2012 m. tyrinėtojai tyliai paminės sukaktį, nevertą ceremonialų: sukaks 55 metai, kai Dariaus ir Girėno vardus, jų istoriją Lietuvos žmonėms formaliai „grąžino“ sovietų valdžia. Nuo tol šviesūs žmonės pagal išgales daug nuveikė. Bet išrauti įsišaknijusį ribotumą tebėra uždavinys ateičiai.

Visais laikais buvo narsių pirmeivių ir atgrasių tuščiagarbių, lupikautojų. Aviacijos aukso amžiuje – taip pat. Vyriausybės varžėsi, bendrovės grūmėsi, kurios atstovai nuskris toliau, aukščiau, tiksliau, greičiau, įmantriau. Dvi dekados (1919–1939) istorijon įrėžė tiradą aviatorių vardų: bandytojų, atradėjų, laimėtojų, rekordininkų. Iš jų tik charizmatiškiausi išgarsėjo plačiai, ilgam. Steponas Darius ir Stasys Girėnas – tarp tokių.
Amerikos lietuviai varžybas ore stebėjo užsidegę. Nors teigiama, kad JAV buvo net keliolika gerų lietuvių kilmės lakūnų, tik iš karo tarnybos Lietuvoje grįžusį Darių čikagiškiai praminė pagal naujausią madą: „mūsų Lindy“ (amerikiečiai taip vadino nacionalinį herojų – jauną aviatorių Charlesą Lindberghą, kuris 1927 m. pirmąsyk vienas perskrido Atlantą).
„Vienybė“, 1927 m.: „Darius dar ve ką svajoja – vakacijos laiku, be poilsio, darysiąs po orą skraidūnes net tolimiausių kelionių ir su geriausiu aeroplanu praktikuosiąs bei su gabiausiais Amerikonais, pagarsėjusiais lakūnais, lavinsiąs lakstyme. Po tam bandysiąs skristi į didelę kelionę, tai yra – iš Chicagos į Kauną. Jis duosiąs visam pasauliui žinią apie savo planą, kad jisai skrisiąs į Lietuvą, kaipo Lietuvos lakūnas.“
Bet entuziazmas visuotinai netryško. Kiti laikraščiai net į pirmąjį Dariaus, Girėno atsišaukimą 1932 m. sureagavo pašaipiai („Kas čia per blofas?“) ir pliekė lig pat starto dienos. Iki „Lituanicos“ juodu tebuvo smulkūs Čikagos verslininkai, galantiški „lakiotojai“: kūrė savo bendroves, turėjo po lėktuvą, skraidė avialinijose, uždarbiavo aviacijos šventėse; Darius dar pagarsėjo JAV nacionaliniame oro ralyje (prizinis fondas viršijo 50 tūkst. dolerių, kai neįmantrus, nenaujas lėktuvas tekainavo kelis šimtus), bet nieko nelaimėjo. O po „Lituanicos“ jie tapo… kuo?

Dvejonės sėkla

Reikėjo būti tikrai ypatingam, kad Didžiosios depresijos metais visus savo pinigus išleistum lėktuvui ir pasiryžtum, sakykime tiesiai, savižudiškai misijai, iš arti stebint žiniasklaidai. Girėnas per bankų krizę buvo praradęs dalį „taupmenų“. Dariaus artimieji laikėsi tvirčiau, bet jam orumas neleido imti iš sesers Katherine tūkstančius dolerių: pasirašė vekselį, kad perskridęs Atlantą sumą grąžins.
Tokį va banque suprato, aišku, ne visi. Darius ir Girėnas, susitikdami su tūkstančiais žmonių, patyrė ir karšto palaikymo, ir bežadžio abejingumo: siaurutėlio akiračio žmonės, neturintys nuovokos apie technikos raidą ir jos teikiamas galimybes, skrydyje ne šiaip įžvelgė pasipelnymo, jiems vaidenosi klerikalų, bolševikų, fašistų ir visų kitų rūšių pikti šešėliai. Lakūnų nervai turėjo būti geležiniai.
1932 m. gruodį Lietuvos generalinis konsulas Čikagoje Antanas Kalvaitis tramdė viešai lakūnus įžeidinėjančius tautiečius: „Mums, aukavusiems vieną kitą šiam reikalui dolerį, nebus jau taip didelė skriauda, gi lakūnai, jei žygis nepasisektų, nukentės daug daugiau: praras savo lėšomis įgytą aeroplaną, į kurį investavo visas savo sutaupas, ir, galimas daiktas, praras savo gyvybes.“
Lietuvos pasiuntinys Vašingtone Bronius K.Balutis rodė lakūnams didžiausią pasitikėjimą, padėjo susisiekti su aukštais profesionalais. Darius lygiavosi į geriausius, siekė kvalifikuotai naudoti naujausius instrumentus. 1933 m. vasarį Balučiui rašė: „Pasirodo, būsiu trečias, kuris naudosis astronomine navigacija skridimui per Atlantiką, todėl sunku rasti specialistų šioje srityje.“
Niujorko Floyd Bennet aerodromo angare „Lituanica“ porą mėnesių iki starto stovėjo greta amerikiečio lakūno rekordininko Willy Posto lėktuvo. Abu orlaivius pasaulio rekordams (pirmą – ilgiausiam skridimui be nutūpimo, antrą – skrydžiui aplink Žemę), be kitų, ruošė mechanikas Victoras Yesulaites. Aerodromo vadovai tvirtino lakūnus buvus išskirtinės drausmės, puikios parengties.

Kas mažina nuopelną?

Dariaus pilotuojamos „Lituanicos“ startas 1933 m. liepos 15 d. iškart tapo pasiekimu: degalų perkrauto lėktuvo valdymą The New York Times pavadino „superpilotavimu“. Po šešių savaičių bandydamas pakilti tokiu pat lėktuvu nuo to paties pakilimo tako nuslydo, sudužo ir sudegė patyręs italų rekordininkas generolas Francesco De Pinedo.
Sunkiausia skrydžio dalis, kai kuriais vertinimais, buvo įveikta „fantastiškai tiksliai“. Po katastrofos prie Soldino nuščiuvo aršiausi lakūnų kritikai. Tačiau net 1939 m. Lietuvos karo aviacijos viršininkas brigados generolas Antanas Gustaitis turėjo skelbti viešą atsakymą į nesibaigiančias dvejones dėl Dariaus, Girėno pasiekimų ir jų bei Felikso Vaitkaus, 1935 m. Airijoje patyrusio avarinį nusileidimą su „Lituanica II“, žygių lyginimo.
Gustaitis skrydžius grąžino į deramą kontekstą: „Darius ir Girėnas užėmė antrą vietą po Boardmano ir Polando, kuriedu taipogi su lėktuvu Bellanca numetę pakilimo važiuoklę buvo pasiekę tuolaikį skridimo rekordą 8070 km. New York–Stambul“; Vaitkus „perskridusių per Šiaurės vandenyną pavienių lakūnų skaičiuje yra šeštas eilėje po Lindbergh, Mattern, Post, Mollison ir Earhart“.
Bet kas klausys proto balso, kai tarpsta legenda. Paties Dariaus prašymu jo rašytame lakūnų testamente įterptas žodis „pralaimėjimas“ tapo lemtingas: vis magėjo kažką prie „Lituanicos“ pridėti, pagerinti, patobulinti. Ir vis nesisekė, nes… to nereikėjo.
Kai žuvo „Lituanica“, bent du lietuviai lakūnai veržėsi skristi maršrutu Niujorkas–Kaunas. Lietuvos aeroklubas nesutiko su jų polėkiais ir iš pradžių nepritarė nė Vaitkaus skrydžiui. Įtakinga organizacija pareiškė ir, vis dėlto priėmusi Vaitkų, pakartojo: „Darius ir Girėnas yra garbingai atlikę savo didelį žygį – Lietuvos garbei nugalėjo Atlantą, o tragedija įvyko besibaigiant kelionei, ji galėjo įvykti ir lakūnams besileidžiant tamsoje Kaune, tad tas nemažina žuvusiųjų nuopelno.“

„Tamsieji amžiai“

Išvados – toli priešaky, bet pirminė medžiaga sufleruoja, kad itin ribotas, atsilikęs transatlantinio skridimo ir jo reikšmės suvokimas dar gilesnes šaknis leidžia nuo sovietinės propagandos laikų. Nepaisant šviesuolių pastangų, užsiskliausta tokiose sąvokose, kaip „du žemaičiai“ ir juos rėmę „paprasti darbo žmonės“, dešimtmečius neigtas akivaizdus tarptautinis įvykio kontekstas ir geopolitinis aspektas, menko deramas kultūrinis vertinimas. Prieita iki to, kad gali išgirsti apie „tautinį Dariaus-Girėno sindromą“: suprask, mūsų žygiai dideli, tragedijos – didesnės. Gal… gana?
Pokariu užėjo juoda tamsa: fanatiškas muziejaus Kaune direktorius nurodė uždaryti „fašistinių“ lakūnų ekspoziciją. „Fašistinis“ lėktuvas „Lituanica“ nėrė sandėlin. Puntukas su Dariaus, Girėno bareljefu tebestovėjo, bet lakūnų vardai nebeskambėjo. Šnibždėtasi, kad jų palaikai dingo.
Po Stalino mirties 1953 m. Amerikos lietuvių išeivijoje it burtų lazdelės mostu vėl pratrūko prisiminimų. Gal tai lėmė kartų kaita? Bet gretinant spaudos srautus abipus Atlanto matyti, kad diasporos sujudimas apytikriai sutapo su nenustatytomis seisminėmis bangomis, pradėjusiomis supti Lietuvos LKP-CK, LTSR Aukščiausiąją tarybą ir Ministrų tarybą.
1957 m. šios trejybės organas „Tiesa“ publicisto Jono Dovydaičio (1942 m. sušaudyto Nepriklausomybės Akto signataro prof. Prano Dovydaičio sūnaus, o gal straipsnio cenzoriaus) žodžiais tėškė: „Lietuvos buržuazija yra tiesiog kalta dėl Dariaus ir Girėno žuvimo. Tarybų Lietuva gerbia jų atminimą.“ Į Lenkiją lakūnų žūties vieton išskrido delegacija. Joje – Dariaus duktė, kaunietė gydytoja Nijolė Dariūtė-Maštarienė. Koks apdairus, sumanus partorgų manevras…

„Šancai“

Šitaip nuteikusi žmones, 1958 m. birželio 23 d. (!) „Tiesa“ su Vilniaus radiju driokstelėjo: esą lakūnų palaikų slaptavietė žinoma, jie bus palaidoti. Bet… kažkas nesuveikė. Neišaiškinta ir kol kas nežinoma, kas nutiko: paleista žinia buvo iškart užgniaužta, šešeriems metams.
1944 m. Medicinos instituto rūsyje užmūryti lakūnų palaikai iškelti, pakartotinai ekspertų ištirti ir, beveik suirę, Aukštųjų Šančių karių kapinėse palaidoti 1964 m. rugpjūtį. Tuokart sensacinga žinia net The New York Times patikėjo ir aprašė lakūnų amžino poilsio vietą „Šancuose“. Po to Lietuvoje atsirado teminės publicistikos, 1983 m. – net vaidybinis ir dokumentinis filmai. Žinoma, apie buržujų niekintus ir fašistų pašautus paprastus darbo žmones.
Dariaus duktė tik 1988 m. pabaigė knygą, kurioje aprašė ir lakūnų palaikų atradimo istoriją. Ji mirė 1990-ųjų pavasarį ir nebepamatė 1990–1991 metais, sunkmečiu, išleistos šios ir kitos, kartu su aviacijos tyrinėtojais Algirdu Gamziuku, Gyčiu Ramoška sudarytos knygos (tai kuklus, bet kol kas vienintelis Dariaus ir Girėno dokumentų rinkinys). Ji mirė su viltimi, kuriai kol kas nelemta išsipildyti: „Dabar (…) tokią knygą parašyti būtų žymiai lengviau.“
Neįtikėtinomis amplitudėmis praėjusį šimtmetį siūbavęs susidomėjimas Dariaus ir Girėno byla veikiai po nepriklausomybės atkūrimo ėmė pamažu, bet užtikrintai stingti, it užmaišytas ir pamirštas cementas. Taip pakito antra karta; atėjo trečia… Lietuvos generalinis konsulas Niujorke Povilas Žadeikis 1936 m. ragino atsipeikėti Kauną, kuris, surinkus aukų, tarpukariu paminklo lakūnams vis dėlto nepastatė, nes… nesugebėjo nuspręsti dėl vietos: „Paminklas, jei jam lemta atvaizduoti reikiamą idėją, te neieško minios, nes pati minia jį suras ir prie jo ateis.“
Dabar, kai liejamas pamatas žinioms ir vyksta pirmasis tarptautinis archyvinis tyrimas, sutinkama panašaus trepenimo, net įtarumo, kaip tyrimu nesukėlus grėsmės didvyrių atminties taurumui. Ką gi. Įtarumo tvinksta jau iššvaisčius, praradus vertybių. Tai, ką gauni, priklauso nuo to, ką turi. Ar ne todėl taip klampios ir tautinio tapatumo paieškos?

Gražina Sviderskytė

Ši publikacija – straipsnių ciklo apie Darių ir Girėną pabaiga

Publikaciją iš dalies remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas