2013 Spalio 26

Du šimtai telefono numerių žurnalisto atminty

veidas.lt

Tarp Edmundo Jakilaičio asmeninių draugų nėra nė vieno politiko.

Žvelgdamas į ramų Edmundo veidą, negali nepripažinti stereotipų pralaimėjimo. Stereotipų, liudijančių, kad aktualijų laidos žurnalistas kiaurą parą iš rankų nepaleidžia telefono, o iš akių – mirgančių monitorių. Kad keliasi anksčiausiai, namo grįžta vėliausiai ir trokšta žūtbūt sužinoti viską pirmas. Bet E.Jakilaitis štai džiaugiasi vidury dienos sūnų iš darželio atvežęs treniruotėn ir, laukdamas jos pabaigos, be streso maišo puodelyje karštą šokoladą.
„Du pašnekovus šio vakaro laidai jau turiu, bet manau, kad praverstų trečias. Esu vieną numatęs, tik neapsisprendžiau, ar jis tinkamas. Pavaikščiosiu, pagalvosiu – laiko dar daug“, – ramiai paaiškina.
Stresą, pasak Edmundo, jis pradeda jausti iki laidos belikus valandai. Ir tai tik todėl, kad viską pasiruošus norisi greičiau lėkti studijon, o tenka laukti… Kebliausias tas laukimas.
Kalbos apie žurnalistų įtaką jam apskritai atrodo keistos: „Įtakingi yra tie, kurie ateina į laidą, o ne tie, kurie juos kviečia. Argi, tarkim, stalas tampa labiau įtakingas dėl to, kad prie jo pasėdi įtakingi žmonės?“
Čia pat, padėjęs šaukštelį, paneigia dar vieną mitą – kad prastas tas žurnalistas, kuris po darbo suka tiesiai į namus: „Gal tai jaunimui taikoma? Aš tai einu namo, nes namai man svarbiau negu darbas. Dirbu tol, kol atlieku, kas reikalinga. Namie prie kompiuterio nesėdu, jei turiu laisvą dieną – ji ir būna skirta laisvalaikiui. Televizorių kartais įsijungiu, bet ar tikrai matau? Juk namie yra svarbesnių užsiėmimų: paruošti pamokas su vaikais, išvesti šunį… Kas vyksta – sužinau ne iš laidų, o bendraudamas su žmonėmis.“
Abu žurnalisto vaikai kasdien sportuoja: šešiametis Bernardas lanko plaukimo ir teniso treniruotes, o devynmetė Barbora jodinėja žirgyne ir taip pat lankosi baseine. Tėčio įsitikinimu, sportas vaikams nėra mažiau svarbus negu mokslas, ypač jei gebėjimai leidžia siekti aukštų rezultatų. Tokiu atveju kartais nereikia girdėti vaikų, tvirtinančių, kad treniruotės jiems nusibodo. Štai Edmundas vaikystėje buvo penkiakovininkas, tačiau iš baseino išėjęs drėgna galva žiemą dažnai peršaldavo, todėl treniruotes metė. Užtat dabar tvirtina, kad ne visuomet tėvams savo vaikus būtina girdėti…

Skanduotės, pakrantės ir kompiuteriai

Baigęs vidurinę mokyklą Kaune E.Jakilaitis rimtai galvojo apie karininko karjerą. Sako, jam būtų tikę, nes gerklę turėjo didelę – klasėje niekas negalėdavo perrėkti. Todėl žygio ir dainos konkursuose visuomet žengdavo moksleiviškų rikiuočių priekyje ir užvesdavo draugovės skanduotes. Neabejoja, kad ir divizija jį būtų puikiai girdėjusi.
Bet kai nuvyko į Krašto apsaugos ministerijos surengtą atranką, vaikinui pasiūlė studijas Švedijos pakrančių apsaugos akademijoje, o toks pasiūlymas jo nesuviliojo: nors jau buvo pradedantis buriuotojas, nuolatinis gyvenimas Klaipėdoje neatrodė itin romantiška perspektyva. „Jei tada būčiau turėjęs tiek proto, kiek dabar – tikriausiai būčiau susigundęs“, – svarsto Edmundas.
Bet argi jo „vakarojimai“ televizijos studijoje, aptariant svarbiausius besibaigiančios dienos įvykius, irgi tam tikra prasme nėra šalies gynyba? Edmundas šypteli iš tokio palyginimo ir teigia, kad nebūtina visko romantizuoti: jam tai – kasdienis darbas, kurį stengiasi atlikti geriausiai, bet tikrai ne „šventa pareiga“.
Žurnalistiką studijuoti pasirinko įžvalgios bendraklasės įkalbėtas. Prieš tai dar semestrą studijavo informatiką Kauno technologijos universitete, nes į jį iš sustiprintu matematikos dėstymu pasižymėjusios miesto „Saulės“ gimnazijos traukdavo daugiausiai abiturientų. Kad nereikėtų nuobodžiauti (pirmo kurso studijų turinys atitiko mokykloje išeitą programą), pasirinko grupę dėstomąja anglų kalba, tikėdamasis patobulinti šios kalbos įgūdžius. Tačiau tais laikais ne visi KTU dėstytojai buvo stiprūs anglistai, taigi po pusmečio tokio savito lavinimosi atsisakė.
Nors žurnalistika, E.Jakilaičio įsitikinimu, apskritai nėra mokslas, tačiau tai buvo laikai, kai Lietuvoje viena po kitos kūrėsi komercinės televizijos, ir visoms reikėjo energingų žmonių. „1997-aisiais atėjau į LNK. Kažką truputį pakalbėjau, jie nusprendė, kad tiksiu, nes „naglas“ ir balsas geras. Taip ir prasidėjo… Dabar gailiuosi, jog karjera klostėsi taip sparčiai, kad žinių reporteriu spėjau padirbėti vos ketverius penkerius metus. Tų laikų įvykius pamenu dienų tikslumu: kas ką sakė, kas ką darė… Tokia „operatyvinė“ atmintis – didžiausias bet kurio žurnalisto turtas. Nes jeigu pats kažko neatsimeni – turi būti apie tai skaitęs. O jei neatsimeni ir neskaitei – tada jau blogai“, – tvirtina E.Jakilaitis.

Labiausiai nervina vedėjas

Vesti laidas Edmundas sako ketinantis visą gyvenimą, tik daryti tai profesionaliau nei iki šiol: „Norėčiau rengti laidas, kurias pats galėčiau ramiai žiūrėti. Kol kas taip nėra. O labiausiai nervina vedėjas: jis blogai taria ir dažnai dainuoja kalbėdamas.“
Žurnalistas, klausydamas vidinio savisaugos instinkto, stengiasi pats sau neformuluoti atsakymų į pašnekovams pateikiamus klausimus ir išlikti aiškaus neapsisprendimo zonoje – dėl žmonių, jų veiksmų ir sprendimų tinkamumo (išskyrus sukčius ir vagis). „Stengiuosi išlaikyti neutralaus stebėtojo poziciją, savo nuomonės nė su vienu pašnekovu netapatinti. Nenoriu, kad tai būtų mano minčių laida. Vienintelis dalykas, kurio siekiu, – kad žiūrovai matytų aistrą ir neabejotų, jog man aptarinėjamas klausimas rūpi. Kad nemąstytų, jog sėdžiu ekrane tik todėl, kad privalau padaryti laidą ir už tai atsiimti honorarą (nors, žinoma, ir taip yra). Darbo neturi matytis, tik aistra“, – aiškina Edmundas.
Jam nėra didelio skirtumo, ar studijoje su pašnekovu kalbėtis dviese, ar vesti platų nuomonių forumą, transliuojamą, tarkim, iš Valdovų rūmų menės: „Dažnai su vienu žmogumi prieš kameras būna netgi sunkiau negu su dešimčia. Kai turi daug pašnekovų, jie netrukus pradeda aiškintis tarpusavyje, ir tu gali penkiolikai minučių išeiti parūkyti arba išgerti arbatos – niekas net nepastebės. Balsas, kaip sakiau, mano stiprus, jei reikia – visus nesunkiai perrėkiu. O štai kai visą laidą įtemptai „fechtuojiesi“ dviese – išeini iš studijos gerokai išsunktas.“
Edmundas tvirtina per savo karjerą neprisimenantis atvejo, kad būtų atėjęs vesti laidos paragavęs bent gurkšnį alkoholio, kuris, jo manymu, tik atbukina smegenis. O štai pašnekovai retkarčiais leidžia sau tokius akibrokštus. „Neseniai nutiko taip, kad aiškiai matėsi – žmogus į laidą atėjo girtas. Ką dariau? Nieko nedariau – bandėm kalbėtis. Nesu tikras, ar žiūrovai stebėdami viską suprato.“
Blogiau, kai žurnalistui pasižadėjęs pašnekovas laidoje apskritai nepasirodo. Bet E.Jakilaitis iš savo patirties pamena tik vieną panašų atvejį, kai žmogus išgėrė raminamųjų ir nuėjo pietų miego. O pabudo jau kitą rytą…

Vengia savų „chebrų“

Laida „Dėmesio centre“, darbo dienomis transliuojama LRT, leidžia žurnalistui turėti laisvus savaitgalius. Kam jie būna skiriami?
„Praėjusį šeštadienį važiavau į savo sodybą Švenčionių rajone iš avilių išimti vaistų, kurių negalima palikti per žiemą. Kai ateini pas bites, su jomis būni vienas, nes kiti namiškiai jų bijo. Tada su bitėmis ir pasišnekučiuoju, ir padainuoju… Mane taip išmokė seneliai, kurie abu bitininkavo. Iš jų perėmiau ir įrankius, ir avilius, ir bičių šeimas. Senelis mirė, kai buvau dar mažas, o senelė sulaukė devyniasdešimties ir kaskart man atvažiavus nepamiršdavo paklausti, kaip laikosi bitės. Jai buvo svarbu, kad šeimoje išliktų bitininkystės tradicija. Manau, išliks, nes medų sukti vaikai man jau padeda. Iš kiekvieno avilio korių prisukam apie trisdešimt kilogramų medaus. Gaminu ir bičių pikį, tik spirito jam gauti sudėtinga. Bet man, kaip bitininkui, duoda – žino, kad neišgersiu už kampo“, – juokiasi Edmundas.
Buriuoti jachtomis žurnalistas pastaraisiais metais nebeturi laiko, užtat įsigijo burlentę. „Su ja paprasčiau, – sako, – nes esi nuo nieko nepriklausomas: turi laisvą pusdienį, ir leki į Elektrėnų marias. Malonumas labai panašus, o mobilumas – gerokai didesnis.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2013-m-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...