2011 Gegužės 17

Rolandas Narkevičius

Didžiausias džiaugsmas – išgelbėti žmogaus gyvybę

veidas.lt

"Veido" archyvas

Už drąsą, sumanumą ir ryžtą gelbstint žūvančius žmones, nepaisant pavojaus savo gyvybei, neseniai Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi buvo apdovanotas Vilniaus 4-osios komandos ugniagesys gelbėtojas Rolandas Narkevičius. Šis apdovanojimas jam buvo įteiktas už prieš metus Dvarčionių tvenkinyje išgelbėtus du žvejus…

Beje, įdomus sutapimas, kad prieš dvidešimt vienus metus kovą, beveik tą pačią dieną, gesindamas avarijos metu “Achemoje” kilusį gaisrą žuvo Rolando tėvas Henrikas Narkevičius. Rolandui tada buvo tik devyneri, o jo seseriai Elitai – treji metukai… Tada niekas nežinojo, kad ateis laikas, ir mažas berniukas, kaip ir jo tėvas, taps ugniagesiu. Taps žmogumi, kuris rizikuodamas gyvybe gelbės kitus.

Per vandenį ir ugnį

Gelbėti žmones Rolandui yra tekę ne sykį. “Kai tąkart atskubėjome prie tvenkinio, aplink jį bėgiojo daug žmonių.

Pamatėme, kad vienas vyrų visu kūnų paniręs į vandenį, o kitas guli ant ledo ir laiko jį už rankos. Vieni iš mūsų bėgo į kitą tvenkinio pusę, nes iš ten buvo arčiau. Aš likau, nes  pamaniau, kad pasieksiu žvejus greičiau, mat bėgant aplink būtų tekę šokinėti per šakas, o tai užtruktų. Tvenkinio kraštai jau buvo be ledo. Puoliau į vandenį ir pradėjau irtis artyn. Artėdamas link žvejų permečiau gulinčiajam ant ledo virvę. Netrukus jis įlūžo ir atsidūrė vandenyje. Per tą laiką man į pagalbą atskubėjo skyrininkas Andrejus Kutovičius, jis spėjo aprišti virve skęstantįjį. Taip mes juos ir ištraukėme”, – apie šį įvykį pasakoja Rolandas. Sako, kad baimės nejautė. Girdi, plaukiąs puikiai, be to, dar ir kolegos ant kranto, jei kas nutiktų, tuoj pultų gelbėti. Po maudynių tarp ledų sirgti taip pat neteko. Šypsodamasis patikina, kad prie ledinio vandens yra įpratęs. Beje, jis šį pavasarį jau kuris laikas maudosi upėje.

Būta jo darbe ir tokių akimirkų, kai jam pačiam teko žiūrėti mirčiai į akis. Stebėtis tuo netenka, nes kiekvienas gaisras – išbandymas. Juk ugniagesiai niekada nežino, kas nutiks, kai įeis į liepsnojantį namą. Maža kas gali įvykti: griūti siena ar kaminas, sprogti dujų balionas, įlūžti lubos…  Rolandas iki šiol prisimena, kaip prieš kelerius metus, gesinant vieną gaisrų Vilniuje, jis vos nenugarmėjo su kvėpavimo aparatu iš trečio aukšto.  Užlipęs kopėčiomis Rolandas tada šoko per langą į trečią degančio namo aukštą. Turėjo nusileisti ant grindų, bet jų… nebuvo. Laimė, spėjęs pakibti ant balkių.

Nors gesinant gaisrus ir atliekant gelbėjimo darbus tenka matyti visko, bet tie reginiai Rolando sapnuose nelanko, nors iš atminties jie neišdyla. Joje lieka viskas: skausmas, ašaros, grėsmingas ugnies šokis… Iki šiol joje liko įsirėžęs ir pirmasis gaisras, iš kurio grįžus niekaip negalėjęs užmigti. “Visi  miegojo, o aš taip ir nesumerkiau akių, vis galvojau ir galvojau apie tą gaisrą”, – šypteli Rolandas.

Didžiausias džiaugsmas, kai žmonės, kuriuos išgelbėji, suranda laiko už tai padėkoti. Visai neseniai jų komanda sulaukė netikėto svečio. “Prieš dvejus metus Naujoje Vilnioje gesinome namą, vienas žmogus liepsnose žuvo, o kitą išgelbėjome. Jis ir atėjo mums padėkoti. Kartu su juo džiaugėmės, kad jam po didelių nudegimų vis dėlto pavyko išgyventi”, – pasakoja ugniagesys.

Tėvo pėdomis

Kalbą apie nelengvą, bet mėgstamą darbą ir tai, ką tenka patirti gelbstint kitus, iš tiesų Rolandas pradėjo ne nuo savęs, o nuo pasakojimo apie savo tėvą. Nors skaudus likimas juos išskyrė prieš daugelį metų, bet daug ką gyvenime jis vertina ir brangina taip, kaip ir jo tėvas. Jam taip pat svarbi šeima, jis irgi mėgsta savo darbą. Rolandas ne vienus metus atidavė ir ugniagesybos sportui, kuriame jo tėvas buvo pasiekęs gerų rezultatų ir pelnė sporto meistro vardą.

Kaip ir tėvas, jis taip pat išmoko groti gitara. Tiesa, paimti į rankas ją ryžosi tik praėjus keleriems metams po tėvo žūties. Nors žvilgsniu vis stabtelėdavo prie jos, bet stygų liesti nebandė. Kol vieną dieną nusprendė, kad pradės groti.

Tik dėl viso pikto, tarsi blogos lemties pranašą, nuėmė prie jos priklijuotą juodą vėliavėlę…  Grojimas gitara, pasak Rolando, jam padeda atsikratyti streso, kuris yra neatsiejama ugniagesių gelbėtojų darbo dalis. “Pagroju kelias minutes, žiūrėk, ir pasaulis šviesesnis pasidaro”, – šypteli vaikinas. O kai tenka sukti galvą sprendžiant kokį ramybės neduodantį rebusą, Rolandas neslepia, jog neretai pagalvoja, kaip tokioje situacijoje elgtųsi jo tėvas, – ir tada viskas tampa aišku.
Klausydamasi jo pasakojimo, supratau, kad nors jis ir užaugo be tėvo, bet tos gijos, kuri juos jungia, negali įveikti nei mirtis, nei bėgantis laikas.

Draugai – visam gyvenimui

Rolandas prasitaria, kad po tėvo netekties, jis netgi kaltino save. Nes tada manė, kad buvo nepakankamai geras, todėl jo tėtis žuvo. Taip jis  vaikiškai bandė atsakyti į skaudų klausimą, kodėl tai nutiko jo tėčiui.

“Koks buvo mano tėvas? Tada, kai jis žuvo, tikrai nebūčiau galėjęs į šį klausimą atsakyti. Prisimenu, kaip kartu eidavome į treniruotes. Dar pamenu jo žvilgsnį, iš kurio galėjau nuspėti gerai ar negerai elgiuosi. Bet dabar, praėjus tiek metų, aš iš tiesų jau žinau, koks jis buvo. Žinau iš  mamos pasakojimų, iš jo draugų ir buvusių bendradarbių. Daug ką sako ir tai, kad buvę jo kolegos mūsų nepamiršo, kad jie vis skambindavo, klausdavo, kaip gyvename, gal reikia kuo nors padėti. Juk jeigu prabėgus daugiau kaip dvidešimt metų nuo tėvo žūties, kartu su juo avarijos “Achemoje” metu dirbęs Maksimas Remniovas, tada smarkiai susižalojęs ir daugiau negalėjęs dirbti priešgaisrinėje apsaugoje, dabar jau daugelį metų gyvenantis Minske, iki šiol kasmet atvažiuoja prie tėvo kapo, kad pagerbtų jo atminimą, – tai irgi atsakymas, koks žmogus buvo mano tėvas”, – rinkdamas žodžius kalba Rolandas.

Gyvenimas po tėčio žūties

“Iš tiesų tėvo netektis labai smarkiai pakeitė mūsų gyvenimą. Tada mums teko palikti Vilnių. Išvažiavome su mama į Mickūnus, kur gyveno močiutė. Pradėjau lankyti kitą mokyklą, pasikeitė draugai, – pasakoja Rolandas. – Buvo nelengva. Visą gyvenimą būsiu dėkingas mamai, kad jai užteko stiprybės, kad ji visada buvo šalia ir mumis rūpinosi. Antrą kartą neištekėjo, nes visada mylėjo mano tėvą. Aš jo taip pat dažnai pasigesdavau, – sunkiai atsidūsta jis. – Žinau, kad buvo laikas, kai man reikėjo vyriško reiklumo, nes nelabai rūpėjo mokslas. Tėvas norėjo, kad gerai mokyčiausi, bet po jo mirties man buvo sunku nusėdėti prie knygų.” Rolandas sako labai apsidžiaugęs, kad kai buvo penkiolikos, atvažiavęs buvęs tėvo bendradarbis Romas Kazlauskas pakvietė vaikiną į ugniagesybos sportą. O nuo aštuoniolikos jis pradėjo dirbti ugniagesiu.

Kai gerbi žmones…

Nors gyvenimą į žodžius galima sudėlioti per kelias minutes, bet jame iš tiesų telpa kur kas daugiau… Rolandui teko daug ko išmokti ir pačiam.  Paklausus, kaip jis buvo auklėjamas ir kas padėjo gyvenime išvengti klaidų, vaikinas sako, matyt, daug ką lėmė jį supę žmonės. “Aš negalėjau elgtis kitaip, juk tai būtų skaudinę mamą. Be to, nei tėvo, nei mano draugai nepiktnaudžiavo alkoholiu, nerūkė. Kaip gali elgtis blogai, kai gerbi žmones”, – sakė jis, tarsi klausdamas, tarsi pats sau atsakydamas. Ne paslaptis, kad dideli stresai kartais pakerta ir stiprius vyrus, kad ieškodamas nusiraminimo įjunksti į alkoholį. Rolandas į tai turi savo požiūrį: bandydamas įveikti stresą alkoholiu, tik parodysi, kad esi silpnas. Jo akimis, puikiai su stresu kovoti padeda bėgiojimas. Kasdien jis nubėga po penkis kilometrus. Tikra atgaiva po visų darbų ir pabendrauti su draugais.

Palikti namų neketina

Kodėl tapo gaisrininku? Rolandas tikina, kad ugniagesio darbą jis pasirinko ne todėl, kad juo dirbo jo tėvas. Tas darbas traukė ir jį patį. O kur dar noras padėti kitiems, išbandyti save. Tiesa, jis gerai žino, kad jo mama, nors per tuos trylika metų, kai jis dirba ugniagesiu, jau prie to lyg ir įprato, bet nerimas dėl sūnaus jos nepalieka ir dabar. “Ji yra man sakiusi, kad kai nutariau tapti gaisrininku, mintyse labai norėjo mane nuo to darbo atkalbėti, bet žinodama, kad vis tiek savo sprendimo nekeisiu, nebandė to daryti. Nes nuo keturiolikos metų jau žinojau, kad būsiu ugniagesys”, –   tvirtina Rolandas. – Savo darbo nekeisčiau į jokį kitą. Net per atostogas aš jo pasiilgstu.”

Kai dabar daugelis ieškodami didesnio atlyginimo kelia sparnus į užsienį, Rolando ši mintis nevilioja. “Kas iš to, kad išvažiuočiau? Žinoma, uždirbčiau daugiau, bet palikęs namus, darbą, tikrai nesijausčiau laimingesnis, – sako jis. – Pažįstu žmogų, kuris uždirba dešimt tūkstančių, bet tai nepadeda jam būti laimingam. Gal ne tą darbą dirba, gal neranda supratimo šeimoje? O aš esu laimingas, nes turiu nuostabią mamą, puikią seserį, gerų draugų, įdomų darbą ir galiu padėti kitiems.”

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...