2011 Spalio 23

Baltos ir purvinos premjerų kojytės

veidas.lt


Tarp daužymo galva į sieną ir lėkšto kvatojimo: subjektyvi sostinės teatrų naujienų apžvalga.

Dainiaus Kazlausko režisuotame spektaklyje „Menas“ yra scena, kai iš paveikslo, išvadinto „baltu šūdu“, raudodama pabėga baltai apsirengusi mergina – tarsi įžeista, nesuprasta kūrinio siela.
Tos ašaros nuo šiol persekios visus jautresnius meno kritikus. Vos ėmęsis recenzijos, pradedi neurotiškai žvalgytis, ar kartais iš kūrinio nekyšo nekaltai baltos kojytės, ir klausytis, ar tik nepradeda vaikiškai šniurkščioti jo tyra nosytė.
Seržą (akt. Arūnas Sakalauskas), brangiai įsigijusį baltutėlį (o gal nevisai) paveikslą, jo poelgio įskaudintas senas draugas Markas (akt. Darius Meškauskas) išvadina Galerijų Žiurke. Balta po sceną besisukinėjanti radijo ryšiu valdoma žiurkė spektaklį pradeda ir užbaigia. O tarp jos šokių – D.Kazlausko temperamento vertas trijų šaunių charakterinių artistų šou (trečiasis – Giedrius Savickas, vaidinantis besiriejančius draugus bandantį sutaikyti Ivaną). Aktorinių etiudų emocijos trykšta per kraštus, tempas didžiulis, ir veiksmas scenoje šiek tiek primena mažą krepšinio komandą, kurioje visi žaidėjai – vienas kitam nusileisti neketinantys asmenybės.
Vis dėlto svarbiausiu veikiančiuoju asmeniu lieka kandus, snobus išjuokiantis dramaturgės Yasminos Rezos tekstas, raginantis pirmenybę teikti žmogiškajam bendravimui, o ne meno skoniams ar jo rinkos dėsniams. Panašu, kad D.Kazlauskas kartu su „Idioteatru“ mėgina išrasti alcheminę „aukso vidurio“ teatro formulę, tenkinančią reiklesnius pramogaujančius žiūrovus.

Šūdas – ne sviestas

Tuo tarpu „Domino“ teatro detektyvinė premjera „Žirklės“ tinka visiems. Ypač – tiems, kurių nekankina liguistas polinkis į toleranciją. Jeigu mėgstate šaipytis iš gėjų, lenkų, Seimo narių ir pokalbiuose su draugais mielai įterpiate tokius juokelius kaip „šūdas – ne sviestas, o Kaunas – ne miestas“, – skubėkite į „Žirkles“. Pageidautina – mažiausiai tris kartus, kol surinksite pilną potencialių žudikų išpažinčių puokštę. Štai premjeroje ši prisipažinimo misija atviru žiūrovų balsavimu atiteko krūtiningajai Editos Užaitės vaidinamai blondinei, bet juk savotiškai apmaudu, kad neišvydome, kaip savąjį finalą pateiktų tą vakarą scenoje ryškiai dominavęs Eimutis Kvoščiauskas. Interaktyvaus teatro formulė kartu yra genialus marketinginis sprendimas, skatinantis žiūrovus pastatyme apsilankyti ne kartą.
Ir nors nebuvo labai jauku klausytis iš lėkštų juokelių audringai kvatojančios salės, – pripažinkim, kad lenko Marcino Slawinskio režisuotos „Žirklės“ yra ne vien žiūrovų pastabumą, bet ir jų sąmoningumo lygį gyvai tikrinanti laboratorija. Jei keistųsi žiūrovų reakcija – būtų priversti reformuotis ir jas provokuojantys spektaklio herojai, nes scenos ir publikos požiūris tokio žaidimo „žirklėse“ tegali išsiskirti tik iki tam tikros ribos. Bet pramogos ištroškusi lietuvaičių publika apie tai nemąsto ir nuolankiai leidžiasi aktorių „nukerpama“ lyg per… tebūnie – sviestą. Gal kas pagalvojo bent apie tai, kad ir gyvenime, kaip šiame spektaklyje, neretai „išrenkame“ kaltuosius viešu balsavimu?

Kita barikadų pusė

O ką žiūrovui siūlo priešinga, „akademinė“ teatrinių barikadų stovykla? Pirmiausiai – Yannos Ross režisuotą „Chaosą“. Spektaklį, siekiantį įteigti, jei tik teisingai supratau, štai kokią pagrindinę mintį: jei tu, mielas žiūrove (o ypač – moteriškosios lyties žiūrove), iki šiol dar nieko nebuvai sugriebęs ir visa jėga vožtelėjęs galva į sieną – užsirašyk pas psichoterapeutą, nes veikiausiai esi depresyvi asmenybė. Juk būtent tokia privalėtų būti natūrali sveiko individo gynybinė reakcija į nūdienos gyvenimo dirgiklius.
Trys moterys, trys skirtingos istorijos ir didelė tikimybė, kad bent vienoje iš jų vidutinio amžiaus žiūrovė atpažins savąją situaciją. Tuomet turės progą įvertinti ją iš šalies ir… atleisti sau agresyvius nevaldomo pykčio protrūkius. Kuo ne psichoterapija? Teatro bilietas kainuoja pigiau nei gydytojo seansas.
O jei pavargote knaisiotis savyje ir pasiilgote „senoviško“, emocionalaus, režisūrinės ekvilibristikos neprisodrinto, bet ir lėkštai kvatotis neverčiančio spektaklio – sukite į Valstybinį jaunimo teatrą. Čia rodoma nauja režisieriaus Valerijaus Griško „Skrydžio virš gegutės lizdo“ versija. Nepriekaištinga dramaturginė medžiaga (savaime retenybė nūdienos teatre), neprasti Andriaus Bialobžeskio, Gedimino Storpirščio, Jurgio Damaševičiaus, Igno Ciplijausko vaidmenys. Pastarasis, beje, spektaklyje drebėdamas kartoja vieną vienintelę frazę – „Dėjau ant visų…“ Bet – kaip kartoja!
Tad ar visada verta galva daužyti sieną, ieškant unikalių, niekur neregėtų režisūrinių ir scenografinių sprendimų? Ar šis procesas Lietuvoje netapo savitikslis? O gal jaunąją skaityti nepratusią kartą šiurpinantis „literatūrinis teatras“ nėra toks jau baisus baubas?
Individualūs atsakymai – sostinės teatrų premjerose.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...