2011 Gegužės 26

Buvusi robinzonė Vaida – angelų ganytoja

veidas.lt

"Veido" archyvas

Jos paveiksluose skraido, vaikšto, juokiasi ir bučiuojasi angelai, kuriuos ji tarmiškai vadina aniuolais. Jie tokie panašūs į kiekvieną mūsų. Tik turintys sparnus. Tuos sparnus turi ir juos kurianti dailininkė Vaida Blistrubienė, gyvenanti Mažeikių rajone, Sedoje. Tiesą sakant, jeigu ne tie sparnai, matyt, daug ko ir jos gyvenime nebūtų buvę…

Ne, ji ne vien tik skraido padebesiais. Kai pirmą kartą jai skambinau, kalbėjo talkindama vyrui statant šiltnamį, laukdama lietaus ir baimindamasi, kad šį gali nunešti artėjantis škvalas. Kitą sykį pasidžiaugė, kad kieme stovi du tikrų tikriausi avinai… Šmaikštavo, jog įsigiję juos, kad nereikėtų šienauti supilto kalno, kuris šalia namų radosi išvalius senvagę. Tiesa, paskui svarstė, ką  reikės su jais daryti, nes rudenį dirti kailio tokiems gražuoliams šeimoje niekam ranka nekilsianti. Kas dar? O netrukus turėtų suošti ir jų šeimos sodinta maumedžių giria.

Koks jos gyvenimas? Jame telpa ir kūryba, ir šeima, ir namai. Užtenka laiko ir ieškojimams, ir mokiniams, ir kelionėms. Gal ir tiesa, kad tik paveikslai gali būti įrėminti, o štai gyvenimo, tai ji irgi žino, į rėmus sprausti nevalia, nes tada juose daug kas netilptų.

Vieno paveikslo istorija

Sako, kad sutinkame žmones, kuriuos lemta sutikti… Taip turbūt ir nutiko, kai šį pavasarį per Kaziuko mugę Vilniuje netikėtai stabtelėjau prie vieno paveikslo ir įsispoksojau į šakose angelus ir žmones supantį medį. Tąkart pamaniau, kad jame matau  gyvenimą – šventą ir nuodėmingą, juodą ir baltą… Vaida tada  paaiškino, kad tame medyje ji pavaizdavusi nuodėmes. Įdomiausia, kad kiekvienas jame matė tai, ką norėjo išvysti. Kai kas netgi grįždavo atgal, kad dar kartą į jį dirstelėtų. Buvo ir tokių, kurie net įsivaizdavo jį kabantį namuose, kad galėtų kas sykį  atrasti jame vis kitą prasmę.

"Veido" archyvas

Kiekvienam – po angelą

Teko girdėti, kai tai vienas, tai kitas bandė derėtis dėl kainos, bet Vaida į derybas nesileido. Matyt, nėra lengva, kad ir už pinigus, atiduoti angelus – kaip dalį savęs,  kitam žmogui. Tai kaip tokios moters, kuri ne tik angelus, mintis ar žodžius moka ganyti, nepakalbinti? Juolab kad jos paklausius net rūškana diena šviesesnė patampa. Be to, kai visai šalia jos nerūpestingai sūpuoklėse supasi medinis Rūpintojėlis… Taip žodis po žodžio tada paaiškėjo, kad ji – paveikslus tapo, o iš medžio, ką panorėjęs, skobia jos vyras Vytautas.

Iš vaikystės prisiminimų

Kad nors kiek pažintum žmogų, sako, jog būtina, kad jis papasakotų apie vaikystę. Tad nuo to ir pradedu. Bet Vaida nepuola smulkmeniškai tapyti jos paveikslo, o pažeria vos kelias nuotrupas, kurias savyje nešioja: jaukų ir saugų glėbį – prosenelės globą, besąlygišką meilę, daugybę pasakojimų, kurių didžioji pusė negrįžtamai išsitrynė… Tai, ko jai iki šiol labai gaila. Niekada nepamirš ir kelionės su mama po Kaukazą, Ukrainą… Beje, jas ji dievina iki šiol.

Ką Vaida išsinešė iš tėvų namų? Ogi trauką laisvei, ir kad ne viskas gyvenime gali būti matuojama nuostata “Ką pasakys žmonės?” Vis dėlto neslepia: ta tikrąja ji tapo tik išėjusi iš jų namų, tiesa, tokia, jos nuomone, ne visiems patogi.
Savęs paieškos

"Veido" archyvas

Smagi improvizacija: Vaida, Vytautas, jųdviejų sūnūs – Jonas ir Benediktas

Yra žmonių, kurie ko nors ėmęsi, visą gyvenimą mina tuo pačiu taku. Vaida – ne iš jų. Jos kelias į menus prasidėjo nuo juvelyrikos. “Kaip tapau juvelyre? Telšiuose po aštuonių klasių tai buvo vienintelė specialybė, kuri man patiko. Vis kartojau: tik ne trikotažas, tik ne jis. Nieko bendro nenorėjau turėti su siūlais ir medžiagomis, nes nujaučiau, kad tai bus standartas, rėmai, ir tik juos praėjus, bus leista kurti improvizuojant, kad tik tada galėsiu daryti tai, kas patinka man.

Toks kelias atrodė kančių kančia. Nors  kūryboje siūlą ir įsivaizduoju: audinys, austas su inkliuzais, su juo galima nueiti net iki skulptūros. Na, bet ne man kostiumėlių ritmas, oi, ne man, – kartoja ji. – Juvelyrų grupėje buvome aštuoni studentai, žali, besiformuojantys paaugliai. Penkerius metus gyvenimas mus vėtė ir mėtė, ir akis atvėrė. Buvo progų paslysti ir praskysti, buvo aplink ir tokių pavyzdžių, kai velnioniškai gabūs  žmonės nevertino, kad Dievo jiems buvo drėbtelėta. Buvo ir progų plėsti akiratį, keliauti su keliais rubliais į Rusiją, Estiją, Latviją. Dar iš tų laikų jaučiu nostalgiją traukiniams…” Pasak Vaidos, stiprią įtaką darė humaniški dėstytojai, demokratiška aplinka ir skatinamas kritinis mąstymas. Jos akimis, tais laikais tai buvo neįkainojama.

Paveikslai iš širdies

Prisijaukinti galima viską – metalą, akmenį, medį. Todėl nereikia stebėtis, kad pakluso Vaidai ir teptukas. Taip gimė jos paveikslai. Ant popieriaus, drobės, sienų, medinių lentų. Nesyk ant jų dar ir savo mintis išguldydavo. O kai visą širdį įdedi, tada ir angelai atskrenda. Klausdama, kaip paveiksluose jie atsirado, tikėjausi išgirsti kokią mistišką istoriją. “Tie angelų sąnašynai ant paviršių,  kur tapiau, radosi seniai, bet jie įsidrąsino su mano evangeliškosiomis teologijos studijomis, kurios turėjo ryškią religiotyrinę istorinę pakraipą. Ne davatkiškąją, – lyg tarp kitko pabrėžia ji. – Mano vaizduojami aniuolai – su gyvenimo patirtimi veide, nesaldūs. Tiesiog jie tokie išeina, ir nieko čia nepakeisi. Paveikslų siužetai šauna galvon, ir lieka tik imtis darbo, o kai tapai, tai ir siužetas ima keistis. Tiesa, galutinis rezultatas kartais nuvilia, o kitąsyk maloniai nudžiugina: tada jau rezgi ateities vizijas, kaip tą vyksmą vienaip ar kitaip išplėtojus.”

Kuo ji gyvenime tiki? “Tikiu tuo, kuo norisi tikėti. Ir nesvarbu, kad yra kas nuvilia. Manau, kad iš to svarbiau pasimokyti, o po to vėl tikėti. Beje, žodis tikėti skamba panašiai kaip ir mylėti. Ir man nė kiek nesvarbu, kad kai kam tai gali atrodyti naivu”, – mano ji.

Ramybė ir audra

Kartais tvirtinama, kad šeima daugeliui menininkių moterų pakiša koją. Ne paslaptis, kad kūrybos dvasią užgesina buitis, ji sunyksta besisukant virtuvėje tarp puodų, besirūpinant vaikais, vyru, kitais artimaisiais… Vaidai pasisekė. Jos kūrybinis užtaisas niekur nedingo. Ji sugebėjo rasti laiko šeimai ir kūrybai. Kaip jai pavyko, spėlioti nereikia.

Visa paslaptis – ji pati, jos energija ir gyvastis. Be to, įtakos turi ir tai, kad šalia – supratimo ir kūrybinio polėkio nestokojantis vyras Vytautas. Koks jis ir koks tas menininkų gyvenimas po vienu stogu? “Nors mudu su vyru esam gana skirtingi, bet tai labiau mus artina nei skiria. Jis taktiškai kritikuodamas vertina mano kūrybą, ir man to pakanka. O aš mielai užsiimu jo “palaikymo darbais.” Jis – mano ramybė, o aš – jo audra”, – šmaikštauja moteris.

Pasak Vaidos, du jų sūnūs taip pat skirtingi – vyresnysis Jonas į mamą, o jaunesnysis Benediktas – į tėtį. “Į menus jų netempėm, lyg ir kažkaip ypatingai neauklėjom, nes manau, kad šiek tiek anarchijos niekam netrukdo. Tačiau nežiūrint į tai, aš nežinau, ką reiškia prekybos centre ant grindų besiraičiojantis ožiukas arba nesugebėjimas pasigaminti pietų ar vakarienės, jeigu nėra namie tėvų”, – tikina ji. Vaikų auklėjimo metodikos Vaida neturi. Mano, kad laikas parodys, ar gerai juos auklėjo. “Kai būsim senukai, galėsim tai pajusti savo kailiu, – juokiasi ji.

Tuštybių mugė nevilioja

Įprasta manyti, kad menininkams lengviau save išreikšti dideliame mieste. “Gal ir lengviau tai padaryti ten, kur daug žiūrovų. Bet  pažiūrėkim iki ko nusiritama, kai bet kokia kaina varžomasi tapti “dienos gražuole”, kai viešuose priėmimuose vaikštoma su silke ant galvos… Dėl to noro tapti žinomam prieinama net iki absurdo. Netgi formuojama nuostata, kad jei apie tave nerašo “Žmonės”, tai tu ir ne žmogus. Graudu, – šypteli Vaida. – Gyvenant provincijoje, dauguma tuščių dalykų natūraliai atkrinta. Veikiant ne “pop” aplinkai, tampi grynesnis, ramesnis. O besidomintys menu susiranda mus per buvusius klientus, per internetą. Dėmesio man pakanka, tik kartais ne visom kalbom pavyksta pabendrauti.” Ji net palinki didmiesčio menininkams tiek jo sulaukti, kiek jo sulaukia  pati. Aplankyti didmiesčius, jos nuomone, visada įdomu, bet gyventi geriau toliau nuo jų.

Apie tai, ko nepasiskolinsi ir nenusipirksi

Kiekvieno žmogaus gyvenime būna nelengvų momentų. Kas Vaidai visada padeda rasti išeitį? Tą atsakymą, jos manymu, kiekvienas turi susirasti pats. Kad priimtum sprendimą, reikia drąsos ir stiprybės. To nepasiskolinsi ir nenusipirksi. Beje, daug ką liudija ir Vaidos pasiryžimas prieš dešimtį metų leistis į kelionę  Malaizijon, kur buvo filmuojama laida “Robinzonai”. Na, ir kas,  kad ji nemokėjo plaukti, kad nežinia kas ten galėjo nutikti. Užuot svajojusi, ji priėmė sprendimą. Ir nė kiek dėlto nesigaili. Liko ne tik išbandymai, bet reginiai ir atradimai, kurių gyvenime galėjo nebūti. “Dalyvavimas realybės šou buvo viena iš galimybių pabūti neįprastoje aplinkoje ir toli. Tai buvo toks emociškai sotus užtaisas. Kadangi kelionės – mano aistra, teko susitaikyti su  viešumu. Tik būtų buvę nesveika manyti, jog po to susirgsiu liga kasdien rodytis, kad manęs nepamirštų. Manau, kad mėnuo kameros objektyve nepakeis žmogaus gyvenimo patirties, kuri buvo kaupta iki to ir kaupiama bus po to”, – tvirtina pašnekovė.

Ji prisipažįsta, kad kai būna sunku ar kas įskaudina, jai padeda gero užtaiso frazė, neleidžianti užgesti kibirkštims: “Buvau nuviltas, bet… kiti man švyti.” Tiesa, ji neslepia, kad nors gyvenimo rutina kūrybinio potencialo kibirkštis ir gesina, bet nesugebėjimas savęs išreikšti, jos manymu, yra toks pat ydingas, kaip ir pernelyg savęs pumpavimas, ypač, kai pavyzdžių aplink – apstu.

Šiandienos portretas

Kokiomis akimis ji žiūri į tai, kas šiuo metu dedasi Lietuvoje? “Šiandieninė Lietuva – liūdnoka ir išsigandusi. Gyvename laiką, kai nebetinka senoji medinė išmintis, o jaunimo manifestai ir idėjos, deja, skystokos. Žmonės šiuo metu jau daug kuo netiki. Ir vis dažniau emigruoja. Skausmingai išgyvenau draugės apsisprendimą kurti gyvenimą kitur ir aš.Traktavau tai vos ne kaip asmeninę išdavystę. Ilgą laiką per skaipą užuominomis vis bandydavau laimę: “Na, tai kada grįši? Grįžk…” Nenorėjau suprasti, kad jai labai sunku ten ištverti ne kalbos barjerą, ne darbo paieškų maratoną, o namų ilgesį ir likusių Lietuvoje spaudimą. Kai emocijoms nuslūgus atsitokėjau, suvokiau savo egoizmo šaknis, norą visa, kas brangu, turėti šalia savęs, savintis kaip daiktus. Mums, lietuviams, tai taip pažįstama…”

Beje, paklausta, ką jos angelai nori pasakyti žmonėms, Vaida sako, kad jų vaizdavimas jai turi begalę prasmių: “Tai tarsi sparnuotos frazės ar jausmo įgyvendinimas, kuris gali būti nuo religinio inkaro oi, kaip toli. Šiek tiek liūdni, lengvai sarkastiški, iš tiesų jie nenutolę nuo mūsų, bruzdančių šalia, o tai teikia vilties…”

Vida Šmigelskienė

“Moters savaitgalis”

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...