2015 Gruodžio 04

Darbėnai – žemaitiški, žydiški, japoniški

veidas.lt

Petro Malūko nuotr.

Kasdien gražėjantys Darbėnai baigia nusibraukti jį darkiusias apnašas. Išlaikant pagarbą miestelio praeičiai rekonstruota pagrindinė aikštė ir erdvės aplink ją, pagaliau ardomas sovietinis kultūrnamis, pramintas vaiduokliu. Darbėniškiams beliko susitvarkyti istorinę atmintį – įsileisti į miestelį žydiškąją praeitį ir išmokti gyventi su ja.

Jūratė KILIULIENĖ

Kol į Darbėnus vis dažniau įsisukantys žiemos vėjai dar neatpūtė sniego, miestelio grožis – kaip ant delno. Su juo, ko gero, dar neapsiprato nė patys darbėniškiai, akį džiuginančias permainas jiems rūpi aptarti tarpusavyje, pasigirti prieš atvykėlį.

Atlikus archeologinius kasinėjimus sutvarkyti šaligatviai, suklotos trinkelės, įrengtas naujas apšvietimas, modernūs suoliukai. Prieš kelerius metus Darbėnai pradėjo keistis nuo centro – senosios Turgaus aikštės. Miestelėnams pageidaujant, čia, ties išlikusiais prieškariu statytais žydų namais, suformuotas akmenų grindinys.

Jei ne miestelio bendruomenė, Darbėnai ir toliau snūduriuotų pilki ir aptriušę. Patys žmonės ėmėsi iniciatyvos rengti projektus, kad galėtų pretenduoti į europines lėšas, o prasidėjus darbams aukojo jiems savo laiką ir jėgas. Darbėniškiai kalba, kad su tuo jie ir patys pasikeitė – anksčiau buvę kas sau, dabar rūpinasi bendrais reikalais kaip savo, prisidėdami kas kuo gali.

„Supratome, kad daug kas priklauso tik nuo mūsų pačių, tik dėl to miestelyje atsirado gyvastis“, – tvirtina Darbėnų seniūnas Alvydas Poškys.

Švarinimosi darbai – į pabaigą

Net jei imtų pildytis blogiausias demografinis scenarijus – iš šalies žemėlapio pradėtų nykti mažieji miesteliai, Darbėnai rastų jėgų tam pasipriešinti. Jau pati geografinė padėtis garantuoja jiems gyvastį. Pro čia lekia kelias iš Skuodo į Kretingą, iš čia ranka pasiekiama ir Palanga, Klaipėda. Didesnieji kaimynai aprūpina miestelį darbo vietomis, po gimtąjį kraštą keliaujančiais turistais.

Bet ne vien dėl jų turgaus aikštėje įsikūręs baras kasdien veikia iki 22 valandos, o kai rodomas krepšinis – ir iki vidurnakčio. Patiems darbėniškiams nesvetimi didmiesčių įpročiai, per pietus bare būna užimta kone pusė staliukų, ruošiama net keliolika karštųjų patiekalų. Ke­liaujantiems pro šalį netikėtas atradimas – ir naktinis miestelio vaizdas. Centre stovinti Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia, tarsi koks sostinės architektūrinis paminklas, vos sutemus apšviečiama jau ne pirmus metus. „Dėl grožio, dėl įspūdingo vaizdo – danguje susikertantys prožektorių spinduliai matomi ir už dešimties kilometrų“, – paaiškina A.Poškys.

Bažnyčios apšvietimas įrengtas buvusio Dar­bėnų klebono iniciatyva, o seniūnija prisideda apmokėdama elektros energijos sąskaitas.

Prie atviruką primenančio paveikslo nedera tik paskutiniais sovietinės okupacijos metais išdygę kultūros namai, bet ir jų iki pavasario turėtų nelikti. Iširus kolchozui betoninis monstras, aukštesnis net už miestelio bažnyčią, savo funkcijos niekada taip ir neatliko. Daugybę metų jis tik darkė miestelį. Keitėsi savininkai, nesutapo jų pačių ir bendruomenės nuomonė: vieni norėjo pritaikyti statinį miestelio reikmėms, kiti – išardyti ir parduoti bent jau plytas. Pagaliau vaiduokliu pramintas statinys atsidūrė vienose rankose ir dabar jau yra demontuojamas. Jo šeimininku tapęs Kretingos verslininkas betoninius luitus ketina sutrupinti ir panaudoti keliams tiesti, o teritoriją sutvarkyti.

Vėjo jėgainės ir erzina, ir džiugina

Kai kas Darbėnų seniūnijoje mielai išardytų ne tik miestelio vaiduoklį, bet ir visas aplink jį besisukančias vėjo jėgaines. A.Poškys jau yra išklausęs šimtus žmonių skundų, nors seniūnu tapo tik šį rugsėjį. Žaliąją energiją gaminantys įrenginiai – jų skleidžiamas triukšmas ir metamas šešėlis – labiausiai kliūva Sudėnų ir Benaičių kaimų gyventojams.

„Bendrovė „Renerga“ yra pasirašiusi sutartį su rajono savivaldybe ir tomis bendruomenėmis, kurios labiausiai kenčia nuo vėjo jėgainių kaimynystės, kasmet yra pervedama sutarta pinigų suma. Ta parama negali būti skiriama pravalgymui, bendruomenės turi nutarti, kokioms bendroms reikmėms ji bus panaudota – vaikų žaidimo aikštelei, autobuso stotelei ar panašiai. Bet kaimo žmogus mąsto paprastai: jis nori savo dalį gauti asmeniškai į kišenę, ir viskas“, – skėsčioja rankomis seniūnas.

Šiuo metu Darbėnų seniūnijos teritorijoje įrengta keliolika vėjo jėgainių, jas supa arti šimto sodybų, rengiami projektai naujoms statyti. A.Poškio įsitikinimu, žmonėms teks tiesiog priprasti ir susitaikyti. O kol kas vėjo jėgainės skelia bendruomenę: vienus jos erzina, kitus džiugina kaip kraštovaizdžio puošmena ir ūkio pažangos ženklas.

Pastarųjų, ko gero, daugiau, nes Darbėnų bendruomenę nuo seno papildo iš kitur atsikeliantys žmonės. Tarp jų – ir pats seniūnas, buvęs klaipėdietis. Šeimoje svarstant, kur statytis namą, Klaipėdos priemiesčiai buvo atmesti, nes iš ten vaikams būtų toli į mokyklas, būrelius. O Darbėnuose jie vietoje rado viską, ko reikia augančiai šeimai. A.Poškio pavyzdžiu pasekė ir jo brolis su šeima, taip pat tėvai, čia tapę vaismedžius auginančiais ūkininkais.

„Ne vien mums turbūt atrodo, kad Darbėnuose galima gyventi. Atsikelia naujų žmonių, bendruomenė jaunėja. Dabar turime tris vaikų darželio grupes, jas lanko 60 vaikų. Bet jau pats laikas galvoti apie dar vieną grupę – mažyliams iki trejų metų“, – planus dėsto seniūnas.

„Žemaitijos granito“ tvirtumas sumenko

A.Poškio žmona dirba Kretingoje, jo brolis – Klaipėdoje. Kasdieniai maršrutai ten veda dažną darbėniškį. Vasaros sezono metu dosniu darbdaviu tampa dar ir Palangos kurortas. Bet ir pačiame miestelyje žmonės prasimano veiklos. Gatvėse netrūksta iškabų, siūlančių smulkiojo verslo paslaugų, ypač daug – antkapių gamintojų. Bet visai nedaug trūko, kad šis nuo seno miestelyje populiarus amatas būtų išnykęs.

„Prieš kokius 15 metų buvome sumanę plėsti savo veiklą – šalia skaldos, trinkelių gamybos imtis dar ir ritualinių paslaugų. Bet teko tos minties atsisakyti. Vieną dieną suėjo į mano kabinetą Darbėnų vyrai, pradėjo prašyti: nežlugdyk, palik nišą“, – seną istoriją prisimena bendrovės „Žemaitijos granitas“ generalinis direktorius Rimvydas Antanas Levanas.

Darbėnų paminklininkai išliko, o pats „Žemaitijos granitas“ šiandien gyvena ne geriausius laikus. Bendrovė suklupo prasidėjus pasaulinei ekonominei krizei. Prieš krizę 2007-ųjų apyvarta buvo 10 mln. litų, pernai – jau tik milijonas eurų. „Žemaitijos granitas“ visada buvo laikomas daugiausia darbo vietų sukuriančia seniūnijos įmone, tokia ir liko, nors šiandien bendrovėje dirba tik 15 darbėniškių.

Pagrindinė produkcija – skalda, naudojama tiesiant ir tvarkant automobilių kelius, geležinkelius, liejant pamatus tokiems objektams kaip vėjo jėgainės, bei granito trinkelės. Granito žaliavą įmonė įsiveža iš Baltarusijos, Ukrainos, Lenkijos, o natūralūs rieduliai čia atkeliauja iš Žemaitijos laukų.

Kas žino, galbūt „Žemaitijos granitas“ būtų lengviau atlaikęs sunkmečio audras, jei jam būtų pavykę įžengti į rekonstruojamą sostinės Gedimino prospektą.

„Vilniaus miesto savivaldybėje mano gaminys buvo priimtas už etaloną. Gavau patvirtinimą, kad po mėnesio gausiu trinkelių pateikimo grafikus ir kitą dokumentaciją, taigi sukirtome rankomis. Bet po kurio laiko atsiranda iki tol niekam nežinomas „Luidas“. Nesupratau, kas vyksta, nuvažiavau su jais pasikalbėti – man buvo patarta nekišti nosies. Atsitraukiau, nebuvo kur dėtis“, – net ir praėjus dešimtmečiui R.A.Levanas negali apie tai kalbėti be jaudulio.

Tuomet nepasisekė ne tik jo vadovaujamai bendrovei, bet ir Gedimino prospektui.

Jau po pirmos žiemos paaiškėjo, kad konkurentų pasiūlyta kiniška produkcija netinkama mūsų orų sąlygomis, prospekte pradėjo vertis duobės, o trinkelių skandalu susidomėjo prokurorai.

Prieš kelerius metus R.A.Levano viltys įžengti į Vilnių vėl atgimė. Bendrovėje apsilankė keli Seimo nariai, pūtė miglą į akis, kad kai kurias prospekto atkarpas reikia pergrįsti tikru, išbandytu, Darbėnuose gaminamu granitu. Bet ir vėl buvo daug kalbų, bet jokio rezultato. Bendrovei nepavyko įsitraukti ir į Laisvės alėjos rekonstrukcijos darbus Kaune.

„Iš principo esu optimistas, kitaip negalima būtų gyventi“, – šypteli „Žemaitijos granito“ vadovas, bet prisipažįsta tikėjęsis, kad krizė greičiau pasitrauks ne tik iš šalies, bet ir iš jo įmonės. Jis tikisi, kad kada nors įsisiūbuos dabar vos judanti žvyrkelių asfaltavimo programa, tada įmonė vėl galės visu pajėgumu paleisti granito skaldos gaminimo įrenginius.

Atšiaurioje Žemaitijoje – japoniškas grožis

Apie optimizmą kalba ir dar vienas dideliems darbams Darbėnuose užsimojęs vyras. Šarūno Kasmausko, japoniško sodo kūrėjo, valdose šiuo metu kūrybos mažai, bet daug juodo darbo. Jis pats neišlipa iš savivartės – veža smėlį, klampodamas po permirkusį gruntą formuoja specialų kraštovaizdį, kuriame kitąmet atsiras naujos žmogaus rankų kuriamos gamtos grožybės.

Kol kas iš 16 hektarų japoniško sodo ploto įrengta arti trečdalio, bet objektas jau žinomas ir lankomas. Jį pasiekia smalsuoliai iš Lietuvos, artimų ir tolimų užsienio šalių. Įėjimas į sodą, priešingai nei į netoliese Artūro ir Voldemaro Reinikių tėvų miške įkurtą Baltų mitologijos rekreacinį parką, mokamas. Teritoriją vagoja iškasti upeliai, išdėliota dešimtys tūkstančių tonų akmenų, auga keliolika tūkstančių lietuviškų ir japoniškų medžių bei krūmų, įkurtas akmenų ir bonsų medelių sodas, arbatos namelis, pavėsinė.

„Man svarbi kūrybinė laisvė, o nenoriu įsipareigoti jokiems fondams. Sodas yra kuriamas iš lankytojų įnašų, padedant privatiems rėmėjams“, – paaiškina Š.Kasmauskas, vien praėjusį sezoną į sodo plėtrą investavęs 100 tūkst. eurų.

Šarūnas – gydytojas, daug metų dirbęs Karinių jūrų pajėgų Medicinos tarnybos viršininku. Bet, pasakoja, atėjus vidutinio amžiaus krizei kasdienė rutina tapo nepakeliama. Tuomet ir atsisuko į vaikystės svajonę kurti sodą, parką. Apsilankęs pas Palangos botanikos sodo direktorių pasiskolino literatūros ir vienoje senoje knygoje rado sakinį, kad visų gražiausias japoniškas sodas yra didžiausiame Japonijos turizmo centre Kiote. Pradėjo domėtis, kaip kažką panašaus sukurti čia, Lietuvos pajūryje.

„Susipažinau su palangiškiu, kuris mokėsi pas japonų sodininkus, jis pasiūlė parašyti laišką savo mokytojui. Taip mano gyvenime atsirado japoniškų sodų meistras Hajime Watanabe. Nuo 2007-ųjų japonas kasmet pas mus praleidžia pusmetį, kiekvienas akmuo čia jo padėtas. Prieš jam atvykstant jau buvau nusipirkęs žemės. Neplanavau, bet likimas atvedė būtent čia – netoliese mano mamos, senelių gimtinės. Pats gyvenimas sugrąžino į savas vietas“, – pasakoja Š.Kasmauskas.

Lietuvis iš H.Watanabe’s mokosi ne tik kurti japonišką sodą, bet ir gyventi pagal „čia ir dabar“ filosofiją. Tai jam suteikia ramybės, gebėjimą džiaugtis kiekvienos dienos rezultatais.

„Lankytojai dažnai manęs klausia, kada pas mus gražiausia, kada reikėtų atvažiuoti. Atsakau: eikit šiandien, dabar. Nes niekas negalime žinoti, kas su mumis atsitiks, tarkim, iki pavasario. Ta akimirka, kuri yra dabar, – pati vertingiausia“, – nukerta Šarūnas.

Š.Kasmausko dažnai klausia, kodėl japonas čia važiuoja, kokia jam iš to nauda. Paaiškina paprastai: sodas – kaip abiejų vaikas, kurį sukūrus neišeina palikti, reikia auginti ir puoselėti. Ir japonui, ir lietuviui rūpi paskelbti žinią, kad pasauliui nėra kur skubėti, nes tik sulėtinus tempą išeina pamatyti paprastus dalykus, kurie ir yra prasmingiausi. Toks yra ir pats sodo, kuriame nėra tiesių takų, tik vingiuoti, principas.

„Hajime, klausiamas, kas jam Lietuvoje patinka, sako, kad čia labai graži gamta ir labai geri žmonės. Jis vertina mus ne iš laikraščių straipsnių ar televizijos, o iš to, kokius mato. Bet nuėjęs į parduotuvę jis šypsosi, tą patį gauna atgal, kaip veidrodyje. Artėjant pavasariui žmonės Darbėnuose pradeda nekantrauti, vis klausinėja, kada japonas atskris. Jis Darbėnuose jau seniai savas“, – pasakoja Š.Kasmauskas.

Ir jis pats Darbėnuose prigijo. Jau penkti metai, kai palikęs miestą kartu su žmona persikėlė čia, į kuriamą sodą. Ankstesnis gyvenimas, karo mediko darbas nutolo, išnyko, tarsi būtų svetimas. Išnyko ir ankstesni įpročiai, paremti siekiu kuo daugiau uždirbti, o tada – kuo daugiau išleisti.

„Norint išgyventi pirmiausia reikia susimažinti poreikius. Dabar mums reikia visai nedaug pirkti – daržovės savo, miško gėrybių prineša kaimynė. Žiemai prisiruošiame galybę atsargų. Kaime daug drabužių nereikia. O kas dar? Daugiau beveik nieko ir nereikia“, – tikina buvęs medikas.

Trečios kartos odininkas

Staigus posūkis žymi ir pačiame Darbėnų centre įsikūrusio odininko Tautvydo Rudžio gyvenimo kelią. Išskirtines rankines, pinigines, papuošalus, dėžutes, taip pat įvairiausius buityje praverčiančius dalykus, pavyzdžiui, musmušius, gaminantis tautodalininkas – tikras vilnietis. Žemaitijos miestelyje apsigyveno prieš keliolika metų ir perkėlė čia visą trijų savo giminės kartų kauptą odos apdirbimo patirtį.

„Mano tėvas buvo profesionalus odininkas. Prieš karą baigė Šiaulių amatų mokyklą, dirbo Frenkelio odos apdirbimo fabrike, gamino balnus. Po karo tėvui, priklausiusiam Šaulių organizacijai, grėsė tremtis. Bėgdamas nuo jos atsidūrė Estijoje. Taline kaip tik kūrėsi Estijos dailės institutas, tėvas įstojo mokytis odos dailės. Paskui visą gyvenimo dirbo Vilniaus „Dailės“ kombinate“, – pasakoja T.Rudys.

Vyras atkreipia dėmesį į seną siuvimo mašiną „Singer“. Ją paveldėjo iš senelio, siuvusio kailines kepures, kailinius. Pats Tautvydas, dar būdamas paauglys, amato pradžiamokslį išėjo prie šios mašinos, vėliau jo subtilybių mokėsi Stepo Žuko technikume Kaune.

„Mano tėvelis sakydavo: sulauksiu pensijos – išvažiuosiu gyventi į kaimą. Bet jis mirė anksti, 45-erių. Paveldėjau jo būdą – nors gimiau, augau Vilniuje, mieste man nepatiko. Iškart po vestuvių pardaviau Vilniuje butą ir ėmiau dairytis, kur išsikelti. Jau 15 metų gyvenu čia. Nors Vilnius – mano gimtinė, niekada ten negrįšiu. Darbėnuose esu laimingas“, – tikina Tautvydas.

Atskirame pastate greta gyvenamojo namo dirbtuvę įsirengęs vyras pragyvena vien iš savo amato. Odos gaminiais jis prekiauja mugėse, amatų šventėse, turi nuolatinių klientų, atvykstančių tiesiai į Darbėnus. Ir to užtenka išlaikyti keturių asmenų šeimai?

„Turtų nesusikrausi, bet gyventi tikrai galima. Aš – nereiklus žmogus, man daug nereikia“, – tikina T.Rudys.

Miestelio dievas – treneris Kazys

Darbėnai moka dirbti, bet moka ir švęsti. Miestelyje įsitvirtino ne viena tradicija, pradedant nuo trankiai minimų Petrinių ir Povilinių, išaugusių iš didžiausių Darbėnų parapijos Šv. Petro ir Povilo atlaidų. Tačiau kai miestelyje pradėtas rengti kraštiečio trenerio Kazio Maksvyčio krepšinio „3×3“ turnyras, tapo aišku, kad būtent jis yra Darbėnų metų įvykis.

K.Maksvyčio, geriausio 2014-ųjų Lietuvos krepšinio lygos trenerio, iki šios vasaros treniravusio Klaipėdos „Neptūno“ komandą, Lietuvoje niekam pristatyti nereikia. Tačiau gimtuosiuose Darbėnuose jis – tikras dievas. Vykstant „3×3“ turnyrui Kazys kiaurą dieną nepakeldamas akių dalija autografus, būna apsuptas įvairaus amžiaus gerbėjų.

„Jis negali ramiai praeiti gatve. Kai „Neptūnas“ žaisdavo Klaipėdoje, palaikyti jo vykdavo pusė miestelio. Nepatogu sakyti, bet čia jį garbina ir vaikai, ir suaugusieji“, – kuklinasi garsenybės mama Ona Maksvytienė, dažnai sulaukianti sūnaus ir dabar, kai jis iš Klaipėdos persikėlė į Kauną.

Nuo tada, kai Kazys tapo treneriu, moteris kone visas jo komandų rungtynes stebi gyvai. Bet pripažįsta, kad tas jai kainuoja vis daugiau nervų ir atnaujina abejones, ar apskritai reikėjo prileisti sūnų prie krepšinio, – verčiau būtų rinkęsis ramesnį užsiėmimą.

„Norėjau, kad jis užsiimtų muzika, buvome nupirkę pianiną, tėvas trejus metus vežiojo į Kretingos muzikos mokyklą. Bet neprivertėme, jam terūpėjo sporto salė. Darbėnuose Kazys buvo geriausias krepšininkas, bet kai įstojo mokytis, paaiškėjo, kad geresnių – pilnas Kaunas. Tada jis ir nutarė būti treneriu. Kazys labai mėgsta savo darbą, yra užsispyręs, pareigingas“, – giria sūnų O.Maksvytienė.

Dėl žydo – irzlus dialogas

Miestelis siejamas ir su pėdsaką pasaulio istorijoje palikusiu asmeniu, tik šiuo faktu darbėniškiai kol kas neskuba nei didžiuotis, nei išnaudoti jo savo vardo garsinimui.

Darbėnuose gimė ir augo Davidas Wolffsohnas, pasaulinio garso sionizmo veikėjas. Jis buvo šio judėjimo, siekiančio suvienyti žydų tautą jų istorinėje tėvynėje, pradininko Theodoro Herzlio bendražygis, o po jo mirties – ir antrasis Pasaulinės sionistų organizacijos prezidentas. D.Wolffsohnas yra Izraelio vėliavos ir valiutos – šekelio pavadinimo autorius.

Dėl šio veikėjo atminimo įamžinimo Dar­bėnuose tarp miestelio ir šalies žydų bendruomenės jau ne pirmus metus tęsiasi irzlus dialogas, tačiau koks bus sprendimas ir ar jis apskritai bus, vis dar neaišku.

Plungėje įsikūręs Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondas, besirūpinantis įamžinti garsių litvakų atminimą, į Kretingos rajono savivaldybę kreipėsi prieš trejus metus. Prašyta rasti miestelyje tinkamą vietą D.Wolffsohno atminimo lentai ir pasirūpinti jos atidengimo ceremonija. Namas, kuriame jis 1855 m. gimė, pražuvo gaisruose, bet tebėra išlikę kitų žydų kvartalo pastatų. Atminimo lentą įsipareigojo pagaminti pats fondas.

Kretingos politikai klausimą perleido Dar­bėnams, o čia atsirado įvairių nuomonių. Žmonės, kurie iš savo tėvų, senelių buvo girdėję pasakojimų apie kartu gyvenusius žydus, iniciatyvą palaikė, kiti priešinosi, net įžvelgė kažkokių pavojų. Diskusijos verda jau trejus metus, iš daugelio pasiūlymų ryškėja vienas – žydiškosios praeities įamžinimui skirti vieną iš išlikusių senųjų žydų pastatų, dabar apleistą, priklausantį seniūnijai.

„Bendruomenė neprieštarauja, tačiau norime, kad tas objektas nebūtų tiesiog nuleistas, bet taptų mūsų kultūrinio gyvenimo dalimi. Norėtume ir kad tai nebūtų vien miestelio reikalas, kad žydų bendruomenė taptų mūsų parteriais, o ne vien reikalautų, ką turime daryti“, – kokios problemos, susijusios su žydų atminimu, slegia Darbėnus, pasakoja gimtajame miestelyje nuo 2009-ųjų gyvenanti profesorė Jūratė Laučiūtė.

Paaiškėjus, kad atminimo lentai vietą rasti sudėtinga – tinkamų pastatų savininkai to nepanoro, – žydai iškėlė mintį miestelio centre pastatyti stelą. Tada darbėniškiai išsigando, kad ją gali kas nors išniekinti, o kalti liks jie. Taip atsirado mintis įkurti memorialinį kambarį, tik kol kas jai nėra pritarimo.

J.Laučiūtė mano, kad apskritai Darbėnams dar šiek tiek per anksti tuo užsiimti. Maža žmonių, išmanančių žydų istoriją, ji miesteliui dar svetima. O kas svetima, tam žemaičiai priešinasi. Panašiai buvo ir su paminklu vienuoliui saleziečiui Petrui Perkumui. Brolių saleziečių iniciatyva Darbėnų centre jis iškilo 1997 m. Daug metų nepritapusi, dabar skulptūra miestelėnų vadinama „mūsų Petriuku“. Gal taip atsitiks ir su žydais?

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...