2011 Kovo 27

Loreta Sungailienė

Duokime patriotiško garo vaikams!

veidas.lt

"Veido" archyvas

Etnomuzikologės, Lietuvos liaudies kultūros centro specialistės, laidos “Duokim garo” vedėjos ir “Virvytės” folkloro ansamblio vadovės Loretos Sungailienės namuose lietuvių liaudies daina ir žemaitiška šnekta skamba kasdien. Ir ne tik iš Loretos lūpų – mamai pritaria penkerių sūnus Vilius, o netrukus prie jų greičiausiai prisidės ir keturių mėnesių dukrytė Liepa.

Nesunku pasiduoti patriotiniams jausmams, kai tėvynė pavojuje ir ją reikia ginti nuo priešų. O kai ne? Tada dažnas sau leidžiame paburbėti ant Lietuvos ir lietuvybės, o patriotiškumas ima ir kažkur išgaruoja. Tačiau, pasak Loretos, patriotas yra ne tik tas, kuris su ginklu rankoje stoja ginti tėvynės: “Patriotiškumas – tai pagarba savo krašto istorijai, kalbai, kultūrai, gamtai, žmonėms. Tautos praeičiai, dabarčiai ir ateičiai. Patriotas gali būti kiekvienas iš mūsų. Juk jei stengsimės kalbėti gražia taisyklinga lietuvių kalba, nepamiršdami dar ir tarmių bei šnektų, padėsime išlikti vienai seniausių indoeuropiečių kalbų. Jei pažinsime ir puoselėsime senąsias lietuvių tradicijas, gebėsime kurti savitą lietuvišką tautinę kultūrą. O jei tausosime aplinką ir jos išteklius, išsaugosime unikalų Lietuvos gamtinį kraštovaizdį. Juk, galų gale, taip nesunku rūšiuoti tas šiukšles.”

Ilgakasė žemaitė iš televizoriaus

Pati pašnekovė ne vienus metus žemaitišką žodį, dainą ir šypsenas dovanojo visiems iš anapus televizorių ekranų. Dar prieš gerą dešimtmetį sudalyvavo nemažame laidos “Duokim garo” vedėjų konkurse ir ten pasiliko. “Su kolega Stanislovu, taip pat žemaičiu, buvome gerai pažįstami ir kartu dirbę žemaičių kultūros renginiuose. Tad mums gerai “krito kalba” ir mes palikome gerą įspūdį laidos rengėjams. Ir taip kartu jau daugiau nei dešimtmetį, kol pradėjau sūpuoti dukrytę”, – trumpai drūtai išdėsto kelią į televiziją.

O meilę žemaičių dainai, muzikai ir šokiui Loreta pajuto dar paauglystėje, kai įsitraukė į folklorinę veiklą. Tiek įsitraukė, kad panoro ne tik dainuoti dainas, bet ir jas pažinti, studijuoti. Taip pasirinko etnomuzikologijos specialybę ir jau pirmaisiais studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje metais subūrė jaunimo folkloro ansamblį “Virvytė”, gyvuojantį jau penkiolika metų: “Augame ir vaikus auginame kartu su daina. Ansamblyje kartu su tėvais dainuoja ir šoka žavūs, ką tik pasaulį išvydę mažyliai ir judrūs, vietoje nenustygstantys darželinukai, ir įnoringi paaugliai. Ansambliečiai organizuoja ir etnokultūrinio ugdymo stovyklas jaunoms šeimoms, kuriose ir patys su džiaugsmu dalyvauja, taip sėdami tautiškumo grūdelius mažose širdelėse. Tikiu – nuo mažų dienų lietuviškas lopšines girdėjęs vaikas suaugęs vieną kitą prisimins ir savo vaikams padainuos. Tai, kas yra sava, lietuviška, visada bus brangiausia ir arčiausiai širdies.”

Obuoliai nuo obelų

Loreta namie su vyru “rokoujasi” žemaitiškai, stengiasi ir su sūnumi, tačiau šis ne visada atsako tarmiškai – kol kas jo pagrindinė kalba yra bendrinė, kuria bendrauja darželyje ir su draugais. Tačiau dar ne vėlu – išmoks ir žemaičiuoti. Mama tiki, kad žemaitiškas užsispyrimas padės ir ugdys sūnaus valią taip pat, kaip ir jos pačios: “Daug ko gyvenime nebūčiau pasiekusi, jei ne tas užsispyrimas. Štai kad ir tais metais, kai sūnui buvo vos dveji, aš grįžau į darbą ir dar spėjau baigti ir apginti savo disertaciją, skirtą žemaičių tradicinių dainų tyrinėjimui.” Beje, “grįžti prie žemaitiškų šaknų”, kaip dabar kartais sakoma, Loretai nereikėjo. Ji – tiesiog tas obuolys nuo obels… Mat jos mama Danutė – kažin ar ne didesnė patriotė, kuri atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pradėjo rengti ir leisti žemaitišką periodinę spaudą, jos inicijuota Žemaitijos interneto svetainė buvo viena pirmųjų tokio pobūdžio svetainių Lietuvoje.

Jei šalia tikrųjų vertybių nėra…

Loreta įsitikinusi, kad vaikams nereikalingos specialios patriotiškumo pamokėlės. Užtenka augti šalia tėvų, puoselėjančių tikrąsias tautos vertybes. Tačiau, pasak Loretos, tokių pavyzdžių mažėja, tad jauno patrioto ugdymu turi rūpintis dar ir valstybė. Ypač jei mažas žmogus apie dvidešimt trisdešimt metų senumo įvykius žino tik iš televizijos laidų ar vyresnių žmonių pasakojimų… Tad smagu, kad tų televizijos laidų daugėja, kad net darželiuose skatinamas pilietiškumas.

Pačiai Loretai dažnai tenka dalyvauti įvairiose valstybės šventėse. “Mielai ir noriai tą darau – visada gera, kai gali prisidėti prie svarbios valstybei datos paminėjimo, prisiminti istorinius įvykius, paminėti garbingus žmones, reikšmingus jų darbus. Man didelė garbė ir atsakomybė, jei galiu prisidėti tokią šventę organizuodama ar joje koncertuodama. Pastaruoju metu, kol laukiausi ir auginu mažylę, su šeima valstybinių švenčių minėjimus dažniau stebime namie prie televizoriaus. Šiemet, žiūrėdamas sausio 13-osios dienai skirtą koncertą penkiametis sūnus pasakė: “Mama, ir aš norėčiau būti ten tarp tų žmonių su uždegta savo žvakute.” Vadinasi, jam jau įdomūs tokie prasmingi žmonių susibūrimai ir kažkoks bendrumo jausmas jį “pagavo” net būnant namie”, – leidžiasi į apmąstymus dviejų vaikų mama.

Geltona spalva – tai saulė…

Penkiametis Vilius puikiai žino, kas yra jo tėvynė, ką reiškia vėliavos spalvos. Berniuko piešiniuose ji dažnai plevėsuoja – ant namų, laivų, lėktuvų, net mašinų… “Pirmą kartą Vilius, kaip turbūt ir kiti vaikai, apie vėliavos reikšmę paklausė pamatęs jas plevėsuojant iškeltas ant namų. Džiaugiuosi, kad nesu iš tų tėvų, kurie atsako: “Ai, nežinau…” Atsimenu, koks laimingas vaikas buvo, kai per Tūkstantmečio dainų šventę važinėjome prie automobilio šono prisitvirtinę Lietuvos vėliavėlę. Apie tėvynę pakalbėti ir papasakoti atsiranda įvairių progų: važiuojant automobiliu į mano ir vyro gimtąją Žemaitiją, sklaidant albumų puslapius, žiūrint nuotraukas iš įvairių švenčių ir pan. Viliui įsiminė per televiziją rengtas patriotiškiausios dainos konkursas, kurio transliacijos metu ne tik klausėme gražių dainų, bet ir kalbėjome apie Lietuvą ir meilę savo kraštui. Vilius lengvai įsimena vardus, tad galėtų pasakyti, kas yra Lietuvos Prezidentė ir ministras pirmininkas, vaikiškai pasamprotauti apie jų darbus”, – džiaugiasi moteris.

Mama, o kas yra laisvė?

“Kažkada sūnui padainavau Sąjūdžio metais išpopuliarėjusią dainą, kurios žodžiai įstrigo Viliukui: “Lietuva, būk per amžius laisva.” Ėmė klausinėti, o ką reiškia “laisva”? Pasakoju, kaip susidarė Lietuvos valstybė, kokia ji buvo seniau ir kokia yra dabar. Koks jausmas buvo gyventi okupuotiems ir negalėti panorėjus kalbėti lietuviškai… Tokius dalykus dar nėra lengva paaiškinti penkiamečiui, sūnus dar per mažas, kad gebėtų juos suvokti, vertinti istoriją kaip tikrovę. Daug kas jam atrodo tarsi žaidimas – “geriečiai” ir “blogiečiai” kovoja dėl pergalės, turtų, garbės, žemės…

Vilius gimęs liepos viduryje, tiksliau – Durbės mūšio dieną. Greta ir Žalgirio mūšio data. Apie šiuos mūšius sūnus galėtų klausytis ir klausytis, todėl išsamiai jam pasakojame, net nupirkome Jano Matejkos paveikslo “Žalgirio mūšis” dėlionę. Kol abu su tėčiu ją sudėliojo, užtruko net keletą vakarų, buvo puiki proga pakalbėti apie pergalę prieš kryžiuočius, apie tų laikų kovos būdus ir panašius dalykus, kurie domina berniukus. Atradus gerą “kampą”, tik semk sėklas ir rieškučiomis berk – sudygs ir džiugins geru derliumi.


Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...