2014 Vasario 26

Daugeliui lietuvių ilsėtis sunkiau nei dirbti

veidas.lt


Iš Vakarų į Lietuvą atkeliavo daug madų, bet ir daug ligų. Viena jų – persidirbimas ir lėtinio nuovargio sindromas. Vis daugiau Lietuvos gyventojų nebemoka atsipalaiduoti, atitrūkti nuo įprastų darbų, o dažnam mūsų ilsėtis tapo didesne kančia, nei dirbti.

„Toli gražu ne visos Europos šalys yra apimtos tokios darbomanijos, kaip mes šiuo metu. Prancūzijoje jau kuris laikas veikia lėto gyvenimo judėjimai, žmonės pietauja niekur neskubėdami. Dalis visuomenės jau persisotino darbu ir nesibaigiančiu lėkimu. Tačiau amerikiečiai ir japonai toliau lekia, skuba. Ir čia kyla klausimas, kuriuo keliu pasuksime mes“, – svarsto psichologė, psichoterapeutė Genovaitė Petronienė.
Ji lietuvių polinkį neriboti darbo valandų vadina viena iš priklausomybės formų, nuo kurios jau kenčia nemaža dalis visuomenės. „Žmonės nebesugeba atsipalaiduoti nei savaitgaliais, nei per atostogas, nes prarado saugumo jausmą. Didžioji dalis persidirba net ne todėl, kad labai mėgtų savo profesinę veiklą, o todėl, kad nesijaučia užtikrinti dėl ateities“, – tikrąsias nesugebėjimo atsipalaiduoti priežastis nurodo G.Petronienė.
Su tuo, kad daugelis Lietuvos gyventojų savo psichoemocine sveikata susirūpina gerokai per vėlai, tik tuomet, kai nuo susikaupusių problemų pradeda “važiuoti stogas”, sutinka ir asmenybės ugdomojo vadovavimo specialistė Marija Mendelė-Leliugienė: „Vakarų visuomenėse pervargimas gana dažnai įvardijamas kaip perdegimas, o Lietuvoje sakoma, kad tai tiesiog nervų sistemos išsekimas. Iš tiesų ši problema globali, apie ją jau daug kalbama, atlikta nemažai mokslinių tyrimų, kurie trimituoja apie pavojus, bet persidirbantieji į tai numoja ranka ir šių įspėjimų nesiklauso.“
Su tuo sutinka ir dėl nesibaigiančių darbų kelerius pastaruosius metus vos po kelias valandas per parą miegodavęs klaipėdietis Darius Baltunis. „Buvo etapas, kai ieškodamas sau tinkamos veiklos mažiausiai sukau galvą dėl tokių dalykų, kaip atostogos. Pradėjęs studijuoti dirbau radijo stotyje „Laluna“, laisvalaikiu garsinau filmus, taip pat ėmiausi verslo. Vos tik atvėręs kavinės duris maniau, kad rimto darbo bus kokiems trims mėnesiams, o tada jau beliks sudėlioti darbuotojus kaip šachmatų statulėles ir teisingais ėjimais skinti pergales. Tačiau metai intensyvaus darbo ir vos dvi ar trys valandos per parą miego padarė savo“, – pripažįsta pašnekovas.
Nepalyginti daugiau laiko nei anksčiau savo draugams, pomėgiams ir skaitymui šiandien skiriantis D.Baltunis mokosi gyventi iš naujo. Veiklų gausa ir jų intensyvumas pašnekovui vos nesibaigė vadinamuoju perdegimu, kai nebesinori nieko, išskyrus nuolatinį poilsį.
Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto prodekanas, Lietuvos neuromokslų asociacijos vadovas prof. Osvaldas Rukšėnas primena, kad poilsio ir darbo režimas žmogui būtinas: „Nors daugelis mėgsta kalbėti apie begalinius žmogiškuosius resursus, vis dėlto ir jie turi savo pabaigą. Kai stresas, įtampa ir neišspręstos problemos kaupiasi, o pailsėti nebeišeina, gali pakrikti nervų sistema.“
Todėl kartkartėmis, pasak profesoriaus, įsiklausyti į savo kūno siunčiamus signalus ir pasitikrinti, ar nebalansuojame ties išsekimo riba, verta kiekvienam.
Žmonės visame pasaulyje palengva ima suvokti nepaliaujamo greičio kainą, todėl stengiasi mažinti gyvenimo tempą, bet ar mums su jais pakeliui? G.Petronienė tuo labai smarkiai abejoja, nes pastaraisiais metais Lietuvoje darbomanija užsikrėtusių ir kokybiškai pailsėti nebesugebančių žmonių – vis daugiau.

Laiko ribos – vis abstraktesnė sąvoka

Ilja Laursas, mobiliųjų programėlių bendrovės „GetJar“ įkūrėjas, investuotojas bei verslininkas, mano, kad tradicinis laiko skirstymas į skirtą poilsiui, darbui ar šeimai pastaruoju metu yra senstelėjęs. „Pasaulyje vis populiariau tampa savo dienotvarkę susitvarkyti taip, kad visa tai susisietų į vieną organišką derinį. Atsakinėti į elektroninius laiškus galima ir gulint pliaže, paskui – dar paplaukioti baseine ir knygą paskaityti. Laiko ribos tarp profesinio ir asmeninio gyvenimo palengva nyksta“, – įsitikinęs I.Laursas.
Su mintimi, esą per atostogas sveika išjungti mobilųjį telefoną, nesutinkantis verslininkas mano, kad subalansuotai gyvenant (savo dienotvarkėje atrandant laiko sportui, šeimai, pomėgiams ir pan.) atostogų visai nereikia. Tiesa, priešingai nei jos, pietūs I.Laursui – kone šventas laikas. „Nesu amerikietiškos tradicijos, kai sumuštinis valgomas prie darbo stalo, šalininkas, todėl įprastai pietums skiriu mažiausiai 1,5–2 val. Mėgstu laikytis šios tradicijos su draugais ar su darbuotojais, tuomet ne tik apie darbą, bet ir apie gyvenimą pasikalbėti galima“, – apibendrina daug keliaujantis verslininkas.
Lėto gyvenimo filosofijos šalininkas, žurnalistas, rašytojas Carlas Honore, kurį išgarsino knyga „Garbinant lėtumą: kaip pasaulinis judėjimas meta iššūkį greičio kultui“, sako, kad, tinkamai pasirinkus laiką sparčiam tempui sumažinti, galima padidinti ne tik produktyvumą, bet ir kūrybiškumą. Pastarąjį, rašytojo teigimu, Vakarų visuomenėse nuolat žudo nesibaigiantis skubėjimas, dažną privedantis prie išsekimo ar persidirbimo.
Kaip pastebi „Veido“ kalbinti pašnekovai, karštligiškas išsekimas dažniausiai ištinka ambicingus ir darbščius žmones. Nors ir galėdami pasiekti puikių rezultatų, jie mėgaujasi tik trumpalaikiais laimėjimais, nes ilgainiui tiesiog išsenka.
Psichologas Richardas Wexleris daro prielaidą, kad būtent motyvacija darbe yra tiesiogiai susijusi su žmonių išsekimu. Jis teigia, kad dėl nuolatinio poreikio tobulėti ir mėginimo perprasti sparčiai tobulėjančias naująsias technologijas daugelis su gyvenimu tiesiog nebespėja.
Kad taip nenutiktų, O.Rukšėno įsitikinimu, būtina koncentruotai paskirstyti savo galimybes ir neperlenkti lazdos stengiantis įgyvendinti vienus ar kitus siekius: „Jei kalbėsime apie kūrybinių profesijų atstovus, reikėtų pastebėti, kad kasdien sukurti po unikalų kūrinį – didžiulė psichologinė įtampa, kuri ilgainiui pereina į fiziologinę būseną. Tad nieko keista, kad smegenys saugosi perkaitimo, todėl kažkuriuo metu jų durelės taukšt, ir užsidaro.“
Buvęs Vilniaus universiteto rektorius, dabar Seimo narys Benediktas Juodka mano, kad rasti harmoniją su savimi padeda gyvenimo tikslo turėjimas ir aiški dienotvarkė, kurioje numatyti ne tik darbai, bet ir metas pietums, atokvėpiui, šeimai.
Be dienotvarkės ir plano savo gyvenimo neįsivaizduoja ir 11 kalbų mokantis poliglotas, Vilniaus universiteto dėstytojas, filosofijos mokslų daktaras Gediminas Degėsys. „Man svarbi kiekviena gyvenimo minutė, dėl šios priežasties sunkiai verčiuosi be dienotvarkės. Laiko neturiu daugiau nei aplinkiniai – tiesiog aš jį produktyviau išnaudoju“, – tvirtina pašnekovas.
Tarkime, skrisdamas lėktuvu, užuot klausęsis muzikos ar bendrakeleivių kleketavimo, G.Degėsys stengiasi įsiminti kuo daugiau naujos kalbos žodžių.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...