2011 Rugsėjo 16

Buksuojame pereidami nuo vienos civilizacijos prie kitos

Algimantas Šindeikis

Tai kas Lietuvoje vyko per du dešimtmečius bandant pabėgti nuo rytų ir tapti vakarais kelia didelių kontroversijų ir sukelia pagrįstą nusivylimo jausmą. Beveik nieko negali įgyvendinti ar reformuoti taip, kad tuo galėtumėme džiaugtis ir didžiuotis.

Garsusis politikos mokslininkas  Samuel P. Huntington savo knygoje „Civilizacijų susidūrimas ir pasaulio pertvarka“  taip formuluoja „sudraskytų valstybių“ sėkmingo priskyrimo naujai civilizacijai uždavinius. Pirma, valstybės politinis ir ekonominis elitas turi bendrai remti tokį pokytį ir būti entuziastingi. Antra, žmonės turi bent sutikti, kad tapatybė būtų iš naujo apibrėžta. Trečia, tą valstybę priimanti dominuojanti civilizacija, mūsų atveju tai yra Vakarai, turi bent norėti priimti valstybę persivertėlę. Tas pats mokslininkas tvirtina, kad naujos tapatybės apibrėžimas gali užtrukti ilgai, būti nutrauktas ir labai skausmingas politiniu, visuomeniniu, kultūriniu ir organizaciniu požiūriais. Be to, iki šiol toks procesas dar nė karto nebuvo sėkmingai įvykdytas.

Kaip yra Lietuvoje. Pirma, Lietuvos politinis elitas suskilo į tuos, kurie sau rado vietą naujoje civilizacijoje ir tuos, kurie užstrigo senojoje ir visa jų kūrybinė energija yra nukreipta ne proveržiui į naująją bet nuolatiniam Lietuvos valstybės pabaigos įrodinėjimui. Ekonominis elitas kenčia ir nuo savo technologinio ir intelektualinio atsilikimo, prasto išsilavinimo ir nuo ekonominio gyvenimo realijų atsiliekančios Lietuvos užsienio politikos. Nors didžiausia eksporto rinka ir žaliavų šaltinis Lietuvai išlieka Rusija, bet valstybės vadovė jau antri metai neranda laiko priimti Rusijos Prezidento kvietimą apsilankyti Maskvoje jai patogiu metu. Antra, sovietmečio infantilizmo atsikratyti dar negalintys ir neverčiami dali piliečių vis dar norėtų jų suvokto sovietinio teisingumo – lygiavos sėkmėje bet minimalių asmeninių pastangų. Trečia, vis dar nesuvokiame, kad Vakarai mūsų nori tiek kiek jiems galime būti naudingi partneriai ir padėti išspręsti jų apsnūdimo ir demografines problemas užpildant jų spragas savo piliečiais.

Lietuva, kelias dešimtis metų (yra manančių, kad kelis šimtmečius) buvo sudraskyta valstybė. Keli šimtmečiai okupacijų ir kultūrinio bei ideologinio prievartavimo iš rytų pusės privertė gyventi galvojant tik apie asmeninį išgyvenimą ar išlikimą. Nuolatinės kovos ir pasipriešinimo įtampa tebejaučiama ir šiandien, nors turime rimtas tarptautines garantijas (NATO ir ES) tiek savo politiniam, tiek ekonominiams saugumui. Lietuvos politinis elitas ir šiandien vis dar tebekaltinamas dvigubu koloboravimu (su sovietais ir vakarais), verslo elitas dažnai ne be pagrindo kaltinamas vagystėmis ir suktumu siurbiant mokesčių mokėtojų pinigus per valstybinius užsakymus ir monopolines paslaugas, piliečiai nors jau ir nebevadinami šunauja, bet dar prie jokių rimtesnių reikalų nėra prileidžiami, tik per rinkimus leidžiama pasakyti savo nuomonę.

Pradedant Operos ir Baleto teatro rekonstrukcija ir baigiant Ignalinos atominės elektrinės uždarymu viskas apipinta mistika ir nuolatiniais skandalais. Kažkas kažko nepadarė, kažkas kažką pavogė, opozicijos politikai nori įkurti naują Seimo laikinąją komisiją ištirti tam kas vyksta blogai. Senosios komisijos beveik nieko neištyrė, tik pagyvenusios kelis mėnesius visuomenės dėmesio centre, paskelbė savo politines išvadas ir nuomones, bet viskas ir toliau vyksta senuoju būdu.  Norint įvertinti kaip mums sekasi reformuoti mūsų valstybę užtenka pasiskaityti Nacionalinės strategijos 2008-2012 m. įgyvendinimo planą. Politikai buvo įsipareigoją užtikrinti naujos atominės elektrinės eksploatavimo pradžią 2015 m. Šiandien jau akivaizdu, kad to nepavyks padaryti ir iki 2020 metų. Kitas įsipareigojimas -  jau kitąmet baigti elektros jungties tarp Lietuvos ir Lenkijos statybas. Kaip žinia, nebėra aišku ar Lenkija apskritai pasirašys sutartį tiesti elektros jungtį.

Rusijos caras Petras Pirmasis, bandydamas moderninti ir vakarietinti Rusiją, ieškojo parastų sprendimų. Jis pradžioje dvariškiams nuskuto barzdas ir uždraudė dėvėti ilgas suknias bei kūgio formos skrybėles. Stebėdami Rusiją šiandien matome, kad jam nepavyko.

Rusijos Prezidentas D.Medvedevas ir premjeras V.Putinas turi grandiozinį planą, sukurti Silicio Slėnį šalia Maskvos, Skolkove. Čia jau pavyko pakviesti interneto gigantą Cisko, kaip pirmą aukštų technologijų flagmaną. Bet „The Economist“ nuomone tai nepadarys Rusijos patrauklia užsienio investicijoms. Kai du Nobelio premija apdovanoti Rusijos fizikai, kurie gyvena ir dirba Didžiojoje Britanijoje, buvo pakviesti grįžti ir dirbti Skolkove jie atsakė: „Jūs, matyt, esate visi išprotėję jei manote, kad pasiūlę aukso maišą, galite pasikviesti bet ką“. Pasaulio banko duomenimis 77 proc. aukščiausio lygio Rusijos mokslininkų ir inžinierių, dirbančių užsienyje niekada negrįš į Rusiją. 88 proc. verslo savininkų perkėlė savo asmeninę nuosavybę į vakarus, dauguma perkelia savo šeimas ir vaikus į vakarus. To priežastis ta patai kaip ir Petro Pirmojo laikais – valdžios despotija, korupcija, nepotizmas, tamsumas, piliečių nesaugumas, aukštas nusikalstamumo lygis, prasta sveikatos apsauga, moralinis visuomenės pakrikimas.

Praėjusią savaitę Pramonininkų vadovas Bronislovas Lubys pranešė, kad jis statys nuosavą suskystintų dujų terminalą: “Žinoma, aš turėčiau pasakyti savo reikmėms, bet noriu pasakyti, kad daugiau“. „Achemos grupė“ per metus suvartoja apie 1,5 mlrd. kubinių metrų dujų, o po penkerių metų jos poreikis bus 2 mlrd. kubinių metrų. Stambaus eksportuojančio verslo atstovas nebegali laukti kol Lietuvos politinė valdžia įgyvendins kokį nors rimtą ir didelį infrastruktūrinį projektą. Brangiau mokėti už dujas galima priversti tik daugiabučiuose gyvenančius piliečius. Jie neturi jokios išeities. Jei nelaikyti išeitimi tai, kad dalis piliečių pasirenka skaudžią ir jiems ir valstybei emigracijos išeitį.   Eksportuojantis verslas laukti ar emigruoti negali. Jį perkelti į vakarus labai sudėtinga, o laukti jis negali. Jo brangesnės produkcijos niekas nepirks.

Ar tikrai padėtis Lietuvoje labai skiriasi nuo Rusijos?  Žinoma, tik aklas gali nematyti Lietuvos ir Rusijos skirtumų. Jų buvo visada. Turime ir žodžio laisvės galimybę, ir laisvę judėti po pasaulį, ir svarbius demokratijos elementus pradedančius realiai veikti mūsų gyvenimą. Bet viso to nepakanka, kad jau save galėtumėme laikyti nauja civilizacija. Bet visada buvo ir panašumų su Rusija ir skirtumų nuo vakarų.

Turime ieškoti jėgų ir galimybių kaip tai pakeisti. Tai, kad per du dešimtmečius Lietuvai nepavyko realizuoti savo svarbiausiu ekonominės nepriklausomybės projektų suteikia pagrindo galvoti, kad turime fundamentalių problemų, susijusių su savo perėjimu iš rytų į vakarų civilizaciją. Ir S. P.Huntingtono tvirtinimas, kad to niekam nepavyko padaryti nėra visiškai tikslus. Estams pavyko.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...