2012 Birželio 12

Didvyriškumas – tai tiesiog žmogiškumas

veidas.lt

 

 

Renatos Pumputienės vizitinėje kortelėje įrašų nedaug: gimė 1972 metais birželio 28 dieną; baigusi vidurinę mokyklą, ištekėjo; augina tris sūnus; dirba Molėtų rajono Inturkės parduotuvėje; 2012 m. apdovanota Žūstančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

 

Saulė žadėjo gražią dieną

Tąkart birželio saulė tiesiog plyšo nuo pat ankstyvo ryto, nuauksindama Inturkę ir jos žalias apylinkes. Renata Pumputienė su trimis savo sūnumis, ką tik išlaisvėjusiais nuo mokyklos, jau buvo spėję apkaupti ir apravėti bulves. Sušilę, dulkini svajojo sukristi į gale daržo tyvuliuojantį gimtąjį Geluonos ežerą. Tik štai susiūbavo medžiai, pilki debesys apglėbė saulę, prapliupo smarkus lietus. Staiga prasidėjęs, staiga ir liovėsi – tinkamiausias metas meškerę užmesti. Ir Renata, užsimetusi meškerykotį ant pečių, šūktelėjo vaikams, kad dabar tai jau jie išsimaudys…

Įmerkusi meškerę visai šalia maudyklos, tarp meldų, akies krašteliu stebėjo savuosius: 20-metį Mantą, 12-metį Eriką ir 8-erių Kornelijų. Kad nenužengtų per toli – Geluona gilus ežeras…

Tvanki diena prie ežero atviliojo ir kaimyną, pensininką Henriką Baranauską. Žmogus tvarkingas, ne girtuoklis, kaip dabar dažna kaime, dėvintis švariais marškinėliais, tiesa, užsukantis į parduotuvę alaus…

 

Rankomis jis plakė vandenį

Kai visa tai Renata prisimena, pasidaro baisu. Tuo momentu baisu nebuvo.

Esu bailiukas, nesu tokia drąsi kaip atrodau, pasakoja. – Žmogus, atklydęs į pliažiuką, kažkodėl paklausė: „Gal jau ir čia privati valda, kaip daugelyje vietų?“ „Ne, atsakiau, maudykitės“, o pati matau, kad jis visom prasmėm „sušilęs“. Nusirengė, ėmė skalbti marškinius. Gal lygsvaros neišlaikė, nes murktelėjo, ėmė plūduriuoti ištiesęs rankas. Aš surikau: „Ką jūs darot?“ O jis: „Aš moku plaukti, nieko tokio.“ Dar paklausiau: „Piniginė jau sušlapo, ar neturėjote telefono?“ „Ne“, atsakė. Toliau meškerioju, vaikai šalia manęs. Staiga Erikas sunerimo: „Mama, jis skęsta.“

Tą vaizdą Renata išsaugos atminty ilgai: galva pusiau išlindusi, rankos desperatiškai plaka vandenį… Vaikams suriko: „Bėkite į gaisrinę pagalbos, žmogus skęsta.“ O pati automatiškai nusiėmė marškinėlius ir kaip mokėdama ėmė plaukti link skęstančiojo.

 

Išsigąsti nebuvo kada

Atrodė, sekundė, bet ji truko ilgai. Aš priplaukiau prie skęstančiojo mataruodama rankomis, o jo galva palengva niro gylyn. „Gerai, kad su plaukais, buvo už ko nusitverti“, toptelėjo mintis. Svarbiausia buvo ištraukti galvą… Kovojau lyg kokiame kine: traukiu, tempiu, tačiau nepajudu iš vietos, nors iš visų jėgų plaku kojomis. Bandau iškelti jo galvą iš vandens, bet jau ne pirmąsyk abu murktelim. Tik tada, kai jau tvirtai pastačiau koją, man pavyko jį iškelti į viršų. Išsigąstu: žmogus nejuda, oda pašiurpusi, tai raudona, tai mėlyna… Ką daryti, nejau reikės dirbtinai gaivinti burna į burną? Pralėkė daug minčių. Ir, kad būtų lengviau galutinai išvilkti į krantą, įrėmiau kelį į jo krūtinę, smarkiai sudaviau, gal iš inercijos, per nugarą… O, Dieve, jis atkosėjo vandenį…“

Kai vaikai atbėgo su gaisrininkais, skenduolis jau buvo atsigaivelėjęs, o ji pati tankiai tankiai, lyg po sunkaus bėgimo, kvėpavo. Paskui ilgai visi sėdėjo. Dar kilo minčių kviesti gydytoją, bet Henrikas, atsipeikėjęs, atsisakė. Tiesa, jo akys dar ilgai buvo neįprastai didelės…

 

Prisipažino, kad bijo

Tai atsitiko 2011 metų birželio 9 dieną, o 2012 metų vasario 16-tąją R.Pumputienė buvo apdovanota Žūstančiųjų gelbėjimo kryžiumi. „Ar jūs plaukikė? paklausė Prezidentė įteikdama apdovanojimą. Aš paaiškinau – aš nesu drąsi, plaukiu, kol dugną matau, toks mano maudymasis, bet kai žmogus skęsta… Negalėjau laukti, kol atskubės pagalba, būtų per vėlu.“

Po to įvykio Renata ilgai nenorėjo ten eiti maudytis. Bet sykį sau pasakė: tai gimtas jų ežeras, čia pat, už daržo. Dušo namie nėra, kur kitur išsimaudyti, jei ne savame ežere? Ji turi įveikti baimę, kaip kad įveikė ją anksčiau, susirgusi depresija.

Tai jos skaudi asmeninė istorija – skyrybos po skyrybų. Iš viso – trejos. Į klausimą, ar seniai viena, atsakė: „Gal šešeri metai. Reikia vyro, nemeluoju, kad man vis tiek, bet visi tokie „ufonautai“…“

 

Pas senelius, į kaimą

Renatos namai – tai antras rudas namas nuo mokyklos, taip ji mums paaiškino telefonu. Jis perstatytas dar jos prosenelio – iš kadaise čia stūksojusios dūminės pirkios. Gali būti, kad namas skaičiuoja net kelis šimtus metų. Garsus jis Inturkėje. Kadaise vieną jo pusę buvo užėmęs revoliucionierius V.Putna, dar čia gyveno kunigai, net kardinolas V.Sladkevičius.

Renata su tėvais į Inturkę atsikraustė iš Molėtų, kai jai buvo šešiolika. Prisimena tai kaip didžiulę traumą – paauglystėj miestą iškeisti į kaimą… Bet butas Molėtuose atiteko jos broliui, o kaime vieniems gyvenantiems seneliams reikėjo padėti… Jų žudančio griežtumo, kurį patyrė „žalioje“ jaunystėje, Renata neužmirš niekada – sunku buvo susitaikyti su režimu gulti, keltis, valgyti, ruošti pamokas – viską daryti laiku, pagal laikrodį, daryti maksimaliai gerai…

 

Nekenčia girtuokliavimo

Diedukas – buvęs spirito varyklos direktorius, sodininkas, gėlininkas, bitininkas, visų gerbiamas žmogus, bet jau griežtas… Jokio vėlavimo, už kiekvieną nieką – atsiprašymai, rankų, kojų bučiavimai. Jei pietūs, tai iš trijų patiekalų: sriuba, mėsytė, kompotas, ir būtinai nustatytą valandą. O paaugliams sunku – mes su sese į šokius šokinėdavome pro langą… Dabar, kai jaunimas turi tokią laisvę, man pavydu. Štai kodėl tuoj po vidurinės, vos 18 metų, ištekėjau, veržiausi į laisvę. Na, o ar gudri galva tokių metų? Nepavyko išsirinkti. Po metų, kitų vyras ėmė išgėrinėti, o girtas skriausdavo… Baisu, nes nieko panašaus nebuvau patyrusi tėvų šeimoje. Mano tėtis ypatingai švelnus ir doras žmogus…“

Atsikračiusi netikusio vyro, su mažu Mantuku ant rankų, Renata bandė laimę su antru vyru, kaip greitai paaiškėjo, taip pat girtuokliu, kuris net savo sūnaus nepažįsta. Vėliau su trečiu – jis šiuo metu Airijoje. Visi vyrai jai paliko po sūnų. Pasak Renatos mamos Teresės, kad ir netikę žentai, už tai anūkais negalima atsidžiaugti. Kas čia tokio, kad visi trys skirtingomis pavardėmis…

 

Pirmiausia dėkoja už vaikus

Antrąkart bandžiau laimę – pradžia tokia graži. Pagyvenom kelerius metus, ir pasikartojo toks pat gėrimas. Vaikas paaugęs nežino, kaip tėtis atrodo. Norėtų susitikti, bet kaip nuvežti ir pasakyti: „Žmogau, susipažink, čia tavo sūnus“… Kornelijaus tėtis buvo šiek tiek jaunesnis, pradžia vėlgi lyg pasaka, bet tas alkoholis… Ir vėl langai dūždavo, kol pagaliau jis išvyko į užsienį dirbti. Na, čia meilė ir baigėsi. Vedė kitą moterį. Bet mudu per nuotolį netgi geriau sutariame… Štai Kornelijus birželio pabaigoje važiuos pas tėtį į svečius, ir aš tuo džiaugiuosi. Tegu ir skaudu šiek tiek, kad viskas nei šiaip, nei taip baigėsi, kad tokia trumpa ta laimė… Bet aš dėkoju Dievui. Pirmiausia – už vaikus. Gal „kaltas“ kunigų namas, kad esu labai pamaldi, visada yra už ką pasakyti ačiū. Visa šeima sekmadieniais skubame į bažnyčią – mama su tėvuku, kai jis tik paeina, aš su sūnumis. Aš daug meldžiuosi, kai man sunku – imu ir nustumiu vargus, ateina kažkas gero…“

 

Provincijos paveikslėliai

Renata, kaip supratau, maža Inturkės žvaigždutė – ji ne tik miela, besišypsanti privačios parduotuvės pardavėja, bet dar ir aktorė, sukūrusi ne vieną vaidmenį vietinės reikšmės spektakliukuose, kuriems vadovauja šauni bibliotekininkė. Sako, vaidino ir tąsyk prieš pat tą atmintiną įvykį, kai į Florijono šventę buvo suvažiavę daugybė ugniagesių…

O ar bičiuliauja su savo išgelbėtu žmogumi? „Nelabai, retai jį matau. Jis gyveno pas dukrą, dabar grįžo pas moterį, su kuria gyveno anksčiau. Išgirdau, kad jis už tą įvykį norėtų atsilyginti, bet aš jį patikinau, kad nieko nereikia. Vis dėlto sykį atėjęs paliko 50 litų, sakydamas: vaikams, saldainiams. O man tiesiog smagu, kad viskas laimingai baigėsi. Dieve, o jei nebūčiau ištraukusi? Šaipytųsi žmonės, sakytų: šalia blondinė meškeriojo…“

O jei dar kartą pasikartotų ta pati situacija? „O, ne, nenorėčiau, bet jei žmogus skęstų, o aš ir vėl meškeriočiau, matyt, pasikartotų tas pats. Nepalikti artimo nelaimėje – tai joks didvyriškumas, tai tiesiog žmogiškumas.“

Virginija Barštytė

Moters savaitgalis, NR. 21

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (3)

  1. kurmis kurmis rašo:

    jo neblogai laipo per vyru kotus B-) inturkes zibute :D

  2. bravo bravo rašo:

    šaunuolė ta Renata, niekada nenusisuks nuo bet kurio žmogaus, visada su šypsena veide,
    o kurmi nebūk pavydus jei ant tavęs nelipo, tu tiesiog kaip komentatorius esi šlykštus ir straipsnio gal net neskaitei, gal būt ir tau ji yra ištiesus pagalbos ranką

  3. Rolandas Rolandas rašo:

    Pagarba Renatai


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...