2012 Vasario 17

Arvydas Juozaitis: „Lietuvos imperija žlugo, o imperiniai žmonės liko“

veidas.lt


Valstybiniame jaunimo teatre savaitgalį parodyta spektaklio „Širdis Vilniuje“ premjera.

Kylant Pilies gatve ir ore sukiojantis snaigių trupiniams, Senamiestis atrodo tarsi iš pasakų knygos: nedidukas, lengvas, negožiantis vakarėjančio dangaus. „Rygoje tikriausiai būtų pora aukštų daugiau?“ – teiraujuosi užvertusi galvą. „Ne pora… Ten senamiesčio pastatai – šešių aukštų. Paryžietiškų užmojų miestas“, – šypteli Arvydas.
Tačiau užmojais jo nesužavėsi. Ką tik būriui ekskursijų vadovų A.Juozaitis porą valandų iš tribūnos dėstė apie Latviją: jos griežtus pilietybės įstatymus, tuštėjančius kaimus, griūvančius ankstesnių savininkų palikuonims grąžintus namus ir dar daug ką. Netgi anekdotus iš populiarios serijos apie Janį Rainį ir jo Aspaziją mėgino skelti.
Rygoje, šalia Didžiųjų miesto kapinių, jis gyvena jau keletą metų: sako, atsitraukus nuo Lietuvos lengviau apie ją mąstyti. Tik vasaromis sugrįžta į sodybą Gelgaudiškyje prie Nemuno. „Ir ten, ir ten jaučiuosi vienodai namie esąs. Diplomatinės tarnybos pradžioje man siūlė tolimesnių šalių ambasadas, pavyzdžiui, Portugaliją. Nesupratau, koks tokios tarnybos tikslas: aptarnauti lietuvius, kurie ten uždarbiauja ar verslu užsiima? Tokios mažos valstybės, kaip Lietuva, užsienio politikai realios reikšmės teturi artimiausi kaimynai. Dar, žinoma, abi pasaulio sostinės – Vašingtonas ir Maskva, kuriose sprendžiami geopolitikos klausimai“, – tvirtina pašnekovas.
Paskaitos auditorijai jis prisipažino, kad rytais Rygoje mėgsta bėgioti kitose – Rainio kapinėse, esančiose kitapus geležinkelio tilto. Nors sportą Arvydas vadina savo jaunystės paklydimu, neslepia, kad šiandien rašydamas knygas ir pjeses gyvena būtent iš olimpinių žaidynių prizininko rentos.
Jo diplomatinė karjera buvo trumpa, bet pamokoma. „Kai man dabar tvirtina, kad Lietuvai būtina turėti kultūros atašė Japonijoje, aš klausiu, kam to reikia. Kad atvertume kelią porai savų kūrėjų? Jau mačiau baisų menininkų egoizmą, kai pasitelkiamos bet kokios priemonės, kad tik jo vardas garsiau nuskambėtų. Gal verčiau tegul tuo užsiima samdomi vadybininkai, o ne valstybė? Net kai pavyksta prasimušti svetur, tikras menininkas garsina save, o ne Lietuvą, kaip mėgstama skelbti. Retai kam rūpi pasaulinio garso kūrėjų kilmė ar tautybė“, – įsitikinęs A.Juozaitis.

Vaišvilkas ir karalienė Luizė

Karaliaučiuje praleisti metai įprasminti knygoje „Karalių miestas be karalių“, gyvenimas Latvijoje – knygoje „Ryga – niekieno civilizacija“. Ar galiausiai atsiras veikalas, apibendrinantis kaimynų kraštuose surinktas žinias? „Kadaise man tai rūpėjo, dabar – nebe. Finalinis gyvenimo darbas tėra hegelizmo iliuzija. Tiesiog reikia gyventi visa galia. Dirbi, dirbi, dirbi, kol numiršti“, – nekankina savęs veiklos piramidėmis filosofas.
Užtat ant režisieriaus Jono Vaitkaus stalo jau guli nauja jo istorinė drama „Vaišvilkas, Mindaugo sūnus“. „Europoje iš viso tebuvo trys valdovų įpėdiniai, savo valia atsisakę sosto. Vienas jų – mūsiškis Vaišvilkas, tapęs stačiatikių ortodoksų vienuoliu. Jis Lietuvos ateitį matė ne katalikišką, bet ortodoksišką, tačiau ši tikėjimo linija mūsų krašte buvo užgniaužta. Nors dar 1453-iaisiais, žlugus Konstantinopoliui, buvo svarstoma, kur – į Vilnių ar į Maskvą perkelti graikų ortodoksų patriarchus. Vaišvilkas ir nužudytas buvo vienuolyne Vladimiro mieste Ukrainoje. O nužudė jį tas pats Haličo kunigaikštis Levas, kurio vardu pavadintas miestas Lvovas“, – pasakoja dramaturgas.
Pernai Arvydas parašė pjesę apie pajūryje garbinamą Prūsijos karalienę Luizę: šįmet, švenčiant Klaipėdos miesto 760 metų jubiliejų, ją žadama pastatyti. „Karalienė Luizė Klaipėdon atvyko jau pasiligojusi 1807-ųjų pradžioje, o po metų išvyko. Čia dar anksčiau ji pirmąkart buvo atkeliavusi susitikti su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I: tokia lyrinė dramos linija. Yra ir politinė: tuo metu vyksta derybos dėl Tilžės sutarties, ir Luizė vyksta pas Napoleoną. Tai dramos verti dalykai, kurie iki šiol buvo neatskleisti nei Vokietijos, nei Lietuvos dramaturgų“, – pabrėžia pašnekovas.
Beje, iškiliausiu moderniųjų laikų lietuvių dramaturgu A.Juozaitis vadina Juozą Grušą. Sako, dabar populiaru istorines asmenybes naudoti kaip etiketes: pasitelkus atskiras autentiškas frazes kurti charakterius, kokių realybėje nėra buvę. „Manau, taip elgtis nedera. Asmenybės vardas ir nuveikti darbai įpareigoja, negalima išeiti iš krantų“, – svarsto istorinių pjesių autorius.

Išgalvotas susitikimas

Valstybiniame jaunimo teatre ką tik įvyko spektaklio pagal A.Juozaičio pjesę „Širdis Vilniuje“ premjera. Arvydas pasakojo apie tai, kaip anksčiau sostinės moksleivius pedagogai vedžiodavo į Felikso Dzeržinskio muziejų Paupio gatvėje. „Priešais dabartinį Užupio angelą virš „bromos“ kabėjo atminimo lenta, skelbianti, kad čia gyveno žymus revoliucionierius. Tačiau jaunystėje F.Dzeržinskis buvo uolus katalikas ir ketino stoti į kunigų seminariją. Todėl geriausias pažymys jo gimnazijos atestate – būtent iš tikybos“, – primena dramaturgas.
Kitą pjesės veikėją – Lenkijos maršalą Jozefą Pilsudskį A.Juozaitis pavadino „šašu ant Lietuvos kūno“. Ir pridūrė, kad sunkoka būtų įsivaizduoti šio maršalo paminklą Lietuvoje, nors Lenkijoje tokių pilna, nes ten diktatorius jau kanonizuotas į politikos „šventuosius“.
„1900 metais J.Pilsudskis ir F.Dzeržinskis sėdėjo toje pačioje Varšuvos citadelėje – Rusijos imperijos kalėjime. Pirmasis, žinodamas, kad gresia daug metų Sibire, apsimetė psichiniu ligoniu ir humaniško caro režimo buvo perkeltas į ligoninę Peterburge, iš kurios nesunkiai pabėgo. Ar spėjo J.Pilsudskis kalėjime susitikti su F.Dzeržinskiu – nežinia. Bet pernelyg daug žinant būtų sunku kurti dramaturgiją. Turi sugebėti sau tarti „stop“, kad neparašytum mokslinės studijos“, – tvirtina Arvydas.
Prisipažįsta negalėjęs tikėtis spektakliui idealiau tinkančių aktorių, nei Gediminas Storpirštis ir Aleksas Kazanavičius. O Nerijus Gadliauskas apskritai lyg iš akies luptas Balys Sruoga – tiek ūgiu, tiek sudėjimu.
Užtat spaudos konferencijoje paminėjus Česlovo Milošo ir Jurgio Giedraičio personažus, J.Vaitkus pradeda tyliai kikenti į saują: pasirodo, abu didūs vyrai groteskiškame spektaklyje paversti karikatūromis. „Č.Milošas jaunystėje priklausė „šubravcams“ – linksmų plaučių menininkų valkatų draugijai. Sendamas žmogus solidėji, bet jaunystėje nemąstai, kad kažkada galbūt gausi Nobelio premiją“, – teisinasi Arvydas.

Žvirbliai ir ereliai

Jis primena, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tęsėsi nuo jūros ligi jūros, o vėliau per porą šimtų metų subliūško, paliko menka geografinė salelė. Betgi žmonės ir toliau gyveno įsivaizduodami, kad gali nujoti nuo jūros ligi jūros. Giminės egzistuoja ilgiau už valstybes, jos perduoda istorinę atmintį. Lietuvos imperija žlugo, o imperiniai žmonės liko. Tik jų etninė priklausomybė pasklido už lietuvybės ribų.
Ir maršalas J.Pilsudskis, ir bolševikų komisaras F.Dzeržinskis buvo Lietuvos bajorai, nors tarpusavyje būtų galėję susišnekėti nebent lenkų kalba. Jie abu kūrė imperijas: vienas – lenkišką, kitas – bolševikinę. Abiejų užmojams Lietuva buvo gerokai per maža. Todėl jie privalėjo tapti nelietuviais ir ant Lietuvos kaulų sušokti krakoviaką arba lezginką.
Kokias dar asmenybes galima būtų rikiuoti į šią gretą? „Nebent Antaną Smetoną. Tačiau jis, palyginti su tokiais ereliais, tebuvo žvirblis. Jeigu vadas tautos atmintyje išlieka paraitotom kelnėm brendantis per upelį – vadinasi, nieko reikšmingesnio nepadarė. Nors dar gėdingesnis už pabėgimą yra jo atsisakymas 1939 m. persikelti į Vilnių, už kurį tauta buvo pasirengusi mirti. Ministerijos kėlėsi, laikraščių redakcijos kėlėsi, o prezidentas atsisakė ir sėdėjo Kaune dar gerą pusmetį, iki pat rusų tankų. Vis tiek galvoju parašyti pjesę apie A.Smetoną, nors erelio iš jo daryti neketinu. Siūlysiu statyti Kauno valstybiniam dramos teatrui. Latviai apie prezidentą Karlį Ulmanį yra sukūrę netgi roko operą, kuri rodoma jų Nacionaliniame dramos teatre“, – dėsto A.Juozaitis.
O ar mūsų laikai palankūs gimti panašiems didvyriams? „Jeigu subyrės Europos Sąjunga, tokių labai greitai atsiras“, – nė kiek neabejoja dramaturgas.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. Bibi Bibi rašo:

    Co za pseudobzdura! Brakuje Smetony i Valdemarasa ktorzy marzą o wielkiej Litwie!

  2. Algimantas Algimantas rašo:

    Pirmiausia, sveikinu visus lietuvius su Latvijos tautos pergale referendume dėl rusų kalbos!
    Latvių pergalė yra ir mūsų pergalė. Juk mums į kiškas įnirtingai kabinasi vadinami “lenkai” …:-).
    Arvydo knyga “Ryga – niekieno civilizacija” nuostabi, talentingai parašyta ir labai labai reikalinga.
    Su nekantrumu laukiu progos pamatyti jo pjesę teatre (pristatymą TV mačiau, buvo įdomu).


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...