dekoratyvinį medelį, jų auginimas tapo ir jo pomėgiu. Tuo gyvena ir dukra Janina. Nors šiemet Vilniaus universitete ji baigė vadybos specialybę, darbas kitiems jaunos merginos nė kiek nežavi. “Tėvai ne kartą sakė, kad išvažiuosiu į Vilnių ir atgal negrįšiu. Bet aš visada žinojau, kad parvažiuosiu. Man įdomu dirbti sau”, – sako ji.

Mergina neslepia, kad vaikystėje, kai jos bendraklasiai vasarą eidavo maudytis prie ežero, ji plaudavo didžiulius pieno bidonus. Bet, jos akimis, visa tai tik išėjo į naudą. Paklausta, ar nenorėjusi po studijų susirasti darbo Vilniuje, tvirtina, kad tokia perspektyva nė kiek neviliojo: leisti dienas biure, neturėti savo namų, dirbti pusvelčiui – tai ne jos kelias. Visai kas kita triūsti savame medelyne, rūpintis jo plėtra, diegti naujoves. Dabar jos galvoje sukasi daugybė sumanymų ir idėjų, o joms įgyvendinti dešimt metų patirties talkinant tėvams ir apželdinimo projektavimo kursai – geras pamatas.

Beje, Janina šiuo metu jau yra ir tėvų įkurto medelyno savininkė. Kitai tai gal būtų tik puiki proga tuo pasipuikuoti, o jai – didelė atsakomybė ir iššūkis. Užuot dirbusi  vadybininke biure, dabar ji rūpinasi beveik pusantro hektaro apimančiu medelynu, kuriame auga per du šimtus įvairių rūšių augalų. Ir darbo čia niekada netrūksta. Reikia skiepyti, sodinti, tręšti, o užauginus – parduoti. Tik nepamanykite, kad Janina tik ateities vizijomis gyvena ir kitiems darbus skirsto. Ji triūsia kartu su visais. Juolab  kad ir elementarus vadybos dėsnis teigia: jeigu pats nedirbsi, sėkmės nelauk. “Kartais atvažiuoja žmonės ir klausia manęs, kur šeimininkai. Jiems aš – panaši į vaiką”, – juokiasi 22-ejų metų mergina.

Pasitikėjimo jai netrūksta. Tuo labiau kad visada gali pasitarti su tėvais ar jų patarimo paklausti. “O jeigu sutiksi draugą, kuris norės, kad kurtum gyvenimą kitur?” – bandau provokuoti. “Mano gyvenimas – čia. Jeigu jam tai, kas man svarbu, bus svetima, teks pasakyti sudie”, – neabejodama tvirtina.

Jeigu neturi svajonės, sėkmės nelauk

Janina nedūsauja ir nesiskundžia, kad visa jos vasara pralekia medelyne, kuriame sunku dirbti. Prie to ji seniai įpratusi. Be to, koks gali būti nuovargis, kai yra tiek daug didelių planų! “Labai norėčiau, kad po dešimties metų čia būtų pats didžiausias privatus medelynas šalyje”, – pasidalija savo svajone.

Ne, Janina ne iš tų, kurios gyvena svajonėmis. Drauge su broliu ji apvažiavo ne vieną medelyną Lietuvoje, susipažino, kaip dirbama Lenkijoje. “Šioje srityje lenkai turi daugiau patirties. Be to, jie nuoširdžiai linkę patarti, paaiškinti, nes nelaiko mūsų konkurentais. Iš jų jau įgyvendinome vieną idėją – pradėjome prekiauti savo medeliais vazonėliuose. Taip patogiau pirkėjui. Norimą augalą jis gali pasodinti kad ir po mėnesio”, – pasakoja jaunoji medelyno savininkė.

Paklausta apie atostogas sako, kad jomis galėsianti mėgautis nuo vėlyvo rudens iki ankstyvo pavasario. Tada žada rasti laiko ir kelionėms. Beje, Adelė su Jonu tuo metu irgi tuščiai laiko neleidžia, o drauge su Vidiškių kultūros namuose susibūrusiais bendraminčiais dainuoja, šoka ir groja. Negana to, ponia Anelė koncertuodama dar papasakoja žmonėms ir daugybę smagių istorijų. Iš kur jas imanti? Sako, pats gyvenimas jų pasiūlo: tik stebėk jį – ir visada bus kas praskaidrina nuotaiką.

Ką sėjame, tas ir užauga

Stancikai ne iš tų, kurie pluša į Mėnulį dairydamiesi – nei horoskopai jiems nerūpi, nei medžių sąrašo pagal gimimo mėnesius jie neturi. Kabinti makaronus – ne jų arkliukas. O kad žmogui sektųsi, pasak jų, reikia noro ir darbo. Anelė dar nuo savęs priduria, kad nereikia laukti, kad kas nors padės ar duos, o pačiam galvoti ir dirbti. “O kad žmonės kelią pas tave surastų ir vieną kartą atvažiavę dar daugybę sykių sugrįžtų, nereikia jų apgaudinėti. Taip gyvenome mes, to mokėme ir vaikus”, – patikina Anelė ir Jonas. Todėl pasidomėjus, ar netenka susidurti su pavydu ar pykčiu, tik ranka numoja. Girdi, koks žmogus esi, taip ir su kitais sutari.

Neklydo, matyt, senovės išminčiai, sakydami, kad aitvarai lanko tik tuos namus, kuriuose vienas kitam į atlapus nekimbama, kur dirbama petys petin ir gyvenama širdimi.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...