Tai, ką Lietuvos politikoje darė ir tebedaro Viktoras Uspaskichas, nėra unikalus politinis reiškinys. Tokių mūsų laikų „herojų“ yra tiek Rytuose, tiek Vakaruose. Skiriasi tik sumos.

Silvio Berlusconi politiką perka už milijardus, Vladimiras Putinas apskritai turi neribotas finansines ir administracines galimybes, o mūsiškis Viktoras Uspaskichas per 2004–2006 m. Lietuvos politiką nusipirko už 25 mln. Lt. Bet su tokia demokratijos karikatūra turime kautis nuo pirmo iki paskutinio Konstitucijos straipsnio.

S.Berlusconi Italijoje sukūrė žiniasklaidos koncerną, kuris jį padarė labai turtingu žmogumi. Žiniasklaida ir turtas leido S.Berlusconiui tapti antru ilgiausiai Italijos premjero poste išbuvusiu politiku po Mussolinio. Lietuviai kažkuo panašūs į italus. Tiek italams, tiek lietuviams patinka kieti vyrukai, žavūs ir charizmatiški gangsteriai.

Tokios rinkėjų simpatijos tiek Italijoje, tiek Lietuvoje sukelia didelių problemų demokratijai. Ir nors V.Uspaskichas, palyginti su S.Berlusconiu, tik netašytas mužikėlis, 270 tūkst. Lietuvos rinkėjų suteikia didelio žavesio ir pasitikėjimo. Lietuviams tokių „superherojų“ reikia labiau nei italams. Pas mus nėra nei šiltos jūros, nei 300 saulėtų dienų per metus.

Kas kita Rusijoje. Čia prezidentas V.Putinas net nesitepa rankų asmeniniu verslu ar jam priklausančiomis žiniasklaidos priemonėmis, nors yra vienas turtingiausių rusų, valdantis nesuskaičiuojamą daugybę vilų, asmeninius laivus ir lėktuvus, bei praktiškai kontroliuojantis visą Rusijos žiniasklaidą. Tiek S.Berslusconis, tiek V.Uspaskichas apie tai tegali pasvajoti. Ką V.Uspaskichui ir S.Berlusconiui reikia nusipirkti, tuo V.Putinas gali naudotis neribotai ir kada tik panorėjęs.

Gangsteris Kremliuje yra tiek S.Berlusconio, tiek V.Uspaskicho svajonių personažas. Būtų gera tapti tiesiog valdovu ir vadovauti ne tik demokratijai, bet ir visam „paradui“. Ir Lietuvoje yra nemažai rinkėjų, norinčių, kad kas nors įvestų „tvarką ir teisingumą“ ar per naktį dvigubai pakeltų atlyginimą.

Prokurorai jau šeštą kartą prašo panaikinti V.Uspaskicho parlamentinį imunitetą. V.Uspaskichas ir jo parankiniai Vitalija Vonžutaitė bei Vytautas Gapšys kaltinami nuo 2004 iki 2006 m. Darbo partijos buhalterijoje neužfiksavę apie 25 mln. Lt pajamų ir išlaidų. Keturis kartus sutikimą patraukti V.Uspaskichą baudžiamojon atsakomybėn davė Vyriausioji rinkimų komisija, vieną kartą Seimas ir vieną kartą Europos Parlamentas. Taigi V.Uspaskichas Lietuvos ir Europos politikoje jau tampa tikru „disidentu“.

Ką už 25 mln. Lt sukčiaudamas nusipirko V.Uspaskichas? Jis nusipirko savo vietą laisvoje politinėje konkurencijoje ir informacinėje erdvėje. Jei reikėtų dalyvauti politikoje be nemokamų koncertų, veltui dalijamų ledų ir be gausybės juodais pinigais apmokamų pagalbininkų, viskas būtų daug sunkiau. Tektų konkuruoti idėjomis ir sprendimais, tikra kvalifikacija, tikru diplomu, viešojoje erdvėje ir žiniasklaidoje vietą ne nusipirkti, o ją susikurti savo talentu. Daliai Lietuvos rinkėjų pakanka pasakyti, kad žinai “kaip”, ir jiems visai nesvarbu, kad pats V.Uspaskichas elgiasi visiškai kitaip nei tose savo “kaip” vizijose – moka algas vokeliuose, papirkinėja rinkėjus.

Tai, kaip Lietuvoje veikė Jurijus Borisovas su Rolandu Paksu ir kaip dabar veikė ir norėtų padidinti savo veikimo įtaką bei apsukas V.Uspaskichas, yra Rusiškas politikos inkliuzas Lietuvos politikoje. Bet Lietuva nebėra Rusija. Mūsų traukos vektorius visai kitas. Įrodymu galima laikyti tai, kaip R.Paksas buvo pašalintas iš prezidento posto ir kaip V.Uspaskichui nesiseka atidirbti savo 25 mln. Lt investicijų.

Kaip šitie juodi politiniai pinigai turi atsipirkti? Kada ši investicija bus pateisinta? Tokie pinigai, kokius V.Uspaskichas investavo į „politiką“, gali sukelti jaunos demokratijos koroziją. Ir sukėlė. Tyčiojimasis ir politinė kompromitacija – štai ko reikia mūsų priešams. Ar tik toks buvo tikslas?

Dar nežinia, ar šie pinigai tikrai V.Uspaskicho, ar vien tik V.Uspaskicho. Jei tų pinigų tikrieji šeimininkai yra Kremliuje ir jei jie turi makabriškų interesų kelti Lietuvos valstybėje sąmyšį, neleisti mums ramiai ir nuosekliai dirbti, tai šis tikslas pasiektas.

Nors gal ne visai. Pergalė Seimo rinkimuose – tai buvo galima investicijų grąža, kurią blokavo prezidentė, pareikšdama, kad būsimoje Vyriausybėje nemato Darbo partijos vadų ir narių. Ilgai kaltinta reitingų vaikymusi, Prezidentė parodė, kad ne jie svarbiausi. Svarbiau Konstitucija ir švari bei darbinga Vyriausybė.

Galutinį tašką dabartiniame chaose gali padėti Lietuvos teismai. Vietą sau Lietuvos politikoje nusipirkęs ir sukčiavimu bei mokesčių nemokėjimu kaltinamas V.Uspaskichas su savo sėbrais gali atsidurti už grotų, o nusipirkta „Darbo partija“ gali būti likviduota.

Iš tiesų V.Uspaskichas įkliuvęs gana rimtai. Lygiai taip pat kaip garsusis Al Capone Čikagoje – dėl godumo. Darydamas savo nešvarų verslą V.Uspaskichas nemokėjo mokesčių. Kaip ir Al Capone. Įrodymai nekelia jokių abejonių – teismui pateikti juodosios buhalterijos dokumentai daugiau nei iškalbingi.

Tokie „politikai“ kai S.Berslusconi, V.Putinas ar V.Uspaskichas, tikrina demokratijos kokybę, jos apsivalymo nuo šlamšto galimybes. Demokratija, kuri nesusiduria su iššūkiais, kaip ir virusų atakų nepatirianti žmogaus imuninė sistema, ilgainiui nusilpsta.

V.Uspaskichas yra rusiškas antidemokratinis inkliuzas Lietuvos politikoje. Kaip ir žavėdamiesi gintaro inkliuzais, stebėtojai dažnai visą dėmesį sutelkia ne į gintaro žavesį, o tik į inkliuzą. Kas šiandien dominuoja Lietuvos politinėje erdvėje? V.Uspaskichas atlieka viso politinio spektaklio centrinį vaidmenį. Net ir Prezidentei sunku lygintis. Tokią kvailą V.Uspaskicho populiarinimo misiją atlieka populiarioji žemažiūrė Lietuvos žurnalistika. Su V.Uspaskichu šnekamasi rimtai apie valstybinius reikalus, pamirštant, su kuo šnekamasi, – su primityviu, neišprususiu, chamiškos laikysenos politiniu sukčiumi.

Turtingi žmonės turi savo pasaulio supratimą ir įpročius. Savo uždirbtus (tiek švariai, tiek nešvariai) pinigus jie gali išleisti, kur nori. Tikra bėda demokratijai prasideda tada, kai tie pinigai investuojami į politiką. Kaip rašo Edvardas Lucasas naujoje “The Economist” žurnalistų knygoje “Megachange: The World in 2050″, demokratija turi Achilo kulną, – tai pinigai, kuriais užkrečiama demokratija. Jei verslas gali nusipirkti politikus, politines partijas, žiniasklaidą ir kitus politinio proceso dalyvius, demokratija neegzistuoja. Tai nupirktoji demokratija. Tokia „demokratija“ yra Baltarusijoje ir Rusijoje, iš dalies buvo Italijoje.

Modernios demokratijos problema šiandien susijusi su tuo, kad visuomenė mano, jog sprendimai yra priimami siauros grupės susijusių asmenų, ir tai kelia jiems apatiją, nusivylimą bei norą nusišalinti. Jei Seimas nepanaikins V.Uspaskicho imuniteto, tokiam nusivylimui ir nusišalinimui bus rimtas pagrindas.

Prokurorai jau šeštą karta prašo leisti V.Uspaskichą patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Ar pavyks?