2011 Vasario 26

Karo zona

Dirbti į karštuosius taškus – dėl įspūdžių, patirties ir noro išblaškyti rutiną

veidas.lt

"Veido" archyvas

Afganų vaikai ir žiemą, ir vasarą bėgioja basi. Tai misijos dalyvius bene labiausiai šokiruoja

Kuo darbas karo zonoje, kepinant penkiasdešimties laipsnių karščiui, rizikuojant bet kada užlipti ant minos, susirgti užkrečiama liga ar sulaukti vietinių pykčio proveržių, vilioja žurnalistus, diplomatus, medikus, karius?

Visi “Veido” kalbinti pašnekovai, nusprendę vykti į karo nusiaubtus regionus išbandyti jėgų taikos misijose, Lietuvoje buvo vertinami savo srities profesionalai, dirbo mėgstamus darbus. Palikę saugius namus jie ryžosi vykti į karštuosius taškus, suvokdami, kad rizikuoja gyvybe, be to, nežinodami, su kokiais žmonėmis teks susidurti, kokias problemas spręsti, ir net neįtardami, kaip bus sunku ištverti tris mėnesius ar net kelerius metus toli nuo artimųjų, vaikų, pakelti oro temperatūrų bei kultūrų skirtumus. Į nežinomybę juos vedė noras patirti įspūdžių, pasisemti neįkainojamos patirties ir išblaškyti rutiną, kuri neišvengiama sėdint darbovietėje nuo aštuonių iki penkių.

Vyko į nežinią

Kapitonė gydytoja Ramutė Vaičaitienė tarptautinėje humanitarinėje operacijoje Irake praleido daugiau nei tris mėnesius. Prieš aštuonerius metus, kai šioje šalyje prasidėjo karo veiksmai, ji kartu su dar trimis lietuviais medikais išvyko teikti medicininės pagalbos irakiečiams. “Kai man pasiūlė, pirmiausia pamaniau, kad labai noriu, nes buvo įdomu savo akimis pamatyti, kaip kariai ir medikai dirba misijose. Juk jau dešimt metų dirbau Karo medicinos tarnyboje. Tačiau iškart persmelkė baimė, nes net neįsivaizdavau, kas ten manęs laukia. Tai ir buvo sunkiausia ruošiantis išvykti”, – prisimena gydytoja okulistė.

Moteris nežinojo, kokius ligonius teks gydyti, todėl neaišku buvo, kokių instrumentų pasiimti, kokių pačiai gali prireikti asmeninių daiktų. “Viena operuoti Lietuvoje, o visai kas kita – Irake. Tačiau norėjosi pajusti tikro karo atmosferą.

Pagaliau panaudoti per pratybas įgytas žinias ir jaustis naudingai”, – motyvus, kodėl palikusi namie vyrą ir tris sūnus išskrido į Iraką, atskleidžia R.Vaičaitienė.

Tolimoje šalyje gydytoją pirmiausia pribloškė 55 laipsnių karštis balandžio mėnesį. Stebino ir tai, kad aplinkui tik pilka spalva, nėra žalumos, kvapų.

Gydytoja pasakoja per dieną priimdavusi dešimt–penkiolika pacientų. Dažniausiai irakiečiai kreipdavosi dėl buitinių sužeidimų, lėtinių ligų, uždegimų. R.Vaičaitienė stebėjosi matydama labai daug dėl kraujomaišos apsigimusių vaikų. Pavyzdžiui, be ragenų, neišsivysčiusiomis akimis ar smegenimis.

Nors gydytojai aktyvių karo veiksmų zonose būti neteko, tačiau vietinių agresiją ji kartą patyrė. Irakiečiams medicinos pagalba daug metų nebuvo teikiama, todėl pas svetimšalius gydytojus jie važiuodavo taksi po kelis šimtus kilometrų, už kelionę pakloję viso mėnesio algą. O prie medikų kabineto durų nusidriekdavo ilgos eilės, todėl žmonės pykdavo, jeigu gydytoja visų nespėdavo priimti. “Tądien, kai artėjo priėmimo pabaigos laikas, vyrai pradėjo veržtis į nedidelį mano kabinetą. Karys bandė juos atstumti, tačiau įpykę irakiečiai daužė pagaliais duris. Garsas buvo toks, lyg šaudytų”, – pasakoja R.Vaičaitienė.

Tada pirma moteriai į galvą atėjusi mintis buvo, kad gyva tikrai neištrūks. Tačiau ji susitvardė ir per vertėją pasakė, kad jeigu vyrai nurims, konsultacijos laikas bus pratęstas ir visi priimti, o jeigu ne, gydytoja pagalbos daugiau niekam neteiks. Tai padėjo.

Kapitonė tvirtina, kad tokio realaus pavojaus gyvybei daugiau nė karto nejuto, tačiau įtampą jausdavo kasdien, ir geriausiai ją numalšindavo bėgimas. O artimųjų ilgesį išliedavo laiškuose ir dienoraštyje, nes pasikalbėti telefonu su vaikais ir vyru galėjo tik kartą per mėnesį. Tai moteriai buvo sunkiausia ištverti, tačiau į misiją ji jau pasirengusi vykti antrą kartą. Tik dabar kaip psichologė, nes grįžusi iš Irako parašė mokslinį darbą apie tai, kaip karius paveikia karo zonose patirti išgyvenimai, pradėjo vadovauti Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos Psichologinių tyrimų laboratorijai.

"Veido" archyvas

R.Vaičaitienė Irake įgijo neįkainojamos patirties

Slegia vienišumo jausmas

Pusę metų ar dar ilgiau ištverti vadinamajame karštame taške gali ne kiekvienas. Egidijaus Kairiūkščio nuomone, tik optimistiškai į gyvenimą žiūrintys, pozityviai į viską reaguojantys žmonės gali važiuoti padėti kariaujantiems irakiečiams ar afganams. Pats vaikinas iš misijos grįžo prieš porą metų. Karys septynis mėnesius gyveno ir dirbo Afganistane, kaip tik tuo metu, kai įtūžusių vietinių minia įsiveržė į NATO bazę ir per riaušes buvo nušautas lietuvis karys. E.Kairiūkštis pats dalyvavo šiame incidente, padėjo sužeistiems būrio draugams, tačiau tuo metu baimės nejautė. Vėliau jam taip pat nebuvo sunku pakelti įtampą dėl to, kad bet kuriuo metu galėjo prasidėti neramumai.

“Susižeisti gali ir savo namuose. O Lietuvoje važiuoti automobiliu miesto gatvėmis pavojingiau negu ten, kur vyksta karas. Juk su taikos misija vykstantys kariai nekariauja. Dažniausiai man tekdavo lydėti žurnalistus, padėti pristatyti medicinines siuntas”, – pasakoja karys.

Jis priduria, kad į Afganistaną sutiko vykti ilgai nesvarstęs, nes norėjo padirbėti pagal specialybę. Taip pat patirti naujų įspūdžių, įgyti patirties, tikėjosi, kad grįžus iš misijos jam bus skirtos aukštesnės pareigos. Vaikinas neslepia, kad darbas Afganistane buvo ir puiki proga neblogai užsidirbti. Tačiau antrą kartą jis vyktų tik išsiaiškinęs, kokie žmonės kartu dalyvaus operacijoje. “Kai septynis mėnesius dieną naktį matai tuos pačius veidus, gali suerzinti net menkiausia smulkmena. Tai, kad neturi jokios privačios erdvės, nuo kolegų niekur nepasislėpsi, man buvo sunkiausia ištverti.

Padėjo geras humoro jausmas ir tai, kad nesu smulkmeniškas”, – pasakoja E.Kairiūkštis. Pasak jo, nelengva buvo prisitaikyti ir prie tam kraštui įprastų oro temperatūros svyravimų.

Baltijos televizijos direktorius Audrius Lelkaitis, prieš penkerius metus Afganistane du mėnesius filmavęs paramos misijos karių kasdienybę, o paskui užfiksuotus kadrus sudėjęs į filmą “Smėlio generolai”, labiausiai buvo šokiruotas sąlygų, kokiomis auga mažieji afganai. “Ten labai didelis skurdas, taip pat kontrastai tarp vargšų ir turtingųjų. Žiemą vaikai pusnuogiai bėgioja, bet mačiau šunį su kailinukais”, – pasakoja A.Lelkaitis ir priduria, kad dirbti jam labiausiai trukdė ne įtampa, o dulkės. Goro provincijoje, ypač vasarą, visur nusėdęs penkių centimetrų dulkių sluoksnis. Jos atrodo kaip miltai arba pudra. “Toks įspūdis, kad vaikštai mėnuly”, – prisimena filmo režisierius.

Vykti į Afganistaną jis nusprendė iš smalsumo, nes norėjo pamatyti, ką kariai veikia misijose. Taip pat todėl, kad tai buvo pirmoji Lietuvos karių misija Afganistane, kurią žurnalistui norėjosi įmažinti kaip istorinį įvykį. A.Lelkaitis mano, kad skrisdamas filmuoti į Afganistaną rizikavo tiek pat, kiek vykdamas slidinėti. Vis dėlto per du mėnesius, praleistus karo nualintoje šalyje, vyras ne kartą buvo patekęs į pavojingas situacijas, pavyzdžiui, visureigis kelis kartus vos nenugarmėjo į bedugnę. Tačiau labiausiai A.Lelkaitį kamavo vienišumo jausmas, jis jautėsi tarsi izoliuotas, atskirtas nuo civilizuoto pasaulio.

"Veido" archyvas

A.Lelkaitis į Afganistaną filmuoti vyko iš smalsumo

Bet kas gali atsitikti bet kada

Diplomatinėse misijose Afganistane, Irake, Jordanijoje, Kroatijoje, Makedonijoje, Pakistane dirbusi Daiva Vilkelytė sako, kad jai taip pat sunkiausia buvo išmokti gyventi vienai – be artimųjų ir draugų. 1995 m. ji nusprendė, kad nori savo akimis pamatyti, kaip iš imperijos griuvėsių gimsta nepriklausoma šalis, todėl užpildžiusi anketą Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje tikėjosi išvažiuoti dirbti į Čečėniją.

“Buvau naivi ir labai romantiška. Tačiau į Čečėniją nepatekau. Pirmąja išbandymų šalimi tapo Kroatija. Vukovare, karo sugriautame mieste, gyvenau ir dirbau trejus metus. Kai nuvažiavau, gatvėse kabojo vėliavos su serbiškais ereliais, namai buvo be stogų, kambariuose augo medžiai”, – pasakoja D.Vilkelytė.

Pirmą kartą vykdama dirbti į karštąjį tašką ji prisipažįsta nežinojusi, kas laukia ir kiek įtampos ji gali pakelti. “Naivumo akys didelės, o raumenys geležiniai – bent jau iki pirmo rimto išbandymo. Tačiau man sekėsi, ir uodega į jokius spąstus rimtai nebuvo įkliuvusi”, – džiaugiasi moteris.

Ji prisimena, kad kai Bagdade buvo susprogdinta Jungtinių Tautų būstinė ir daugumą žuvusiųjų supjaustė langų stiklai, iki sprogimo likus dviem valandoms ji su kolegomis ten pietavo. Ir tokių įvykių buvo ne vienas ir ne du.

D.Vilkelytė pasakoja, kad, daugelio Lietuvos darbdavių nuomone, jos patirtis – nepritaikoma, tačiau moteris mano, jog išėjo puikią mokyklą, kaip įgyvendinti projektus sudėtingomis sąlygomis. Pavyzdžiui, kaip iš taško A į tašką B pasiųsti 100 tūkst. dolerių Afganistane, kur žmonės gyvena skursdami, bet visi ginkluoti. “Sužinojau, kad ten puikiai veikia “havala” sistema. Pinigus sumoki pinigų makleriui Kabule, ir jau po pusvalandžio juos galima atsiimti iš patikimo žmogaus mieste, esančiame už 600 kilometrų. Jokių čekių, seifų, ginkluotų palydovų, o veikia”, – pasakoja šiandien Tarptautinės migracijos organizacijos misijos Ukrainoje vyriausiąja programų koordinatore dirbanti moteris.

Ji ne kartą įsitikino, jog nieko nėra neįmanoma, o didžiausia išmokta pamoka – kad bet kas gali atsitikti bet kada.

"Veido" archyvas

D.Vilkelytė dalyvavo diplomatinėse misijose Irake, Jordanijoje, Pakistane

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. Aurimas Aurimas rašo:

    Įdomus ir neeilinis straipsnis. Man patiko :)

  2. sodupovilas sodupovilas rašo:

    noriu isvykti ,kur kreiptis


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...