2015 Sausio 31

Dmitrijus Volčekas

Dėl Putino mirti niekas nesiruošia

veidas.lt

Buvęs Rusijos strateginių tyrimų instituto bendradarbis Aleksandras Sytinas pasakoja apie naująją Rusijos aukštuomenę – buvusius kagėbistus stačiatikius ir jų ideologiją.

Iki 2009-ųjų priklausęs Rusijos Federacijos užsienio žvalgybos tarnybai, vėliau Strateginių tyrimų institutas buvo performuotas į instituciją, vykdančią prezidento administracijos užsakymus. Šiame institute, kuriam vadovauti buvo paskirtas atsargon išėjęs žvalgybos generolas leitenantas Leonidas Rešetnikovas, istorijos mokslų daktaras Aleksandras Sytinas dirbo dešimt metų. Nors jis buvo pagrindinis mokslinis bendradarbis, tačiau naujos tendencijos institute lėmė A.Sytino konfliktą su viršininkais.

Palikęs institutą, A.Sytinas internete paskelbė straipsnį „Nesėkmės anatomija: apie Kremliaus užsienio politikos sprendimų mechanizmą“. Tai kartu ir juokingas, ir baisus pasakojimas apie tai, kokie žmonės formuoja Vladimiro Putino administracijos ideologiją ir stumia šalį į karą su Ukraina bei santykių su Vakarais žlugimą.

Jis teigia, kad dar tebedirbdamas Balkanuose Leonidas Rešetnikovas nusprendė „atsiversti“. Šio buvusio komunisto atveju tai įgavo kraštutines formas – jis susižavėjo baltagvardiečiais, Baltąja stačiatikybės idėja ir dvasiniu bei teritoriniu imperijos atgimimu.

Svarbiausiu L.Rešetnikovo gyvenimo tikslu tapo sukurti kadaise iš Krymo pabėgusių ir vėliau Graikijos Lemno saloje iš bado bei skurdo išmirusių baltagvardiečių panteoną.

Iš pažiūros nekaltas senuko susidomėjimas baltagvardiečių istorija tapo didžiulės analitinės klaidos priežastimi. Pamažu institute ėmė rastis naujų žmonių, auginančių barzdas, uoliai kopijuojančių sovietiniuose filmuose vaizduojamų baltagvardiečių manieras ir viešai demonstruojančių savo stačiatikybę: virš kompiuterio jie pasikabina ikoną, o prieš sėsdami valgyti sriubos instituto valgykloje nuoširdžiai persižegnoja.

Dirbusieji nuo seniau irgi ėmė elgtis panašiai. A.Sytinas prisimena, kad į jo pašaipą dėl to instituto kolegos atsakydavo, esą „prie ankstesnio režimo“ jie paprasčiausiai slėpė savo baltagvardietišką, stačiatikišką nuomonę.

Siekiant „išnagrinėti“ Baltojo judėjimo problemas ir užkirsti kelią „Rusijos istorijos klastojimui“, už valstybės lėšas buvo įkurtas Humanitarinių mokslų tyrimo centras, kuriame viskam vadovavo Levo Tikhomirovo meno žinovas Michailas Smolinas ir caro šeimos virėjo, sušaudyto kartu su ja 1918 m. vasarą, palikuonis Piotras Multatuli.

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje padirbėjęs operatyvininku Sankt Peterburgo milicijoje, jis tapo Nikolajaus II valdymo laikotarpio istorijos ekspertu ir pajuto pašaukimą masėse atgaivinti šventą kankinio caro atminimą. Instituto karjeristai troško patekti į ratą, gaivinantį Lemno salos nekropolį ir sudalyvauti šioje saloje planuojamose Rusijos dienose – tokia „karjera“ buvo neabejotinas direktoriaus palankumo ženklas. Lemne mirę baltagvardiečiai institute tapo kultiniais veikėjais.

Vadovauti instituto vykdomoms artimiausių kaimyninių valstybių studijoms buvo pavesta Tamarai Guzenkovai. Drauge su L.Rešetnikovu ji apie Ukrainą negalėjo kalbėti niekaip kitaip, išskyrus „nėra jokios Ukrainos – tik Novorosija“ arba „Ukrainos valstybingumas – blefas“ , „Tai žlugusi valstybė“ ir „nusikalstamai bolševikų sunaikintos Rusijos imperijos rezultatas“, o „ukrainiečių kalba dirbtinai sukurta austrų ir lenkų siekiant sunaikinti Rusijos vienybę“ ir taip toliau.

Tokia pozicija labai derėjo su itin stipriai emociškai išreikštu antivakarietiškumu. Jis rėmėsi idėja, esą Europos ir Rusijos civilizacijos skiriasi savo istorine misija: Europos vertybių sistemos centre yra žmogus, o Rusijos – Dievas. Prie viso to dar prisidėjo itin ryškus antisemitizmas ir homofobija. Baigiantis trečiajai V.Putino prezidentavimo kadencijai institute jau buvo susiformavęs stačiatikių imperialistų štabas.

A.Sytinas pasakoja, kad instituto ekspertai sveikino Krymo aneksiją ir stengėsi įteigti savo klientams prezidento administracijos poreikį remti „Novorosijos“ idėją. Buvo siunčiamos dešimtys pranešimų, atkreipiančių dėmesį į būtinybę Ukrainoje formuoti prorusišką pogrindį, į Pietus Mariupolio–Mykolajivo–Odesos kryptimi siųsti diversantų grupes ir sukurti Didžiąją Novorosiją, į kurios sudėtį įeitų ir Padniestrė, kuri, kaip ir Krymas, esą turėjo prisijungti prie Rusijos. Bet tuose pranešimuose nebuvo nė žodžio apie Ukrainos galimybę priešintis, jos kariuomenės ir savanorių grupių mobilizaciją, galimas sankcijas ir jų pasekmes, galimą JAV ir NATO priklausančių Europos šalių reakciją.

A.Sytinas aiškina savo straipsniu siekęs ne tiek papasakoti apie buvusius kolegas, kiek atskleisti užsienio politikos formavimo tendencijas Rusijos vyriausybėje. Jis įsitikinęs, kad niekas specialiai neplanavo tokių rezultatų, kokius dabar turime. Viskas prasidėjo dar tada, kai nuspręsta perlaidoti caro šeimos narių palaikus, paskui – suvienyti Rusijos ir užsienio Stačiatikių bažnyčias. Galiausiai visa tai virto imperinėmis ambicijomis. Šiuolaikinė Rusija šių žmonių sąmonėje tapo ne tik Sovietų Sąjungos, bet ir Rusijos imperijos (ypač teritorinėje plotmėje) palikimo perėmėja. Tačiau egzistuoja ir socialinės viso to pasekmės. Šiuolaikinė Rusijos valdančioji klasė siekia tokios padėties, kokią po Petro III suteiktų laisvių XIX a. pradžioje įgijo Rusijos didikai.

Knygynuose dabar galite išvysti knygą „FSB: naujieji didikai“. Jie nori įtvirtinti būtent tokį savo statusą. O privačiuose pokalbiuose pamėginus užsiminti, kad elitas – tai ne tik privilegijų rinkinys, bet pirmiausia atsakomybė ir gebėjimas tarnauti žmonėms pavyzdžiu, niekas to nenori girdėti. Savaime aišku, Strateginių studijų institutas – ne pagrindinis Kremliaus informacijos šaltinis, jis tik vienas iš daugelio. Bet atrodo, kad visi kiti analitiniai centrai dirba ta pačia kryptimi. Neįtikėtinas monarchizmo, stalinizmo, stačiatikybės, ksenofobijos, neapykantos Vakarams ir Maidanui mišinys – ne L.Rešetnikovo išradimas. Šiai naujajai ideologijai dirba tūkstančiai žmonių, ypač žiniasklaidoje.

Pasak A.Sytino, šioje srityje įprasta spėlioti vadovybės nuomonę: „Vadovas tau tiesiai nepasakys, ką daryti, kokią laidą parengti. Tačiau užsimins: „Egzistuoja tokia ir tokia nuomonė.“ O žurnalistas, kaip kūrybingas žmogus, žinodamas tą nuomonę parengia atitinkamą medžiagą.“

„Prisimenu Solovjovą iš NTV Gusinskio laikais. Esu visiškai įsitikinęs, kad visi šie žmonės tik „atidirbinėja“ savo pinigus, ir nieko daugiau. Panašiai institute buvo aptarinėjama, ką palaikyti 2011 m. – Medvedevą ar Putiną. Ir tada Rešetnikovas nusprendė – ne, mes remsim Putiną, mes turime laimėti. O kai Putinas tikrai tapo prezidentu eilinei savo kadencijai, pas mus tvyrojo labai smagi atmosfera, visi sakė: taip, tu buvai teisus, mes pastatėme ant gero žirgo. O štai Jurgensas iš Šiuolaikinės plėtros instituto pastatė ant kito žirgo ir suklydo. Štai ir viskas. Europoje ir buvusioje Sovietų Sąjungoje būdinga perdėta kontrolė, pradinio išskaičiavimo laipsnis ir socialinė parama. O čia viskas yra ne taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Rusija ne tokia vieninga, kaip atrodo žiūrint iš Vakarų“, – įsitkinęs A.Sytinas.

 

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...