2010 Spalio 12

Rita Pankauskienė

Du neįgalius vaikus auginanti šeima pradeda naują gyvenimą

veidas.lt

"Veido" archyvas

“Papūgėlės išskrido – ir mes išskrisim”, – ilgesingai nužvelgdama iš narvelio pabėgusius paukštelius ir vildamasi sulaukti geresnio gyvenimo vyrui ištarė Šilutės rajono Stubrių kaimo gyventoja Rita Pankauskienė. Keturių asmenų šeima glaudėsi Ritos uošvės beveik avarinės būklės name.

Ir vieną dieną žaibu atskriejo naujiena: labdaringais darbais garsėjančių Tado Girčiaus ir švedės Kerstinos Lindquist suburti jos tėvynainiai surinko pinigų namui nupirkti.

Žiedų sala

Rugsėjo antra pusė, vėjas po laukus gainiojo gelstančius lapus ir nuplėštus vorų tinklus. Po automobilio ratais dulkėjo kelias, o mes su Tadu Girčiumi skubėjome aplankyti Pankauskų šeimos. Ir pamatyti sodybos, kurioje, pasak pašnekovo, tarsi iššovus šampano butelio kamščiui visu gražumu ir spalvomis išsiliejo daugelį metų šeimininkės tramdyta aistra gėlėms ir grožiui.

Pasukus į sodybos vartų link vedantį keliuką, laukė netikėtumas – meistro drožiniu papuošta milžiniška liepa. Įėję pro vartus, pasijutome tarytum gėlių rojuje. Tai buvo lyg grožio oazė tarp rudenėjančių, jau derlių atidavusių kaimo laukų.

Rita mus pasitiko drauge su septyniolikmečiu sūnumi Mantu, kieme vežimėlyje krykštavo ir jau pažįstamam Tadui šypsojosi cerebriniu paralyžiumi sergantis devyniolikmetis Marijus.

Apžiūrėję tvarkingą namą, kuriame kiekvienas turi po atskirą kambarį, susėdome kavos. Tik tada visuomet besišypsanti ir optimizmo nestokojanti Rita pradėjo savo istoriją. “Rita, tu ir vėl peršalai?” – išgirdęs užkimusį šeimininkės balsą susirūpino Tadas. Tačiau paaiškėjo, kad  moters balsas pakito prieš dešimt metų – iškart po jaunesnįjį sūnų ištikusios tragedijos. “Dabar kartais atsileidžia, o kartais ir vėl sunkiau kalbėti”, – prisipažino namų šeimininkė, vis dar nesiliaudama šypsotis. Tokia jau jos natūra: nors gyvenimas pakankamai laužė, ji kaip tas medis po audrų – vis atsitiesdavo.

Vargas atėjo neprašytas

“Susituokę su vyru Kęstučiu gyvenome pas jo tėvus, – ėmė pasakoti apie bendrą pradžią. – Pirmoji didelė nelaimė užklupo gimdant Marijų. Dėl per vėlai atlikto cezario pjūvio Marijus patyrė traumą, kurios rezultatas – cerebrinis paralyžius, neįgaliojo vežimėlis. Jis visiškai neapsitarnauja – tik tiek, kad gyvas ir juda”, – tuos penkis procentus gyvybingumo apibūdino mama.

Nors mielo veido vaikinas nei kalba, nei gali atsisėsti, tėvai per tiek metų įsigudrino iš gestų ir mimikos suprasti, ko jam reikia, kada per šilta ar per šalta, o kada jis nori pailsėti ar, priešingai, pabendrauti. Po dvejų metų gimė sveikas gražus berniukas Mantas, kuriam dabar septyniolika.

“Gyvenome nelengvai, netgi, sakyčiau, padėtis buvo kritinė, – buvusio šeimos būsto būklę prisiminė moteris. – Turėjome du kambariukus, iš kurių tik vienas – šildomas. Kiauri langai, kiauros palangės išpuvusiais rąstais, kurie neatlaikė senatvės ir išgriuvo. Sieną remontavome kaip galėjome – apšiltinome ir užkalėme plokštėmis nuo senų spintų”. Iš pradžių keturių asmenų šeima glaudėsi viename kambarėlyje, vėliau tėvai šiltąjį paliko vaikams, o patys persikėlė į kitą, net žiemą nešildomą patalpą, mat joje nebuvo krosnies. Įeidavo į tą kambarį – ir tiesiai lovon po patalais. Mat žiemą ten būdavo labai šalta. Vaikams verkiant reikėjo atskirų kambarių: Mantas nervindavosi, kai imdavo verkti Marijus. O šis ašaromis prieš jo atžvilgiu neteisingą pasaulį protestuodavo dažnai”.

Nusipirkti geresnę pastogę šeima neturėjo už ką. “Vyras dirbo pas ūkininkus, miške, kartais atlyginimą gaudavo ne pinigais, o produkcija, pavyzdžiui, malkomis… O tu pamėgink jas parduoti, jei niekas neperka”, – paaiškino moteris, kuri dirbti neturėjo galimybių – augino vaikus.

Dar viena tragedija

Kai Mantui sukako septyneri, jis pateko į avariją. Berniukas šalikele ėjo į parduotuvę, o ant jo užlėkė girto vairuotojo valdomas automobilis. “Pusantro mėnesio išgulėjo komos būsenos, – prisiminė Rita. – Medikai sakė, kad gyvybės likę tik trys procentai. Sutrenkta galva, pažeistos kepenys, koja lūžusi dviejose vietose, lūžęs rankos kaulas”. Kai berniukas nubudo, buvo lyg naujagimis – nemokėjo nei kalbėti, nei vaikščioti, tad mamai teko jį visko mokyti iš naujo. Tačiau po avarijos ir Mantas tapo neįgalus… Į namus atvykstantys mokytojai išmokė jį parašyti savo vardą, pavardę.  Daugiau nelabai pavyko. Užtat kai netingi, Mantas ūkininkauja namie, turi dvi ožkytes. Anksčiau mėgo jas melžti, bet dabar ko nenori, to ir nedaro. Esą ne vyrų tai darbas. Bet mielai iki kelio nuveža pieną, iš kur jį paima surinkėjai. Šeima turi dvi karves, telyčių, veršiuką, kieme girgsi antys, kudakuoja vištos.

Kada prasidėjo šventė

“Visada gyvenome nelengvai, – pasakojo šeimininkė. – Tačiau 2000-aisiais mūsų šeimai prasidėjo tikra šventė – tuomet susipažinome su labdaringos švedų organizacijos “Litauenhjalpen” įkūrėja Kerstina Lindquist ir Tadu Girčiumi iš Natkiškių…

Čia įsiterpė Tadas: “Šeimą globojome seniai: tai Kalėdų, tai kitomis progomis lauktuvių atveždavome. Betgi smulkmenomis žmogui nepagelbėsi. Todėl neseniai su švedais sutarėme, kad reikia keisti pagalbos taktiką: verčiau vienam, antram žmogui padėti pakeisti savo gyvenimą arba paremti kaimo bendruomenes, negu dalyti mažas dovanėles, kurios vargstančiųjų gyvenimo iš esmės nepakeičia”. Kartą švedai pasakė, kad gali surinkti pinigų į didelę bėdą patekusiems žmonėms. “Vieną moterį taip išgelbėjome nuo banko paskolos, kurią paėmė butui remontuoti, tačiau mirus vyrui nesugebėjo grąžinti. Ji kreipėsi į mūsų remiamą Šilutės rajone esančią Balčių kaimo bendruomenę. Bendruomenei vadovauja buvusi felčerė Kristina Užpelkienė. Nors į bėdą patekusi moteris tame kaime buvo naujokė, bendruomenė neatsisakė pagelbėti, kreipėsi į mus – ir Balčių gyventoją išvadavome nuo ją smaugusio kredito”.

Švedų paaukotų pinigų liko tiek, kad už juos buvo galima nupirkti namą. “Tada kreipėmės jau į kitą – Stubrių bendruomenę, kad apsvarstytų ir atsakytų, kam labiausiai reikia pagalbos. O jie vienbalsiai pasiūlė tvarkingą, bet nepasiturinčią Pankauskų šeimą”, – sakė T. Girčius. Jam antrino Rita: “Mes turime gerą, aktyvią bendruomenės pirmininkę Alytę Stirbienę. Ji sukvietė komisiją, kuri turėjo išrinkti šeimą, labiausiai reikalingą pagalbos. Žmonės balsavo už mus”.

Nuo remonto iki įkurtuvių

Iš pradžių ketinta suremontuoti griūvančią Kęsto mamos namo sieną. Tačiau moteris nežinia kodėl užsispyrė ir nesutiko, kad svetimi remontuotų jos namą. Tuomet nutarta už 25 tūkstančius litų šeimai nupirkti mobilų namelį su baldais ir atskirais kambariais. Bet galiausiai nuspręsta, kad geriausia pirkti tikrą namą.

“Ten, kur gyvenome anksčiau, mano nebuvo nieko: nei kamarėlės, nei kiemo, tik hektaras žemės. O dabar mano vardu – ir namas, ir šalia jo esanti žemė”, – džiaugėsi šeimininkė. Naujojo namo raktus šeima gavo žiemą. Persikraustyti padėjo draugai: šeimos turtą vežė per keletą kartų – lengvųjų automobilių puspriekabėse, net traktoriumi. Kovo pirmąją čia persikraustė visa šeima.

“Sodyba tvarkinga: nei daug remonto reikėjo, vaikai turi atskirus kambarius, – džiaugėsi pašnekovė. – Ir mes patenkinti. Gerai išsilaikę net ūkiniai pastatai”. Rita kaip didžiausią stebuklą prisimena, kaip vieną rytą lauke spiginant 22 laipsniams šalčio nubudo ir negalėjo patikėti savo akimis, tiksliau, visais įmanomais pojūčiais – namie buvo šilta! “Nebereikia bėgti iš lovos drabužių, galima eiti basomis per kambarį ir nešalta”, – tai buvo neįtikėtinas malonumas.

O išaušus pavasariui laiminga šeima sukruto puošti sodybą. Vyras iš miško parvežė gražių šakų, kurios nužievintos virto įdomiais sodybos puošybos akcentais. Ant tvorų, net ant namo sienų kabančiuose loveliuose žydi gėlės. Gėlių pilna ir kieme, žalia veja nušienauta lyg prabangiame parke, o ūkinį pastatą puošia seno vežimo ratas, kiemo gale – rankų darbo stalas ir patogūs suoliukai.

Kur nulėkė paukšteliai

Daugybę metų Rita su vyru svajojo apie savą kampą, tačiau vis nepakako pinigų. Vienas, regis, nereikšmingas įvykis žmonėms suteikė vilties. Ankstesniuose namuose šeima augino papūgėlių. Kartą viena ištrūko iš narvelio ir išskrido.

“Paleidome ir antrąją – tikėjomės, kad ji parsives draugę atgal, tačiau taip neįvyko”, – prisiminė Rita. Ir nors mistiškais dalykais netiki, lyg šiandien prisimena tuometinį pokalbį su vyru. “Su Kęstu susižvalgėme ir sakome: gal paukšteliai parodė kelią, kad ir mums laikas skristi iš tų namų? Papūgėlės kaip tik nulėkė į tą pusę, kur dabartinė mūsų sodyba, ir į anuos namus negrįžo. Nežinau, ar tai galima laikyti artėjančių permainų ženklu, bet net nenujausdami apie būsimą dovaną supratome, kad ateis diena, kai ir mes ten nesugrįšim”, – sakė Rita, kurios šeimai geradariai ne tik namą dovanojo, bet ir davė 5000 litų baldams ar smulkiam remontui.

Apie ką dabar svajoja Pankauskų šeima? “Didžiausia svajonė, kad vaikai būtų sveiki, tačiau jei tai neįmanoma, bent mums sveikatos kuo ilgiau užtektų jais rūpintis, kad Marijų pajėgčiau panešti”, – beveik neįtikėtiną istoriją baigė pašnekovė.

Kodėl neįtikėtiną? O ar daug Lietuvoje dovanojama tikrų namų? Dovanojama nesiekiant pasireklamuoti, nuskambėti per televiziją ar pasigarsinti spaudoje… Ir mes apie šią dovaną sužinojome atsitiktinai. Labdaringasis švedų ir lietuvių “aljansas” daugelį metų gerus darbus daro ne dėl reklamos ar padėkos žodžių. Gera žinoti, kad pasaulyje yra tokių žmonių.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. Pilietis K Pilietis K rašo:

    Esu patebėjęs, kad geriau papūgų nelaikyti. Kol jų turėjau, viskas gyvenime nesisekė.

  2. !!! !!! rašo:

    O kodel jokios nuotraukos neidejote apie graziai ispuosta sodyba,geles??? Na,jus ir skupus!!!!!!!!!!!!!!!!


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...