2015 Birželio 18

Choreografės išvada: visų tautybių mažieji šokį supranta vienodai

veidas.lt

D. Matvejevo nuotr.

Vaikai. Lietuviški šokio spektakliai patiems mažiausiems žiūrovams tapo atradimu ir Vašingtone, ir Šanchajuje, ir net menais persisotinusiame Berlyne.

Apie „Dansemos“ šokio teatro spektaklius vaikams juokaujama, kad į juos bilietus nusiperka dar nėščios moterys. Trupės meno vadovė, socialinių mokslų daktarė, dėstanti Lietuvos edukologijos universitete, Birutė Banevičiūtė sako, kad toks teiginys nelabai nutolęs nuo teisybės, nes per aštuonerius egzistavimo metus „Dansemai“ pavyko suburti jos spektaklius lankančių šeimų bendruomenę, kuri nuolat pasipildo naujais mažyliais. Galima neabejoti, kad pirmieji šių vaikų patirti teatro įspūdžiai bus būtent iš „Dansemos“ spektaklių.

Kūdikiams skirti šokio spektakliai pasaulyje vis dar tebėra reti. 2008 m., kai „Dansema“ organizavo pirmąjį to paties vardo festivalį, jame viešėjo britų Guy Dartnello ir Tomo Morriso sukurtas švedų teatro „Dansstationen“ trupės šokio spektaklis „Ugli bugli“, rodomas didelėje pripučiamoje palapinėje. Joje tėvų lydimi kūdikiai laisvai ropojo ir bėgiojo, o šokėjai stengėsi atkartoti vaikų judesius, garsus ir reakcijas.

„Spektaklio žiūrovų amžiaus kategorija buvo nusakyta neįprastai: jau vaikštantiems, bet dar nekalbantiems. Mūsų padangėje tai buvo didelė naujiena, nes dar tik bandėme susivokti, kas apskritai yra šokio spektakliai vaikams. Tuo metu dirbau šokio mokytoja Vilniaus šiuolaikinės mokyklos centre, kuriame teko dėstyti ir pirmokams, ir dvyliktokams, taip pat vedžiau užsiėmimus darželinukams vaikų meninėje studijoje „Diemedis“, į kurią vaikus vakarais atlydinčios mamos kartu atsivesdavo ar atsinešdavo jaunesnių, darželio nelankančių atžalų. „Diemedžio“ įkūrėjai Rasai Dikčienei kilo mintis ir juos įtraukti į pamokėles, nors tada sunkiai įsivaizdavau, kaip tokio amžiaus vaikų atliekamus judesius paversti šokiu. Bet patirtis pamažu kaupėsi“, – prisimena B.Banevičiūtė.

Lietuvos choreografams atrasti vaikams skirtą šokį padėjo tuometis Švedijos kultūros atašė Torstenas Schenlaeris, daug lietuvių išvežęs į Malmėje rengiamą vaikų ir jaunimo šiuolaikinio šokio festivalį „Salto“, kuriame vykdavo tarptautiniai seminarai. Susivokti padėjo ir tarptautinė teatrų vaikams ir jaunimui asociacija „Assitej“, kurios narė šiuo metu yra ir „Dansema“. Naudingi choreografei būdavo apsilankymai tarptautinėje šiuolaikinio šokio mugėje „Tanzmesse“ Diuseldorfe, Vokietijoje. Taip kartu su individualia pedagogine patirtimi pamažu formavosi įsivaizdavimas, kaip kuriant šokį panaudoti pačių mažųjų šokėjų improvizacijas. Ir suvokimas, kad šioje veiklos srityje neįmanoma išsiversti be psichologinės literatūros, nagrinėjančios įvairaus amžiaus vaikų mąstymo subtilybes.

2012-ųjų pabaigoje pasirodė pirmasis choreografės B.Banevičiūtės su „Dansemos“ šokėjais sukurtas kūdikiams skirtas spektaklis „Mozaika“. Norėdami pasiruošti galimoms žiūrovų reakcijoms atlikėjai prieš premjerą ilgokai „eksperimentavo“ su draugų ir giminaičių vaikais. Tačiau daugiausiai staigmenų novatoriško teatro kūrėjams pateikė ne vaikai, o jų tėvai: choreografė iki šiol negali pamiršti su tokiu neregėtu reiškiniu, kaip spektaklis kūdikiams, susidūrusių tėvų klausimų.

„Tėvai teiraudavosi, ar būtina pirkti teatro bilietus kūdikiams, kurie spektaklyje „vis tiek nieko nesupras“. Tada klausdavau, kodėl jie iš viso ketina eiti į kūdikiams skirtą spektaklį. Be to, pagal tokią logiką išeitų, kad nesuprantantiems spektaklių žiūrovams teatro bilietų pirkti apskritai nereikia… Išsiaiškinus dėl bilietų, vėliau tekdavo su tėvais diskutuoti ir teatro salėje, nes įsigijusi tris bilietus šeima šalia savęs, „vaiko vietoje“, būtinai susidėdavo daiktus ir būdavo šventai įsitikinusi, kad turi tokią teisę. Bet iš tikrųjų parduodame ne vietas salėje, o tik galimybę išvysti savo kūrybinį produktą“, – dėsto B.Banevičiūtė.

Paprastai į mažiausiems žiūrovams skirtus pasirodymus „Dansema“ parduoda iki 60 bilietų, taigi spektaklį vienu metu stebi 20–30 kūdikių. Kartais jų susirenka daugiau, nes „Dansemos“ atstovams tiesiog nejauku pasakyti į teatrą išsiruošusiai šeimai, kad vietų nebeliko. Iš anksto pirkti bilietus tokiems žiūrovams rizikinga – mažylis gali paprasčiausiai ne laiku užmigti, būti peršalęs arba šiaip tą dieną neturėti nuotaikos. Tad su kartą nepanaudotais bilietais šeimos mielai įsileidžiamos kitomis spektaklio rodymo dienomis.

Prieš spektaklį tėvams visada paaiškinama, kad mažųjų nevalia nei tildyti, nei trukdyti jiems kūnu reikšti norimas reakcijas. Judinamos rankos, lingavimas stovint arba spyruokliavimas sėdint yra pagrindiniai požymiai, kad spektaklis nemokančiam kalbėti vaikui patinka. Po spektaklio mažieji iš karto bando kartoti aktorių rodytus veiksmus: mėto į viršų scenos pagalvėles, lipa ant spyruokliuojančių sėdmaišių, bando išnarstyti sudedamus daiktus. Visa tai rodo, kad vaikai spektaklį suprato ir priėmė.

„Dansemos“ gastrolės po pasaulį kūrėjus įtikino, kad įvairių tautų ir netgi rasių vaikų iki trejų metų amžiaus reakcijos į spektaklį būna visiškai vienodos. Tai lietuvių šokėjai gyvai patyrė viešėdami Vašingtone, Šanchajuje, Berlyne ir Briuselio „Schola Europaea“, kur „Mozaiką“ salėje kartu stebėjo devynių tautybių ES institucijų darbuotojų vaikai.

„Kinijoje daug tėvų nustebo, kad jų guvūs mažyliai sugebėjo tiek laiko dėmesingai stebėti reginį. Buvo ir šeimų, atradusių, kad ramaus būdo vaikas netikėtai aktyviai reagavo į spektaklį. O viena teatro darbuotoja mums prisipažino, kad pažiūrėjusi „Mozaiką“ labai užsinorėjo mažo vaiko“, – pamena Birutė.

Nors Šanchajaus didmiesčiui kultūros produktų asortimentu sunku prilygti, lietuvių spektaklis kinams tapo svarbiu atradimu. „Dansemos“ pasirodymas ten buvo įvardytas „kertiniu akmeniu“ Kinijos vaikų kultūrinio gyvenimo istorijoje, nes šokio spektaklis, skirtas kūdikiams, Kinijoje parodytas pirmą kartą.

„Aišku, Šanchajaus vadybininkams buvo sunku susitaikyti, kad atvežtą spektaklį norime rodyti vos kelioms dešimtims vaikų, nors jų teatre – 1,1 tūkst. vietų. Gastrolių organizatorių prašymu bilietų skaičius nuo 60 buvo padidintas iki 140, suvaidinti aštuoni spektakliai, tačiau tai milžiniškam Šanchajui – kaip lašas jūroje“, – pasakoja B.Banevičiūtė.

„Dansemos“ prašyta kitą kartą atvykti į Kiniją ilgesniam laikotarpiui ir parodyti spektaklį ne tik Šanchajuje, bet ir kituose miestuose. Tačiau kartu įspėta, kad tėvų susidomėjimo sulaukusi „Mozaika“ vietinių prodiuserių veikiausiai netrukus bus nukopijuota. Gali būti, kad ir spektaklio choreografė sulauks kvietimo statyti naują kūdikiams skirtą spektaklį su kuria nors Kinijos trupe.

Kaip kultūros pasaulio naujiena „Mozaika“ buvo pasitikta ir Vašingtone, ir netgi Europos kultūros centru tituluojamame Berlyne. O štai Palestinos miestuose Betliejuje ir Ramaloje „Dansema“ rodė augesniems vaikams skirtą spektaklį „Pasaulio sutvėrimas“. Kadangi įvairios religijos pasaulio sukūrimo procesą traktuoja skirtingai, lietuviai buvo įspėti, kad ir jų kūrinys gali būti sutiktas nevienareikšmiškai. Tačiau viešėdami Palestinoje jie įsitikino, kad mokslinę planetos ir jos gyventojų kilmės teoriją, perteikiamą šokiu, tiek katalikų, tiek musulmonų vaikai priima vienodai.

Patiems mažiausiems skirtuose spektakliuose nebūna vienos konkrečios istorijos, nes tokie žiūrovai dar nepasirengę jos suprasti. Nebūna ir finalinio moralo arba bandymų sukelti užuojautą spektaklio personažams, nes kūdikiai dar nėra pajėgūs užjausti. Jiems svarbiausia spektaklyje matyti spalvas, formas ir atpažinti judesius, kuriuos patys daro. Taip pat svarbus tinkamas apšvietimas: maži vaikai gali pradėti verkti vien dėlto, kad salėje pernelyg tamsu. Aktoriai nepuola raminti išsigandusio mažylio, nes tada jį dar labiau išgąsdintų: verkiantis vaikas ieško tik sau artimiausių žmonių. Patirtis parodė, kad mažiausias atstumas nuo šokėjų scenoje iki mažųjų žiūrovų turi siekti bent metrą pusantro, antraip vaikas gali pasijusti nesaugiai.

Vis dėlto dažniausia ašarų teatre priežastis būna ne išgąstis, o primygtinis vaiko tildymas ir jo sodinimas jėga ant kelių, nors „Dansemos“ teatre mažiesiems žiūrovams leidžiama ir stovėti, ir netgi gulėti. Nepaisant to, tėvai instinktyviai stengiasi laikytis patiems vaikystėje įdiegtų elgesio taisyklių.

Pasak B.Banevičiūtės, devyni dešimtadaliai dabartinių vaikų tėvų patys nebuvo mokomi suvokti šiuolaikinio meno. Gerai, jei galėdavo matyti nors klasikinį baletą, kurio estetines kategorijas žiūrovams perimti paprasčiau.

Šiais laikais madinga kuo mažesnius vaikus vedžioti į estetinio lavinimo mokyklėles, tačiau profesionali edukologė įspėja jas rinktis atsargiai: „Savo akimis mačiau, kaip vienos mokyklėlės mamyčių šventėje trejų metukų mergytės dainavo „Mes super, super, supermergaitės, trumpi sijonukai, baltos kelnaitės…“, o berniukai –  „Mes, vyrai, vandens stiklinėj niekada neieškom audros ir jūra mums ligi kelių…“ Vaizdas priminė šiurpų beždžionių cirką, nes toks vaikas dar nesuvokia, nei ką, nei kodėl dainuoja. Bet jam įteigiama, kad tai gražu, nes vadovė stovi patenkinta ir mamytė klausydamasi ploja. Paviršutiniškas muzikinio ugdymo imitavimas mokyklėlėse yra blogiau negu jokio muzikinio ugdymo“, – įsitikinusi pašnekovė.

Dėl tokių ugdymo metodų kalti ir tėvai, iš pamokėlių, kainuojančių konkrečius pinigus, reikalaujantys greito ir tiek pat konkretaus rezultato. „Mano studentai, dirbantys mokyklėlėse, klausia, ką jiems daryti, kai po dviejų mėnesių užsiėmimų ateina trejų metukų pyplio mama ir reikalauja parodyti, ko vaikas spėjo išmokti. Jeigu jis per tiek laiko išmoko apsisukti aplink save ratu ir nenugriūti – tai jau pasiekimas, bet tėvai įsivaizduoja, kad vaikas turėtų raityti jiems čiačias ir pasadoblius“, – ironizuoja Birutė, pridurdama, kad mūsų, siaurų klubų ir santūrių judesių šiauriečių, kūniškajam paveldui Lotynų Amerikos šokiai svetimi, todėl mokyti vaikus kraipyti klubus derėtų nebent paauglystėje, bet ne anksčiau.

Tačiau, užuodę pasipelnymo galimybes, TV dainų projektų dalyviai skuba steigti dainavimo mokyklėles, o pašokę TV projektuose – vaikų šokio studijas. Ir stengiasi daryti greitai, kol ekrano suformuotas įvaizdis „neataušo“. Tokiose studijose irgi būna grupės, skirtos patiems mažiausiems, nors pasaulyje įprasta, kad kuo jaunesni ugdytiniai – tuo didesnė privalo būti su jais dirbančio pedagogo patirtis. Antraip auginamas ne menininkas, o nuolankus komandų vykdytojas: tūpk, stok, rankas aukštyn, rankas žemyn…

Tas pats būdinga ir baleto, arba klasikinio šokio, studijoms. Nors jose gerbiamos ilgametės, iš kartos į kartą perduodamos tradicijos, tačiau mokyti vaikus baleto galima ir šiuolaikiškomis priemonėmis, nesuteikiant jiems nei psichologinių, nei fizinių traumų.

„Viena studentė atliko žinomų Lietuvos baleto šokėjų traumų tyrimą ir nustatė, kad be skausmingų patirčių nė vienam nepavyko išsisukti. Ir ne pats baletas dėl to kaltas, o šokėjų ugdymo metodai, po tam tikro laiko atsiliepę trūkusiomis Achilo sausgyslėmis, plyšusiais kelio meniskais, „išsitrynusiais“ sąnariais ir panašiomis traumomis. Todėl nesakyčiau, kad baleto pamokos itin tinkamos vaikams, nors, žinoma, tai priklauso nuo pedagogų“, – apibendrina edukologė.

Be to, retai kur vaikai per pamokas patiria tiek patyčių, kiek baleto mokyklose. Net ir šiandien mergaitėms jose tenka išklausyti: „Ir vėl prisirijai, ar matei save veidrodyje, pasižiūrėk, kaip atrodai, lašiniai išvirtę, užpakalis nukritęs…“ Galima vadinti tai veiksmingomis pastabomis, o galima – žmogaus įžeidinėjimu. Nors panašios pedagogikos šalininkų mokyklose mažėja, jų dar esama, ir ne vien Lietuvoje: tarptautinės šokėjų konferencijos liudija, kad daugelio šalių baleto mokyklose psichologinis mokinių spaudimas tebėra gajus.

O štai anksčiau įprasta „spektaklio vaikams“ sąvoka Lietuvos teatruose jau nyksta, nes kūrėjai, remdamiesi vakarietiškais standartais, nebesivaržo tiksliau nurodyti, kokio amžiaus žiūrovams tinka jų produktas.

„Pretenduojant į užsienio vaikų teatro festivalius, tikslus auditorijos amžiaus grupės apibūdinimas yra privalomas, o jos atitikimas laikomas svarbiu vertinimo kriterijumi. Mūsų šmaikštuoliai, nurodantys, kad spektaklis tinka vaikams nuo 2 iki 102 metų, ten anaiptol nebūtų suprasti“, – tvirtina edukologė.

Viena iš priežasčių, kodėl vaikai dažnai žiovauja ir erzeliuoja Nacionalinio operos ir baleto teatro spektakliuose, – irgi ta, kad vengiama tiksliau įvardyti, kokio amžiaus žiūrovams jie skirti. B.Banevičiūtė „Snieguolę“ ir „Pelenę“ rekomenduotų žiūrėti nuo šešerių metų, trijų valandų trukmės „Čipoliną“ – nuo septynerių. Svarbi ir viršutinė amžiaus riba, nes sulaukusiems paauglystės tokie baletai jau nebeįdomūs. Tuomet, maždaug nuo dešimties metų, verčiau su jais klausytis operos „Bruknelė“.

„Per anksti vaiką vedžioti į jo amžiui netinkamus spektaklius – tas pats, kas pietums vietoj šaukštuko tyrelės atkišti kūdikiui vištos kulšį. Vaikų lavinimu susirūpinę tėvai šiandien kūdikius nešasi netgi į simfoninės muzikos koncertus, kur muzikinės pauzės metu mažyliai neišvengiamai paleidžia dūdas. Mokslininkai įrodė, kad tai natūrali vaiko reakcija į muzikos kūrinį, be to, kūdikis „pragysta“ ta pačia tonacija, kurioje nuskambėjo paskutinis muzikos garsas. Vaikas tokiu būdu ugdosi, tačiau vargu ar tai guodžia kitus koncerto klausytojus, susirinkusius išgirsti, pavyzdžiui, Penktosios Gustavo Mahlerio simfonijos“, – šypteli B.Banevičiūtė.

Labiausiai dėstytoją edukologę erzina, kai aktoriams po spektaklio bandant prašnekinti dvejų trejų metukų žiūrovus, neišlaikę natūralios vaiko mąstymui pauzės, bando įsiterpti jų tėvai. Antra vertus, ko norėti iš tėvų, jei tarptautiniai tyrimai rodo, kad panašiam nekantrumui pasiduoda ir daugelis pedagogų: pamokoje nesulaukę mąstančio vaiko atsakymo, jau po kelių sekundžių jie peradresuoja klausimą kitam. Taip vaikai nuo mažens mokomi nemąstyti, ir sunku tikėtis, kad užaugę jie pradės elgtis priešingai.

Vakarų kultūroje plačiausiai pripažįstamas objektyvus loginis, verbalizuotas mąstymas, o štai mąstymas meninėmis struktūromis dažnai neįvertinamas. Judesys savaime neturi prie jo „prikabintos“ prasmės, vienam žmogui jis gali reikšti viena, kitam – kita. Todėl ir šokiui kurti bei jam suvokti būtinas sudėtingesnis, dvilypis mąstymas.

Pasak amerikiečių psichologo Howardo Gardnerio intelektų įvairovės teorijos, mokykloje dažniausiai ugdomi vos du intelekto tipai: lingvistinis ir matematinis-loginis. Visi kiti – kinestetinis, muzikinis, erdvinis ir t.t. – paliekami savieigai. Todėl tie vaikai, kuriems artimas lingvistinis ar matematinis mąstymas, mokykloje jaučiasi gerai, tačiau vietoje ilgėliau nenusėdintys kinestetinio intelekto vaikai pavadinami hiperaktyviais ir pamokose tampa mokytojų baubais, nors iš tikrųjų jiems tereikia kitokių ugdymo metodų.

Rudenį B.Banevičiūtė ketina statyti naują kūdikiams skirtą spektaklį, o vasarą su „Dansemos“ šokėjais lankysis Edinburgo teatro festivalyje „Fringe“ Škotijoje ir rodys savo spektaklius Ukrainos sostinėje Kijeve. O suspausti porolonines „Mozaikos“ dekoracijas į keturis avialinijų leidžiamo dydžio lagaminus trupės šokėjai jau seniai išmoko.

Renata Baltrušaitytė

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...