Pirmą kartą po nepriklausomybės atkūrimo Vilniaus universitete vykusioje viešosios teisės konferencijoje advokate dirbanti doc. dr. Giedrė Lastauskienė savo pranešime “Teisė vs teisė” kalbėjo apie tai, kad antro kurso studentai kai kurias bylas teisingai išsprendžia per egzaminui skirtą laiką. Tokią pačią bylą teismas nagrinėja ketverius metus. Taigi teisingumu “užsižaista”. Pasak pranešėjos, teismuose įsivyrauja procedūrinis teisingumas – bylas laimi asmuo, kuris yra įvaldęs manipuliavimą procesinėmis priemonėmis. Advokatė paragino išsivalyti savo profesinę bendruomenę.

Savo pastarajame nutarime Konstitucinis Teismas teigia, kad advokatai nuo valstybės tarnautojų skiriasi, ir darbo advokatu laikotarpis, kitaip nei asmenų, dirbusių valstybės ar savivaldybių institucijose, nėra įskaitomas į stažą priedui už savo ištarnautus Lietuvos valstybei metus gauti. Todėl teisėjas gauna didelį priedą prie savo atlyginimo, jei yra dirbęs valstybės tarnyboje, bet jokiu būdu ne privačiai. Taigi vėl privilegijos ir ypatingas rūpinimasis bei pagarba valstybės tarnybai.

Kitame nutarime KT, gindamas valstybės tarnybą, reikalauja grąžinti pensijas ir valstybės tarnautojų atlyginimus į prieškrizinį laikotarpį, jei pavyksta surinkti biudžetą. Kas iš to, jei pavyksta surinkti ir net viršyti, jei per sunkmetį valstybės skola padidėjo 20 milijardų litų. Ar turėtų KT kurti tokias paskatas, kurios valstybės tarnautojui leistų jaustis kaip šiltnamyje? Ar reikia valstybės tarnybą saugoti labiau nei privataus verslo teisines profesijas? Kokių paskatų tai sukurs visuomenėje?

Kas teisėjo karjeroje gali būti labiau vertinama? Ar jo ilgi metai valstybės tarnyboje? Ar kuo įvairesnė profesionali teisininko karjera, įrodanti, kad jis gali veikti įvairiomis aplinkybėmis ir pelnyti žmonių pasitikėjimą? Kas ginčysis, kad daugeliui mūsų teisėjų praverstų privataus advokato praktika, kad ši profesija taip pat gali padėti sukaupti daugiau teisėjui būtinos patirties.

Sociologinės apklausos liudija, kad Lietuvos jaunimas teikia prioritetą valstybės tarnybai, o ne privačiam verslui.

Valstybės tarnyba garsėja savo privilegijomis, beveik garantuotu darbu iki pensijos, aiškiomis socialinėmis garantijomis. O sunkmečio problemos sprendžiamos jo naštą perkeliant ant privataus verslo pečių. Sunkmečiu privačiame versle tiek atlyginimai, tiek bendras darbuotojų skaičius sumažėjo kelis kartus daugiau nei valstybės tarnyboje. Taigi siunčiamas neteisingas signalas. Tiek iš Andriaus Kubiliaus Vyriausybės, tiek dabar ir iš KT pusės.

Valstybės tarnybai kuriamas šiltnamis, o privatus verslas tegul murkdosi, kaip išmano. Nors Konstitucija ragina siekti teisingos ir darnios pilietinės visuomenės.

Ko šiandien Lietuvos valstybei labiausiai trūksta? Ar ne žmonių, sugebančių veikti savarankiškai? Nesitikinčių nei valstybės paramos, nei pagalbos. Pasitikinčių savimi ir rizikuojančių savo asmenine bei šeimos gerove, gebančių rasti orią vietą laisvojoje rinkoje. Kyla pagrįsta abejonė, ar jiems konstituciniu lygiu turi būti pranešama, kad jie yra mažiau vertingi ir jų patirtis menkesnė nei valstybės tarnautojų.