2015 Gruodžio 22

Metų sėkmė

Dainos Gudzinevičiūtės šūvių ir skaičių magija

veidas.lt

Mindaugo Kulbio nuotr.

Po 34-erių neišskiriamos bičiulystės metų – jau trejus be jo draugijos. „Užrištomis akimis iš nežinia kiek vienetų atpažinčiau – kiekvieną įlinkį atmintinai žinau“, – sako kitu amplua olimpiadai besirengianti olimpinė čempionė Daina Gudzinevičiūtė, kuriai Kalėdos pirmiausia siejasi su jos pačios gimtadieniu, o į sąvoką „namai“ įeina ir keturi augintiniai, ir seifas, kuriame – ne tik gyvenimą apvertęs olimpinis auksas, bet ir retokai beišimamas jos palydovas šautuvas.

Inga NECELIENĖ

Šis šautuvas, iš kurio Sidnėjuje buvo paleistas auksine tapusią 93-ią lėkštelę numušęs šūvis, turi savo istoriją. Brangiausias trofėjus – daug durų padėjęs atverti olimpinis aukso medalis – dabar irgi glaudžiasi tame pačiame seife šalia šautuvo.

Šauliams jų ginklas – lyg partneris, todėl jo istorija taip pat svarbi. Auksiniais 2000-aisiais šaulės ir jos ginklo draugystė truko jau ne pirmus metus. 1988 m. tapusi individualių ir komandinių varžybų Europos čempione, pagal susitarimą su ginklų gamintojais dovanų turėjo gauti šautuvą, bet tuometis SSRS rinktinės treneris pareiškė, kad jaunoji čempionė ir be jo apsieis. Negavusi šio šautuvo, D.Gudzinevičiūtė be šautuvo nutarė neapsieiti ir tarsi netyčia pasiėmė turėtą valdišką, kurį paskui, jau pasibaigus šautuvo paieškoms ir atėjus nepriklausomybei, legalizavo.

Be olimpinio aukso ir pirmųjų Europos pirmenybių medalių, iškovotų prasibrovus į SSRS rinktinės šaulių virtuvę, būta ir daugiau pergalių: 1992 m. Europos čempionato sidabras ir bronza, 2002 m. pasaulio čempionato, 2005 ir 2009 m. – Europos pirmenybių sidabras, 2009-aisiais Pasaulio taurės etape užkopta iki pirmos pozicijos.

Pralaimėjimų, nesėkmių irgi užteko. Viena labiausiai sukrėtusių – kai po auksinio Sidnėjaus 2004 m. Atėnuose nesugebėjo prasimušti į finalą. Nepavyko susitvardyti.

Dar prieš Sidnėjaus olimpiadą šaulė savarankiškai ėmė domėtis populiariąja psichologija. Su rimtesniais studijuotais mokslais – hipnoterapija, neurolingvistiniu programavimu, autohipnoze, autogenine treniruote, kurie jai ir kaip sportininkei, ir kaip žmogui atvėrė akis, tapusi LTOK vadove bando supažindinti geriausius mūsų sportininkus bei trenerius – kviečiasi lektorių ir rengia kursus. Kodėl? Todėl, kad žino, kaip jiems galėtų padėti.

Nėra pralaimėjimų – yra tik pamokos

„Nėra pralaimėjimų, yra tik pamokos, kurias reikia išmokti“, – šią frazę sau ir kitiems mėgsta kartoti po Londono olimpinių žaidynių sportininkės karjerą baigusi ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidente išrinkta D.Gudzinevičiūtė. Rugpjūtį dar šaudžiusi olimpinėje Londono šaudykloje, spalį jau vadovavo LTOK.

Iš 34 metus trukusios sportinio šaudymo karjeros atėjęs ne tik posakis apie pamokas, bet ir daugybė kitų gyvenimo įžvalgų. Pavyzdžiui, sportininkas nesugebės laimėti, jeigu neišmoks pralaimėti, tikslo reikia siekti ne aklai, o kasdien po truputį artėti jo link.

„Žodis „funkcionierius“ turi nemalonų skambesį, todėl man priimtinesnis „tarnautojas“. LTOK generalinis sekretorius Valentinas Paketūras visada sako, kad mes esame sportininkų aptarnaujantis personalas. Nesvarbu, kokios sporto šakos yra olimpietis, – mes turime stengtis, kad sportininkui būtų kuo geriau. Ir man tai labai svarbu“, – primena pačius svarbiausius ketvirtus olimpinio ciklo metus LTOK prezidento poste pradedanti ir 50-metį švenčianti D.Gudzinevičiūtė.

Dar vieną dažnai kartojamą posakį – „Mano durys visada visiems atviros“ – derėtų suprasti tiesiogiai, nes jos išties dažniausiai neuždarytos.

Suprantami sportininkų norai

Buvusiai sportininkei suprantami daugumos sporto žmonių norai. Net ir sirgalių, kuriuos labiausiai domina medaliai.

Sportininkų pergalės, palyginti su kultūros ar meno atstovais, daug paprasčiau išmatuojamos: tu arba tampi čempionu, arba ne. Pačiai D.Gudzinevičiūtei po čempioniško Sidnėjaus kitos žaidynės labai nenusisekė. Dabar sunku pasakyti, kiek tokiam pasirodymui (2004 m. Atėnuose užimta galutinė 14 vieta) turėjo įtakos nuolatiniai komentarai ir replikos, kurios tą sakantiems žmonėms neatrodydavo labai reikšmingos. „Negrįžk be medalio“, – tarsi nieko bloga nepalinkėta. „Bet kai tą patį girdi kelis kartus per dieną, nebejuokinga pasidaro“, – sako Daina.

Ypač gerai buvusi sportininkė supranta jaunus žmones, kuriems pergalės reikalingos kaip oras. Kai šiemet jaunimo festivalyje Tbilisyje nugalėtojams teikė apdovanojimus, viena jauna bėgikė, iškovojusi sidabrą, rodėsi, kad iš laimės, anot Dainos, tuoj suspirgės: „Ji net pati bandė medalį nuo padėklo pasiimti ir užsikabinti.“

Supranta ji ir trenerius, trokštančius, kad jų sportininkai vien pasirinkta sporto šaka gyvi būtų, niekuo nesidomėtų, nesikištų ar, neduokdie, sumanytų dalyvauti kokiuose pramoginiuose renginiuose. Bet sportininkai – jauni, kada jiems dalyvauti, jeigu ne dabar? „Nėra gerai, kai sportas viską atstoja, nes vieną dieną jis baigsis ir tada atsivers didžiulė praraja“, – su neslepiama nuoskauda kalba šaulė, pasakojanti apie ją pačią nuo vaikystės lydėjusius du troškimus – išmokti jodinėti ir slidinėti.

Jodinėjimą išbandė dar sportuodama, bet pasvėrusi, kad taip elgdamasi rizikuoja ne tik savo rezultatais, bet ir aplinkinių, pirmiausia trenerio, darbu, žirgyną atidėjo vėlesniam laikui. „Negalėjau užsiimti jokia ekstremalesne veikla, nes jei būčiau nukritusi ir užsigavusi bent pirštą, pusės metų darbas būtų nuėjęs šuniui ant uodegos. Užtat dabar, draugų paskatinta, atrandu slidinėjimą, kuris man teikia daug džiaugsmo“, – prisipažįsta pašnekovė.

Pirštai, ypač dešinės rankos smilius, – pagrindiniai šaulių darbo įrankiai. O paminėtas šuo, nors ir ne ta pagrindine reikšme, kaip ir katės, – pašnekovės akis suspindėti priverčiantys žodžiai. Mat šiuo metu į sąvoką „namai“ įeina ir keturios plaukuotos uodegos: trijų kačių ir šuns. Visi augintiniai – iš prieglaudos ar panašaus pamestinukų likimo neišvengę buvę nelaimėliai.

Skaičių ir sėkmės istorija

Ikikalėdinis laikas nuo vaikystės Dainai pirmiausia siejasi ne su Kalėdomis ar Naujaisiais metais. „Su gimtadieniu“, – sako Kūčių išvakarėse, gruodžio 23-iąją, gimusi pašnekovė. – Vaikystėje pas mus Kalėdų nebuvo, buvo Naujieji metai.“ O Kūčios? „Visi silkes vakare pjausto – tokia ta ir šventė“, – nusijuokia 50-ąjį gimtadienį minėsianti D.Gudzinevičiūtė, kuri šią šventę iš tiek jai pačiai, tiek artimiesiems, draugams intensyvaus metų galo mielai perkeltų į vasarą ar rudenį.

Šiemet LTOK prezidentei dėl gimtadienio teks paaukoti slidinėjimą. „Buvo minčių vykti paslidinėti vasarį, bet prasidės jaunimo žiemos olimpinės žaidynės“, – sako Daina, nejučia imdama sukinėti švarko atlape įsegtą olimpinio čempiono ženklelį. „Tokį pat ženklelį atlape nešioja ir TOK prezidentas Thomas Bachas“, – pagavusi žvilgsnį paaiškina.

2012 m. Londone ji buvo vyriausia tarp Lietuvos sportininkų. „Yra tokia nuotrauka, kurią tada taip ir pakomentavo – jauniausia ir vyriausia. Man tai buvo jau penktosios ir paskutinės žaidynės, o Rūtai pati pradžia“, – fotografo įamžintą akimirksnį, kai ji su penkiolikmete Rūta Meilutyte sėdi prie vieno stalo olimpinio kaimelio valgykloje, komentuoja pašnekovė.

Ir prieš 2008 m. Pekino, ir prieš 2012 m. Londono žaidynes, atėjus metui aptarti į jas vykstančių sportininkų sąrašą, D.Gudzi­nevičiūtė nevengdavo iš savęs pasišaipyti. Per LTOK sportininkų komisijos, kuriai pirmininkavo beveik dešimtmetį, posėdžius juokaudama kolegų ir LTOK darbuotojų prašydavo rinktinės sąraše pataisyti jos gimimo datą. Bet sako, kad metai jai nėra našta, o tiesiog skaičiai, kurie dar nuo mokyklos tapo savi.

„Mokyklą lankiau nuo šešerių ir baigiau septyniolikos – buvau jauniausia. Pirmame darbe neturėdama aštuoniolikos įsidarbinau. Nepri­sirišu prie metų, tačiau į dokumentą pasižiūriu – kartais kailis pašiurpsta, juk visąlaik jautiesi jaunesnis, nei esi iš tikrųjų“, – paaiškina.

Mokykloje vienas lengvesnių mokslų jai buvo geometrija, nes tai, ką galima nusibraižyti ar nusipiešti, tampa aišku. Aiškumo matą olimpinė čempionė tebenaudoja iki šiol: „Mano sportas irgi buvo su skaičiais susijęs – viskas tikslu, skaičiuojami taškai, todėl skaičiai niekada nebuvo svetimi.“

Išrinkus ją LTOK prezidente skaičiai tapo dar svarbesni. Biudžetas, finansai, normatyvai, rezultatai. Darnia seka išsidėlioja ir trys pastarieji D.Gudzinevičiūtės gyvenimo etapai, kuriuos tiksliai kas dvylika metų sujaukia naujas įvykis, brėžiantis ryškią liniją tarp to, kas buvo, ir to, kas nutiko: 1988 m. iškovotas Europos auksas ir pirmasis šuolis į sportinę viršūnę, 2000 m. gyvenimą pakeitęs olimpinis auksas, 2012 m. baigta sportininkės karjera ir laimėti LTOK prezidento rinkimai. Kita nauja pradžia – olimpiniai 2024-ieji?

Individualisto štampas

„Paversk savo pomėgį darbu, ir nė vienos dienos nereikės dirbti, – žinomą posakį primena olimpinė čempionė. – Man pavyko. Be galvos laužymo, ką toliau daryti. Man šiuo požiūriu pasisekė.“

Iki dabartinio LTOK prezidentės kabineto tarsi natūraliai kasmet vis artėta: iki 2012-ųjų beveik dešimtmetį ji buvo LTOK sportininkų komisijos, aštuonerius metus – LTOK vykdomojo komiteto narė, nesibaidė ir kitokių visuomeninių pareigų. „Nors tapus LTOK prezidente labai trūko praktinių žinių, nebuvau žalia. Viskuo domėjausi, visur lindau, kišau nosį, todėl daug kas man buvo žinoma“, – naujos karjeros pradžią prisimena pašnekovė.

Šaudymas – individuali sporto šaka, o vadovauti kolektyvui, tegu nedideliam, – komandinių įgūdžių reikalaujantis darbas. „Individuali sporto šaka vis tiek visada yra komandinė, nes sportininkas nebūna vienas: jis turi trenerį, kartais mediką, galbūt sporto šakos kuratorių – štai ir kolektyvas“, – dėsto buvusi šaulė.

20 metų dirbdami kartu su treneriu Vytautu Blonskiu (ne kaip mokytojas su mokine, pabrėžia, o kaip kolektyvas, nes abu susitiko jau suaugę), buvo taip pasiskirstę: treneris rūpinosi sąmata, kaip ir kur nuvažiuoti, treniruotėmis, o sportininkės rūpestis – tinkamas pasirengimas, sveikata, psichologija. Prieš 2008 m. Pekino olimpiadą treneriui susirgus, šaulei teko perimti ir jo darbų dalį. Tokia patirtis švelnino perėjimą iš tik savo reikalais besidominčio sportininko į į tarnautojo pusę.

„Individualių sporto šakų atstovai per varžybas būna vieni – treneris, kiti komandos nariai lieka užnugary, viską turi padaryti pats. O komandininkų požiūris, kaip ir dvikovininkų, visai kitoks, dėl to kartais sunkiai vieniems kitus sekasi suprasti“, – šypsosi olimpinė čempionė.

Dvikovininkas, pavyzdžiui, imtynininkas, ką tik sutalžytas, net nespėjęs dorai atsigauti, su skriaudiku tapusiu treniruočių partneriu šnekasi, bičiuliaujasi. Individualistui nebūtų keistas noras nutaikius progą duoti atgal. Dar kitaip į tokią situaciją žiūri komandininkai.

Tai buvo vakar

D.Gudzinevičiūtė nemėgsta gręžiotis atgal. „Tai buvo vakar“, – mėgsta kartoti. Ir šaudymas buvo vakar, todėl šiandien tą daryti neva savo malonumui – jai būtų keistas derinys. Juk tai nei lengvas pabėgiojimas, nei pasiplaukiojimas – šaudydamas vis tiek nori pataikyti, o kai įgūdžiai nebe tie ir pataikyti ne visada pavyksta, anoks čia malonumas. Užtat ir buvęs ištikimasis palydovas šautuvas per trejus metus vos porą sykių buvo naudojamas.

Kartais per šaudymo varžybas, nors jose per tuos metus tebuvo keliskart, širdis sukirba – o gal… „Bet ne, – sako. – Jau nebenorėčiau vėl visko iš naujo pradėti ir ketverius metus dirbti dėl vienų žaidynių arba visus metus – dėl vieno čempionato.“

Vakar buvo ir LTOK prezidento rinkimai, kuriuos laimėti moteriai nebuvo lengva. Sunki pradžia laukė patekus į Europos olimpinių komitetų (EOK) šeimą. „Esame tik dvi olimpinių komitetų prezidentės iš 50 Europos šalių: be manęs, olimpiniam komitetui moteris vadovauja Bulgarijoje. Per pačią pirmą komandiruotę, į kurią vykome su užsienio ryšių direktore, artėdamos prie nacionalinių komitetų vadovų išgirdome tokį vienos ponios komentarą: „Merginos, jūs prie mūsų ateikit, ten vyrai apie reikalus pasikalbėti nori.“ Net pasišiaušėme abi“, – pasakoja prieš metus į EOK vykdomąjį komitetą išrinkta LTOK prezidentė.

Vos prieš kelerius metus nebūtų buvę sunku atrasti vienintelių Dainos aukštakulnių, kyšančių tarp sportinių batelių. Šiandien tarp kalno aukštakulnių nelengva pamatyti kelias poras likusių laisvalaikio batų. „Anksčiau turėjau du sijonus, o dabar – dvejus džinsus. Sportinių kostiumų labai apmažėjo, bet keli šaudymo reliktai dar likę: turiu sportinius akinius, keletą porų šaudyti skirtų pirštinių – jos greit plyšdavo. Bet visa apranga iš esmės pasikeitė“, – spintoje susikeitusias proporcijas nusako D.Gudzinevičiūtė.

Kodėl plaukų spalva senokai bekito? „Pati sau galiu pasirodyti šnekanti kaip močiutė, bet eksperimentams laikas praeina, atsiranda įvairių įsipareigojimų, tokių kaip darbas, padėtis, aprangos stilius, – paaiškina LTOK prezidentė. – Jeigu rytoj į darbą ateičiau su platininiu ežiuku, nežinau, ar tai būtų gerai mano įvaizdžiui. Už manęs – kolektyvas.“

Artėjant olimpiadai ji būtinai primins ir vakar kartotą olimpinį šūkį. Ypač pabrėš dažnai užmirštamą jo antrąją dalį: svarbu dalyvauti ir nugalėti save. Ką jai pačiai reiškia nugalėti save? „Padaryti daugiau, nei padarei iki šiol“, – atsako.

Kas dar buvo vakar? „Kartais tęsiasi kažkokie darbai, negali sakyti, kad jie buvo vakar, bet užbaigti vienus ar kitus gyvenimo etapus aš jau senokai išmokau. Buvo vakar – ir viskas“, – nukerta pašnekovė.

Nors tai buvo prieš 15 metų rugsėjo 18-ąją, dar sykį atsukime juostelę. Dainos paprašyta lėkštelė – šimtoji tą dieną – ore dūžta. Tai reiškia, kad tašku aplenkusi prancūzę ji iškovoja auksą. Iš pradžių nedrąsiai, tarsi pačiai dar būtų sunku tuo patikėti, išima iš šautuvo tuščią šovinio tūtelę, ją energingai išmeta, kelia dešinę ranką į viršų – kairioji kyla kartu su šautuvu, kuris tarsi susiliejęs su šaulės ranka, – ir abu kartu, ir ji, ir šautuvas, panyra į šalia išdygusio trenerio glėbį.

Tokia buvo pirmoji olimpinės čempionės šlovės minutė po didžiausios jos pergalės, per dieną pakeitusios tada dar mažai kam žinomos šaulės gyvenimą, privertusios traukti žinynus ir domėtis, kas tas tranšėjinis šaudymas, bei ne vieną su džiugia nuostaba ištarti: „Va čia tai iššovė.“

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...