2016 Gruodžio 20

Didžiausias blogis – stereotipai

veidas.lt

L. Vansevičiūtės nuotr.

„Europiečiai“ Vilniaus mažajame teatre: danaidės pabėgėlės, Europos pasirinkimas ir tuščias lietuviškas baseinas.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Oskaro Koršunovo spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“ viena žiūrovė pridengė prieš fo­to­objektyvą stebėtojų minios akivaizdoje nusirenginėjančios merginos pečius nuosavu megz­­­tuku. Detalė, kuri premjerų sūkuryje būtų seniai pasimiršusi, jei šitaip savo reakciją išreiškusi žiūrovė nebūtų buvusi Paulius Ignatavičiaus žmo­na Justė, o pats Paulius tuo metu nebūtų ruošę­sis statyti kito spektaklio ta pačia pabėgėlių te­ma.

Ir štai „Europiečiai“ jau kviečia į savo prem­­jerą. Su režisieriumi P.Ignatavičiumi aiškinamės, kokiai pozicijai atstovaujama jo režisuotame spektaklyje.

Didžiausias blogis – stereotipai

„Po „Eglės žalčių karalienės“ premjeros man su­kilo dvejopi jausmai: iš vienos pusės, O.Kor­šu­no­vas sukrėtė negailestingai panardindamas į hiperbolizuotą mūsų pačių nuodėmių purvą, kurį kasdienybėje būname linkę ignoruoti, iš kitos pu­sės – daugeliui spektaklio reginių norėjosi priešintis, nes daugialypę migracijos problemą režisierius nušvietė itin vienpusiškai, niekam neleisdamas su­abejoti, kur juoda, o kur balta. Aš pats, bendraudamas su islamo tyrinėtoju Egdūnu Račiumi,  su­sidariau ge­­rokai komplikuotesnį problemos vaizdą. Kaip bet kurioje kitoje minioje, pabėgėlių gretose gali rasti visko: ir karo pabėgėlių, ir patogesnio gyvenimo ieškotojų, ir net pasislėpti ar naują tapatybę įgy­ti siekiančių nusikaltėlių. Todėl spektaklyje sten­gėmės vengti visų plačiai tiražuojamų stereotipų: tiek pabėgėlio kaip bejėgės aukos, tiek pabėgėlio kaip potencialaus teroristo“, – pasakoja P.Ig­na­tavičius.

Jis pripažįsta, kad pačiam neteko lankytis di­džiuosius migrantų srautus priglobusiose Eu­ropos pabėgėlių stovyklose, nors prieš imdamasis „Eu­ro­piečių“ ir planavo panašų žygį Vokietijon. Taigi pa­bėgėlius, kaip ir dauguma mūsų tautiečių, režisierius kol kas dažniau mato žinių laidose nei miesto gatvėse, o štai Vokietijoje – viskas kitaip.

Vis dėlto pati tema prie Pauliaus nuosekliai ar­tėjo besidomint, kuo kvėpuoja šiuolaikinis vokiečių teatras. O patį didžiausią postūmį suteikė Ham­­burgo „Thalia“ trupė, parodžiusi savanorišką pa­bėgėlių integravimo iniciatyvą: jos aktoriai pa­tys panoro supažindinti atvykėlius su miesto kul­tūriniu gyvenimu, padėti jiems mokytis vokiečių kalbos.

Ir tada, kaip žinome, sulaukė tuo metu „Tha­lia“ teatre spektaklį stačiusio kviestinio režisieriaus Alvio Hermanio demaršo: latvis paliko Ham­­burgą teigdamas, kad tolesnis bendradarbiavimas su šiuo teatru tapo nebeįmanomas, nes trupė iš kūrybinio kolektyvo virto pabėgėlių prieglo­bs­čio centru. Šio kategoriško sprendimo vertinimai Europos menininkus padalijo į dvi sunkiai sutaikomas stovyklas.

„Negalėčiau atsakyti, ar pateisinu A.Hermanį.  Neturiu teisės jo asmeninės pozicijos smerkt, nes kiekvienas turime savų argumentų. Ko tikrai ne­pateisinu – tai paviršutiniškumo, mėginimų formuoti stereotipus iš atsitiktinių žiniasklaidos tiekiamos informacijos nuotrupų. Aplink mus ir taip knibždėte knibžda tuščiavidurių, niekuo ne­pa­grįstų nuomonių. Vienas tokių stereotipų, pa­vyz­džiui, – kad visi vokiečiai tikslūs, darbštūs, tvarkingi, jų prekės aukščiausios kokybės, tai ne mūsų lietuviškos. Esu praleidęs Vokietijoje pakankamai laiko, kad drįsčiau teigti, jog tokia saviplaka neturi realaus pagrindo. Vienokie ar kitokie apibūdinimai gali būti taikomi tik konkretiems asmenims, bet ne masėms.“

Rūtos Meilutytės baseinas

„Norėjosi to, ko nesu daręs anksčiau: aštraus do­­­kumentinio, politinio spektaklio“, – neslepia re­žisierius.

Bet kodėl tuomet Aischilas, kodėl Senovės Grai­­­kijos mitas? „Nuoroda į Aischilo „Mal­dau­to­jas“ buvo ir Elfriede’s Jelinek pjesėje, nuo ku­rios sa­vam pastatymui atsispyrė O.Koršunovas. Kai per­skaičiau Aischilo tragediją, pats nustebau, kaip tiks­liai jos siužetas atkartoja nūdienos įvykius. Pa­sirodo, ir prieš tūkstantmečius žmonės ly­giai tomis pačiomis problemomis gyveno. Aki­vaiz­džių sutapimų tiek daug, kad rašant pjesę netgi norėjosi nuo jų nusigręžti, labiau išmaišyti kortas, papildant veiksmą su mitu nesusietomis detalėmis“, – teigia Paulius.

Bendravimas su dramaturgu Andriumi Jev­se­je­vu dar labiau paskatino mąstyti plačiau ir pa­grindinį dėmesį skirti ne danaidžių mito siužetui, o temos plėtiniams iš nūdienos aktualijų lauko. Vis dėlto nesinorėjo, kad tos užuominos būtų ties­­mukai reportažinės, skirtos eiliniam žiūrovo šiurpinimui.

Iš čia kyla ir apleisto baseino scenografijos idė­ja. Viena vertus, tai nuoroda į mūsų „auksinės žu­velės“ Rūtos Meilutytės apžavėtą Lietuvą, uoliai skaičiuojančią statomus ar ketinamus statyti baseinus, antra vertus, užuomina į tai, kad ši iniciatyva, kaip ir dauguma lietuviškų iniciatyvų, greičiausiai bus trumpalaikė.

Taigi scenoje regime apleistą R.Meilutytės var­do baseiną po pusšimčio metų. Net jei baseinas veik­tų, jame vargiai bebūtų kam treniruotis, nes dauguma lietuvių jau užsienyje. Užtat erdvus niekam nereikalingas pastatas naudojamas kaip laikina pastogė pabėgėliams priimti – tokių pavyzdžių Europoje apstu.

Vis dėlto Europa radikalėja, ir su migrantų pri­ėmimu susijusios problemos neabejotinai yra vienas svarbiausių tą radikalėjimą skatinančių veiksnių. Todėl kyla klausimas, ar patys europiečiai il­gai bepajėgs laikytis bendrų vertybių nuo globalistinių idėjų vis labiau nusisukančiame pasaulyje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2016-m

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...