2010 Rugsėjo 10

Andrius Mamontovas

Didžiausia Lietuvos problema – abejingumas

veidas.lt

"Veido" archyvas

Kadangi susitikome knygyno kavinėje, pokalbis, kur buvęs kur nebuvęs, nuolat pasukdavo prie knygų. Nors Andrius keliskart pakartojo, kad nenorėtų, kaip režisierius Maris Martinsonas, kurti gražių literatūrinių istorijų, o biografijos ar autobiografijos herojumi, paklusdamas tokių knygų madai, tapti irgi neplanuoja. “Kaip gali rašyti apie gyvenimą, kurio dar nenugyvenai? Jei tau pačiam tebėra neatskleista, ką reiškia vienas ar kitas likimo posūkis?” – stebisi į grafomanijos glėbį puolusiais kolegomis muzikantas.

Juk norėdamas likti objektyvus, skaitytojams turėtum išduoti ne vien savas, bet ir svetimas paslaptis, o tai galbūt įžeistų žmones, komplikuotų santykius su jais… Štai kodėl knygos apie A.Mamontovą jo gerbėjams greitai tikėtis tikrai neverta.

“Blogiausia, – tęsia po susikaupusio žvilgsnio į žaliosios arbatos puodelį Andrius, – kad svetimos sėkmės istorijos skatina vadovautis kažkieno kito išrastomis formulėmis, o ne pačiam ieškoti būdų atsiskleisti. Bet šimtu procentų realizuoti save svetimų gyvenimų projekcijose neįmanoma”.

Mano profesija – gyvenimas

Būsimųjų A.Mamontovo biografų laukia nelengva užduotis: Andrius neslepia, kad juodraštiniai užrašai, neišvengiamai prisikaupiantys, kai rengiamas vienas ar kitas kūrybinis projektas, pasirodžius naujam albumui ar filmui be gailesčio keliauja į židinį. Nebent vieną kitą lapelį spėja pačiupti muzikanto archyvus tvarkanti žmona. Ar šiandien bebūtų įmanoma užmesti akį į jaunystės sąsiuvinius, dienoraščius ir dainų tekstų juodraščius, kurių faksimilės prieš septyniolika metų tapo knygos “Aš atsisuksiu atgal” iliustracijomis, Andrius nėra įsitikinęs: “Gal žmona saugo, o gal ir ne”. Jei galėtų sugrąžinti laiką, knygą apie “Foje” muzikantas būtų linkęs leisti po grupės iširimo, o ne tuomet, kai jos populiarumas tik kopia į statų kalną.

“Deg, šviesk ir neužgęsk”, – išdavikiškai byloja įamžintas garsiosios “Laužo šviesos” juodraščio fragmentas. “Nosinės niekad nebuvo mano stiprioji pusė”, – atlaidžiai šypteli Andrius. Tačiau vėliau priduria, kad didžiuojasi žymiausiu savosios giminės šviesuoliu – seneliu Adomu Čipliu, parašiusiu garsų pokario elementorių “Saulutė”.

Šiandien A.Mamontovo sūnus lanko tą pačią mokyklą, kurioje prieš ketvirtį amžiaus suolus trynė pats Andrius – Antakalnio vidurinę. “Net mokytojų yra tų pačių”, – teigia muzikantas. Praverti buvusios mokyklos duris jam nesunku, nes iš tų laikų likę šviesūs prisiminimai. “Klasėje buvo daug įdomių žmonių, vėliau tapusių ryškiomis asmenybėmis, taigi pamokos nebūdavo kančia. Įvairiausių dalykėlių prisigalvodavome”, – paslaptingai šypteli pašnekovas. Jaunesniems dainininko gerbėjams, norintiems suvokti, kas slypi už jo šypsenos, rekomenduočiau susirasti minėtą knygą apie “Foje”: tai išties išsamus sovietmečio mokyklinių nuotykių archyvas.

“Po vidurinės įstojau studijuoti statybos ekonomikos, bet, ačiū Dievui, gavau šaukimą į armiją. Per tuos metus susitupėjau ir supratau, kad tokio darbo niekada gyvenime nedirbsiu. Dar buvau įstojęs neakivaizdžiai mokytis žurnalistikos, bet mečiau. Nors fotografuoti iki šiol mėgstu. Stengiuosi nevadinti savęs nei muzikantu, nei kompozitoriumi, nei aktoriumi. Mano tikroji profesija – gyvenimas”, – teigia Andrius.

Įsimylėjęs Honkongą

Kitą savaitę Latvijos ir Lietuvos kino ekranuose pasirodžius režisieriaus M.Martinsono filmui “Amaya”, A.Mamontovas panorėjęs galėtų vadintis ir kino prodiuseriu. “Šio filmo, kuris laikomas Latvijos ir Honkongo kino produkcija, prodiuserių sąrašas labai ilgas. Pirmąkart apsisprendžiau investuoti nuosavų lėšų į kino gamybą, nes tikiu “Amayos” istorija ir norėjau, kad M.Martinsono projektas būtų įgyvendintas”, – aiškina pašnekovas.

"Veido" archyvas

Honkongas – sala, kurioje Andrius galėtų likti gyventi. “Amaya” ten buvo filmuojama šešias savaites

Po filmo “Nereikalingi žmonės” režisierius Andriui siūlė dar porą scenarijų, tačiau ant jų muzikantas “neužkibo”: “Normalios istorijos, tik nemačiau jose savęs”. Užtat perskaitęs “Amayą” iš karto davė žinią: “Matau filmą!”
Filmavimas Andriui suteikė galimybę šešias savaites praleisti Honkongo saloje. “Honkongą pirmąkart įsimylėjau iš lėktuvo skrydžio dar 2000-aisiais. Plotu sala prilygsta Vilniaus rajonui, tačiau joje telpa aštuoni milijonai gyventojų.

Tai savotiškas Azijos Niujorkas, kuriame nesuprantamu būdu lieka vietos ir kalnams, ir žvejų kaimeliams, ir Budos šventykloms – vietoms, kuriose gali pasijusti visiškai vienas. O išėjęs į centrinę gatvę, kuria vienu metu juda milijoninė žmonių upė, nejauti jokios agresijos, jokių prisilietimų. Ten kiekvieną vakarą virš dangoraižių stogų rodomas lazerių šou… Pasakoju jums, ir pačiam jau kyla noras sėsti į lėktuvą”, – prisipažįsta A.Mamontovas.

Honkongą jis norėtų parodyti ir savo vaikams, tačiau šįmet su šeima atostogas leido Amerikoje. “Didžiausią įspūdį padarė Didysis Kanjonas, kur stovėdamas ant prarajos krašto tiesiog fiziškai junti didžiulę erdvę. Aplankėme Niagaros krioklį ir, žinoma, Niujorką. Ir lempučių šou dykumos vidury – Las Vegasą. Ten prabangūs viešbučiai ir skanus maistas, bet po poros dienų labai norisi grįžti į kalnus”, – neslepia Andrius.

Daug žymių mąstytojų, persiritusių į antrąją amžiaus pusę, užsidaro savo vilose ar sodyboseir išdidžiai pareiškia, kad pasaulio jie sotūs, kad jame nieko nauja nebeįmanoma atrasti. Pavyzdžiui, rašytojas Milanas Kundera, kurio nesutiksi jokioje pasaulio knygų mugėje… “Palaukit, dar nesu toks senas!” – šelmiškai protestuoja Andrius. Ir dėsto, kad kelionės teikia žmogui privilegiją lyginti ir vertinti, iš šalies pažvelgti į žmones, kurie tave supa.

“Mūsų tautos istorija permaininga: iš pagonių virtom katalikais, po to taikėmės tiek prie Rusijos, tiek prie Europos. Todėl nespėjo nusistovėti tvirti kultūriniai pamatai, kyla daugybė identiteto klausimų. Esame gerokai išbalansuoti ir dažnai ieškome atramos. Man pačiam vis įdomesnė pagoniškoji lietuvių kultūra – manau, joje slypi tikrasis mūsų tautos veidas”, – svarsto muzikantas.

Netipiškas lietuvis

Šiomis savaitėmis A.Mamontovas jaučiasi esąs netipiškas lietuvis: krepšinis jo nejaudina. “Futbolo rungtynes kartais stebėdavau, nes jas įdomiai transliavo. Apskritai stengiuosi dažniau sportuoti pats, nei į kitus žiūrėti. Tarkim, mielai važinėju dviračiu”, – aiškina pašnekovas.

Politinių ir ekonominių šalies realijų subtilybių detaliai perprasti jis taip pat nesistengia, nes parvykus iš tolimesnių kelionių visa tai atrodo “mažo kiemo problemos”. Tačiau mielai kalba apie socialinius projektus, kuriuose dalyvauja be jokio atlygio. Vienas tokių – akcija “Nebijok kalbėti”, rengiama su Jaunimo psichologinės paramos centru.

“Savanoriai lankosi savižudybių atžvilgiu karštuose Lietuvos taškuose (tokiais laikomi Zarasai, Kupiškis, Širvintos) ir kalbasi su jaunuoliais. Kartais į susitikimą jų ateina vos penki arba dešimt, bet supranti, kad tai tie žmonės, kuriems tikrai reikėjo paramos”, – sako A.Mamontovas.

Po to, kai atlikėjas savo koncertuose išdalijo 40 tūkst. akcijos atvirukų, Jaunimo psichologinės paramos centras pradėjo sulaukti gerokai daugiau skambučių. Vadinasi, padaugėjo ir šansų išgelbėti ties praraja atsidūrusių vaikų gyvybę.

“Svarbiausia tokiu atveju – kuo ilgiau kalbėtis. Nesvarbu, apie ką. Išmokau to pirmaisiais nepriklausomybės metais vesdamas naktines radijo laidas. Būdavo, skambina tau žmogus ir lyg tarp kitko praneša: “Aš dabar pasikalbėsiu su tavimi ir eisiu nusižudyti”. Nevalia tokių pranešimų nuleisti juokais – pašnekovas turi pajusti, kad tu atidžiai klausaisi. Jei daugiau žmonių mokėtų adekvačiai elgtis esant panašioms situacijoms – nešiurpintume Europos baisia statistika”, – neabejoja A.Mamontovas.

Vis dėlto savanorytės muzikantas nelaiko privalomu ar rekomenduotinu dalyku: “Tai kiekvieno asmeninis reikalas, jokios prievartos būti negali. Jeigu jauti, kad turi prisidėti – tiesiog prisidėk. Tai byloja apie žmogaus sąmoningumą, norą keisti jo netenkinančią situaciją. Juk pati didžiausia mūsų visuomenės problema yra abejingumas. Jis pagimdo daugumą bėdų”.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...