2011 Lapkričio 27

Belaukiant pirmos balerinos

veidas.lt

BFL

Sostinės galerijoje „Meno niša“ veikia Nijolės Šaltenytės darbų paroda. Pokalbis su grafike – apie kanifolijos dulkelių magiją, kurios nepajėgia išstumti šiuolaikinės technologijos.

 

Iš pradžių buvo „Tyla“: trijų parengties pozicijoje sustingusių balerinų kojos. Intuityviai mėginu jose atrasti skirtumų, bet veltui: visos balerinos – idealiai vienodos. Tai trys to paties cinko raižinio atspaudai, arba „kordebaletas“, kaip sako darbo autorė Nijolė Šaltenytė.

Vaikystėje ji pati labai norėjusi šokti. Gal lankė baleto pamokas? „O kur jas rastum pokariu mažame Kalvarijos miestelyje?“ – protina mane Nijolė. Užtat mokykloje susižavėjo gimnastika, o progų žiūrėti baleto spektaklius nepraleidžia iki šiol. Nors neslepia, kad svarbiausias menas po grafikos jai – literatūra, ypač romanai ir kultūros filosofijos veikalai.

„Puiku“, – nudžiungu ir imuosi literatūrinio regimų metaforų lukštenimo. Kodėl, tarkim, vilką nuo paveikslo žiūrovų skiriantis tinklas opartiškai išgaubtas, tarsi kojinė ant moteriškos blauzdos? Ar taip mėginama vaizduoti beprasiveržianti žvėriška prigimtis? O kodėl mergaitę nuo mūsų skiriantis tinklas jau kitaip, išilgai, įtemptas – tarsi pats laikas būtų jėga atitrauktas? Ir pagaliau – ar pasaulis už tinklo ir yra toji parodos pavadinimo „Kita pusė“?

Klausimų daug, parengtų atsakymų – nė vieno. „Žmonės dažnai mano darbuose įžvelgia dalykų, apie kuriuos dirbdama negalvojau. Man svarbiausia – perteikti nuotaiką. Tinklas tėra vielinė tvora, o „Kita pusė“ reiškia, kad dalis parodoje eksponuojamų darbų yra nauji, antra pusė – anksčiau padaryti“, – kukliai aiškina grafikė.

 

Džinsai už paveikslus

 

„Grafika – kordebaletui dėkingas menas, – sakau, susivyniojusi savo metaforas. – Iš vienos balerinos spausdinimo presu tarsi pamišusio choreografo sapne galima daug nesugaišus pasigaminti ištisą baleto trupę.“

„Bet ar įsivaizduojate, kiek sugaišti, kol pamatai pirmą baleriną? – klausia manęs N.Šaltenytė. – Cinko plokštelių raižymas, lakavimas, nuodijimas, ir galiausiai atkėlusi presą dažnai pamatai visai ne tai, ką pati įsivaizdavai. Kartais susitaikai su tuo rezultatu, o kartais – ne. Bepigu tapytojams: jie bet kuriame darbo etape gali matyti ir koreguoti savo kūrinius.“

Kolegoms Nijolė žinoma kaip puikiai akvatiltos techniką įvaldžiusi meistrė. O akvatilta, pasirodo, nieko bendra su vandeniu neturi: tai tik išraižytos ir kanifolijos milteliais apibarstytos cinko plokštelės kaitinimas, kol išsilydžiusios kanifolijos dulkelės prilimpa prie metalo. Galiausiai šios dulkelės suteiks vaizdui taškuoto mirgesio ar kintančios šviesos įspūdį, o paprasčiau šnekant – plokštumos gylio iliuziją.

Ironiška, bet tokia pat kanifolija seniau šokėjai trindavo savo baleto batelių padus, kad šie būtų slidesni ir ilgiau tarnautų. O viename iš parodos darbų vaizduojamas gimnastikos lankas tais laikais gulėdavo po kiekvienos paauglės lova: jo sukimas ant liemens buvo populiaresnė grakščios figūros formavimo priemonė už nūdienos kvėpavimo pratimus, jogos mankštas ir badavimą. Ką jau kalbėti apie paveiksle „Big Star“ vaizduojamus firminius džinsus, kurie anuomet jauniems būdavo tokie brangūs ir tokie svarbūs.

„Pirmuosius savo džinsus gavau jau dirbdama Vilniuje. Mano tetos turėjo draugių, gyvenančių Kanadoje. Tos draugės retkarčiais atvažiuodavo Lietuvon. O jų atgabentų gėrybių dalytis godžiomis akimis subėgdavo ištisas būrys giminaičių. Nemėgau tose dalybose dalyvauti, bet užjūrio draugėms taip pat reikėdavo ką nors gražaus įduoti, ir čia tetoms praversdavo mano darbeliai. Taigi tie pirmieji deficitiniai džinsai man atiteko mainais už paveikslus“, – prisimena Nijolė.

 

Vilniaus bokštų trauka

 

Nors jaunos dailininkės kūrybinės karjeros ratas viltingai įsisuko, negailėdamas nei svarbių parodų, nei jų diplomų, turtų iš grafikos N.Šaltenytė nesusikrovė. Dar sunkiau tai būtų padaryti šiais laikais, kai vienas didesnis cinko lapas dailės priemonių parduotuvėje kainuoja maždaug šimtą litų. „Taupydama įsigudrinau raižyti ankstesnių savo darbų kitose pusėse. Iš pradžių baisoka buvo, nes rizikuoji pakenkti senam kūriniui. Taigi pradėjau nuo tų, kurių mažiausiai gaila, ir dabar mano cinko archyvas tampa „dvipusis“. Tai irgi atspindi šios parodos pavadinimas“, – pasakoja grafikė.

Didžiausią „aukso skrynią“ N.Šaltenytei sukrovė po viešnagės Japonijoje užsimezgusi draugystė su viena Tekančios saulės šalies galerija, ištisą dešimtmetį prekiavusia lietuvės darbais. Nors Japonijoje grafika dešimtį kartų brangesnė nei Lietuvoje, menininkė galerijai paveikslus perleisdavo „lietuviška“ kaina ir didelių pelnų japonams nepavydėjo. Atvirkščiai: džiaugėsi, kad perka.

Grafikę skaudina tai, kad daug gabių žmonių šiandien priversti išvažiuoti iš Lietuvos. „Kai aš baigiau Dailės akademiją, padariau nusikaltimą: neišvykau dirbti Klaipėdon pagal paskyrimą, nes neįsivaizdavau savęs be Vilniaus ir nenorėjau gyventi jokiame kitame mieste. Nors Vilniaus bokštų mano paveiksluose nėra daug, svečioje šalyje galėčiau gražiai praleisti pusmetį, ne ilgiau“, – prisipažįsta dailininkė.

Primenu, kad dabar daugeliui jos kolegų – intensyvus darbymetis: grafikos dirbtuvėse kuriami ir spausdinami autoriniai Kalėdų atvirukai. Tačiau Nijolės akyse didelio entuziazmo neregėti. „Nelabai man šis darbas mielas. Net artimiausiems žmonėms sveikinimus dažnai susigriebiu ruošti paskutiniu momentu, o pardavimui – tik tuomet, kai turiu užsakymą. Juk kartais prie vieno sveikinimo, puošto kaspinėliais ir lankstytais kampeliais, tenka prasikrapštyti visą dieną… Bet po parodos būtinai reikės susiimti“, – pažada tarsi pati sau.

 

Interneto pozuotojai

 

Jau kelias kadencijas N.Šaltenytė vadovauja Dailininkų sąjungos grafikų sekcijai. Ir tvirtina, kad grafikams šioje sąjungoje smarkiai pavydima prieš penkiolika metų susigriebto kurti kūrybinio centro su galerija sostinės Senamiestyje. „Tokia mūsų darbo specifika: reikia ne tik izoliuotų patalpų, kuriose laikomi nuodingi metalą ėsdinantys chemikalai, bet ir spausdinimo preso. O tokį tikrai ne kiekvienas jaunas žmogus pajėgus įsigyti. Ofortiniai presai, stovintys Grafikos centre, gaminti praėjusio amžiaus pradžioje, bet, spėju, sėkmingai tarnaus dar mažiausiai šimtą metų“, – pasakoja N.Šaltenytė.

Jos dirbtuvė – tame pačiame Latako gatvės trečiuoju numeriu pažymėtame name. Į Grafikos centrą dailininkė suka tuomet, kai ateina laikas lakuoti ir nuodyti išraižytas cinko plokšteles. Kitus darbus ji stengiasi nuveikti po savo stogu ir savo spausdinimo presu. Dažniausiai daro tris dešimtis naujo kūrinio atspaudų, ir tiek pakanka. Bet pasitaiko vienas kitas darbelis, kuris žmones kažkaip ypatingai traukia, tuomet sena cinko plokštelė būna vėl tepama dažais.

Vieša paslaptis, kad tradicine technologija dirbantiems grafikams tenka įveikti stiprią kompiuterinės grafikos meistrų konkurenciją. O šiems nereikia nei brangių cinko plokštelių, nei nuodingų jų ėsdinimo skysčių: užtenka bet kur stovinčio kompiuterio su spausdintuvu.

„Šiandien nebeliko kolegų, kurie nebūtų išbandę kompiuterio teikiamų galimybių. Iš pradžių jos sužavi, tačiau „prilimpa“ ne visiems. Greitai pradedi suprasti, jog neįvaldysi kompiuterinių programų taip tobulai, kad sukurtum kažką unikalaus ir nepakartojamo. Žinoma, kompiuteris pagreitina darbo procesą ir juo naudojantis nebereikia taip ilgai „laukti pirmos balerinos“. O tai svarbu, nes idėją geriausia įgyvendinti neatidėliojant, tą akimirką, kai ji stipriausiai liepsnoja tavyje. Galiausiai viskas priklauso ne nuo kompiuterinių programų, o nuo originalių idėjų. Lankydamasi Krokuvos bienalėje, kurią laikau viena solidžiausių pasaulyje, pastebiu tendenciją derinti šiuolaikines technologijas ir rankų darbą. Kartais ten pati, rodos, nemažai patirties sukaupusi, stoviu priešais grafiko kūrinį ir nebegaliu suprasti, kaip jis padarytas. Gal užsieniečiai jau išrado kokį nors kompiuterinį raižymą?“ – stebisi N.Šaltenytė.

Tiesa, kartais kompiuteris praverčia ir ne tokioms sudėtingoms užduotims. Poroje paveikslų išvydusi leopardus, teiraujuosi, ar kartais jiems nepozavo grafikės įnamis katinas Martynas. Nijolė juokiasi, kad šiais laikais tam tiesiog nebėra poreikio: juk internete gali rasti kokių tik nori „pozuotojų“.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. ujo ujo rašo:

    Tai kad ne akvatilta, kaip čia rašot, o akvatiNta…


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...