2016 Vasario 28

In memoriam

Aš pažinau fašistą tavyje

veidas.lt

Scanpix nuotr.

Arūnas BRAZAUSKAS

Pavadinimas turėtų būti skliaustuose. Skliaustai datose reiškia pabaigą. Umberto Eco (1932–2016) dabar jau skliaustuose. Skirtinguose mituose dausos vis kitokios. Profesoriui Eco galima palinkėti nukeliauti į Amžinąją Biblioteką, kuri dirba be pertraukų.

Linksmoji mirties pusė – visiškai ne­aišku, kas būna po to. U.Eco tikrai gresia autoriaus teisės ženklu (c) pažymėtas nemirtingumas. Laik­menos su E.Eco pa­varde dar ilgai bus paklausios. Gal­būt ne visos jos va­dinsis knygomis.

Prie ko klijuosime „eco“

Yra dar ir tokia nemirtingumo for­­ma, kai at­radėjo ar išradėjo vardu pa­vadinamas koks nors reiškinys, geografinis objektas, matavimo vienetas. Aloi­so Alzheimerio (1864–1915) vardas sukibo su liga, kurią jis tyrė. Kaip ir Ja­meso Par­kinsono (1755–1824). Tie­sa, gali kilti nepatogumų dėl Cyrilo Northcote’o Parkinsono (1909–1993), kurio dėsniai – vadybininkų tautosakos da­lis. Pavyzdžiui, „Dvigubai mažesniam darbui reikia dvigubai daugiau personalo.“

Jau dabar į protų mūšius žengianti jaunuomenė gali susipainioti ir U.Eco palaikyti ekologi­jos pradininku, arba echoskopo išradėju. Nors U.Eco vardas ir labai populiarus, po ran­­ka neatsiranda reiškinių ar ligų, prie kurių tas vardas būtų prilipdytas.

Vis dėlto yra reiškinys, apie kurį visi prisiminė, kai U.Eco iškeliavo į Amžinąją Biblio­teką. Tai fašizmas, kuriam rašytojas ir filosofas paskyrė vieną iš savo esė. U.Eco išvardijo 14 fašizmo po­žymių. Prisimenant velionį tuos požymius im­ta linksniuoti kaip itin gilias įž­valgas. Ir įtariai žvalgytis aplinkui – kiek to fa­šizmo dar ma­tosi.

Nors U.Eco gimė fašistinėje Italijoje, matė to režimo pabaigą, tačiau savo esė jis bandė už­čiuopti tai, ką pats vadino „am­žinuoju fašizmu“, arba urfašizmu (ur-fascism). Dėl amžinybės viskas aiš­­ku, o dėl priešdėlio „ur“ – nelabai. Gal U.Eco norėjo priminti apie Uro miestą, iš kurio kilęs biblinis Abraomas.

Uras, Urukas – šių vietovių vardai at­si­­­kartoja Irako pavadinime. Taigi rašyda­mas apie urfašizmą U.Eco bandė ap­rėpti di­džiulius istorijos ma­syvus. Am-žinasis fa­­šizmas – tarsi universali vi­suomenės „ope­­­­racinė sistema“, kuria visos bendruo­­menės naudojasi nuo seniausių lai­kų. Kei­čiasi santvarkos, epochos, vyraujan­čios kalbos, o urfašistinė sąmonė išlieka.

Diagnostikos pratybos

Sunkoka tai medžiaga – svarstymai apie urfašizmą ir 14 jo požymių, 1995 m. pa­skelbti „The New York Review of Books“. Vis dėlto, kai U.Eco surašyti simptomai populiarintojų pastangomis surašomi dar paprasčiau, juos ga­­lima pritaikyti diagnostikai. Atsistoti prieš veidrodį ir pabandyti atrasti fašistą savyje.

Pabandykime ir mes. Kaip sakoma – pa­punk­­­čiui. Iliustruokime visiems suprantamais pa­vyzdžiais ir pasakymais.

1) Tradicija šventa. Žinija nesivysto.

Tarkime, tradiciškai įsivaizduojame Vy­tautą Didįjį kaip galingą, protingą vyrą. Nors nebuvo jis didelis rašto mokovas, jo vardu pavadintas garbingas Kauno universitetas. Jei atrastume liudijimų, kad Vytautas savo vadybos stiliumi ir manieromis panėšėjo į dabartinį Baltarusijos prezidentą Luka­šenką, kurio vardas Aliak­san­dras – kaip ir Vytauto krikštavardis, tokios ži­nios veikiausiai nebūtų labai populiarios. Vis tiek vyrautų tradicinis Vy­tauto įvaizdis.

2) Dabartis yra blogis.

„Nors nesu sarmatas, vis dėlto pasisakau už Vilniaus Aukštutinės pilies atstatymą. Man tai meiliau nei koks Guggenheimo muziejus, kad jį kur.“

3) Tegyvuoja iracionalumas.

Požymis tiek akivaizdus, kad ieškant įrodymų net nereikia įsijungti TV.

3) Veiksmo kultas. Intelektas kelia įtarimą.

„Kol jūs plepate, aš dirbu“, – tai bando įrodyti vos ne kiekvienas pakaltinamas politikas.

Nepamirškime ir naujausių pareiškimų apie intelektualus. Andrius Už­kalnis, kuriam bandome nustatyti diagnozę pagal 4-ąjį punktą, ne­­seniai pagyvino viešąją erdvę pats diagnozuodamas intelektualus: „Jų mėgstamiausias žo­­dis yra „ontologija“, jie niekada ne­sa­ko „me­todas“, jei galima pasakyti „me­todologija“, ne­ra­šo apie problemas, jei galima paminėti „prob­le­ma­ti­ką“, ir semiotiką jie laiko labai rim­tu mokslu: džiaugiasi tais, kas pasimeta nuo tos metafizinės masturbacijos klo­dų…“ (Ma­to­me, kad kliuvo ir se­mio­­ti­kos mokovui U.Eco.)

4) Nepritarimas yra išdavystė.

Akivaizdu – ką dar įrodinėti?

5) Rasizmas.

Žr. lietuviško feisbuko tyrus.

6) Bandymas remtis pakrikusia vidurine klase. Kitaip tariant, populizmas.

Žr. Lietuvos Respublikos Seimą.

7) Nacionalizmas ir meilė sąmokslo teorijoms.

Žr. gausius „patriotinius“ lietuviškus tinklalapius, kuriuos tvarko kitataučiai žvalgybininkai arba lietuviai beraščiai.

8) Priešai vaizduojami tuo pat metu ir labai stiprūs, ir labai silpni.

Tautiniai eurofobai įsivaizduoja ES kaip ga­linčią sunaikinti lietuvių tautą, tačiau nesugebančią atsispirti islamistų keliamam pavojui.

9) Pacifizmas tolygus broliavimui­­si su priešu. Gyvenimas – nuolatinė kova.

Taip – diplomatiškas JAV prezidentas Ba­rac­kas Obama atrodo skystas. Užtat Rusijos pre­zidentas Vladimiras Putinas – kietas.

10) Panieka silpnesniam.

Ieškok ten pat, kur ir rasizmo.

11) Mirties kultas.

Tačiau TV nesiūlo alternatyvų.

12) Vyriškumas. Nepakantumas lytinėms mažumoms.

Ar yra kitokia nuomonė?

13) Individas neturi teisių. Kolektyvinę va­lią reiškia tauta.

„Jeigu tu sarmatas, argi tau ne gėda kalbėti apie žmogaus teises?

14) Naujakalbė.

Pats U.Eco romane „Baudolinas“ yra sukūręs naujakalbę, tačiau apie velionį tiktai gerai, arba nieko.

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...