2011 Liepos 09

Ar Valstybė turi pasirūpinti viskuo?

Algimantas Šindeikis

Ko vertos kaip iš gausybės rago pasipylusios ekonominės ir politinės strategijos, jei nėra gilesnės intelektualinės analizės, kodėl Lietuvos ir Europos projektai, įstrigę vyraujančioje kairiojoje ideologijoje, žlunga net nepradėti įgyvendinti?

 

2011 m. balandžio 27 d. Lietuvos Vyriausybėje pritarta Nacionalinės reformų darbotvarkės projektui. Rengiant dokumentą vykdytos tikslinės konsultacijos su Lietuvos akademine visuomene, universitetais, ekonominiais ir socialiniais partneriais bei savivaldybėmis.

Nacionalinė reformų darbotvarkė yra suderinta su Konvergencijos programa ir Vyriausybės vykdomais strateginiais programiniais dokumentais. Dokumentas parengtas atsižvelgiant į Lietuvos pažangos strategiją “Lietuva 2030″. Strategijų gausoje gali pasimesti net ir jas nuosekliai sekantis žmogus. Juolab kad strategijų infliacija nuolat didina jų skeptikų gretas.

Kol kas į Lietuvos nacionalinės reformų darbotvarkės dokumentą sureagavo tik Pramonininkų konfederacija, nedviprasmiškai leidusi suprasti, kad šis dokumentas nepakankamai gerai atspindi šalyje egzistuojančią ekonominę ir socialinę realybę bei veiksmus, kurių būtina imtis, siekiant tvaraus Lietuvos ekonomikos augimo.

Dar 2000 m. Lisabonoje vykusioje Europos Vadovų Taryboje buvo iškeltas strateginis ES tikslas – per 10 metų paversti Europos Sąjungos ekonomiką dinamiškiausia ir konkurencingiausia žiniomis grįsta ekonomika pasaulyje. Šiandien visi gerai žinome, kas atsitiko Europai per tuos 10 Lisabonos strategijos įgyvendinimo metų. Nieko pasiekti nepavyko. Europos elektronikos ir programinės įrangos gamintojai ir toliau atsilieka tiek nuo JAV, tiek nuo Azijos konkurentų. Europa išgyvena didelę ekonomikos krizę, valstybių skolos pasiekė tokias ribas, kurios grasina visuotiniu finansiniu krachu. Nė vienoje iki šiol kurtoje strategijoje to, kas dabar vyksta Europoje ir visame pasaulyje, nebuvo numatyta. Keli dešinieji Europos politikai, turėdami sveikesnio proto, perspėjo, kad taip gali atsitikti, bet jie buvo laikomi arba lunatikais, arba politiškai nekorektiškais asmenimis, nes atvirai šaipėsi iš Briuselio biurokratų ateities projektų ir sėkmės strategijų visus pavyti bei aplenkti.

Europos projekto žlugimo rizika neduoda ramybės daugeliui šio žemyno mokslininkų. Garsus savo tyrinėjimais antropologijos srityje britų archeologas ir istorikas Ianas Morrisas savo naujoje knygoje “Istorinių pasikeitimų priežastys” analizuoja 15 tūkst. metų mūsų civilizacijos istoriją ir bando atsakyti į klausimą, kas atsitiko daugelį šimtmečių pirmavusiai ir daug modernių tiek politinių, tiek technologinių sprendimų sukūrusiai senajai Europai, kad ji prarado savo politines ir ekonomines galias, o jos sotūs ir aptingę piliečiai neteko aistros gyventi ir kurti.

Knygoje pateiktas ir žmonijos raidos dėsnis: žmonės pradeda keistis ir reaguoti į naujai iškilusias aplinkybes tik tada, kai matomas jų įprasto gyvenimo būdo pasikeitimo neišvengiamumas. Žmogus yra tingus iš prigimties. Jis visada ieško, kaip pasilengvinti gyvenimą ir pasiekti gerovę mažiausiomis pastangomis, ir išsivaduoja iš apatijos bei snaudulio tik tada, kai mato realų gresiantį pavojų, kad jo gyvenimas keisis į neigiamą pusę. Tada įsijungia stiprieji žmogaus išgyvenimo instinktai ir pradedama veikti. Ir žmogus išmoksta prisitaikyti prie naujai iškilusių aplinkybių bei įveikti sunkumus.

Kokios mintys apima perskaičius Nacionalinę reformų darbotvarkę, kuri apibendrina pagrindines struktūrines reformas šalinant Lietuvos ekonomikos augimo kliūtis ir siekiant strategijos “Europa 2020 m.” tikslų? Šios tikslas – pašalinti struktūrines visos ES ekonomikos augimo kliūtis. Perskaitęs lietuvišką Nacionalinę reformų darbotvarkę, jei esi pakankamas ES optimistas, tiki politikų intelektualiniu pajėgumu sukurti žmonėms gerovę, gali būti ramus ir atsipalaidavęs. Visagalė, visur esanti Vyriausybė padarys mus efektyvesnius, pasirūpins, kad būtume sotesni, aprengti ir laimingi. Bet ar tikrai taip bus? Ar turime labiau tikėti politikais, planuojančiais mumis pasirūpinti ir padaryti mus visokeriopai laimingus, ar labiau pasikliauti savo jėgomis? Sveikas skepticizmas politikų atžvilgiu vis dėlto ragina aktyviai veikti pačiam.

Dar 1983 m. JAV prezidentas Ronaldas Reaganas, JAV ekonomikai grįžtant į kilimo laikus ir federalinei vyriausybei imantis įgyvendinti projektą “Reforma 88″, sakydamas savo garsiąją kalbą “Kaip kontroliuoti federalinę valdžią” pareiškė: “Atėjo metas baigti subsidijų valstybės valdymui didinimą. Mes turime kovoti su praeities filosofija, vadinamojo elitizmo ir interesų grupių filosofija, su tikėjimu, kad Vyriausybė yra ta jėga, ar net vienintelė jėga, vienintelis principinis variklis, kuris gali pakeisti socialinį visuomenės gyvenimą. Šita ydinga filosofija teigia, kad vienintelis dalykas, ko reikia bijoti elitui, – tai žmonės, kurie turi būti prižiūrimi ir reguliuojami bei kontroliuojami iš Vašingtono. Mes kreipiamės į aukščiausius sėkmingų verslų vadovus ir privataus verslo vadybos ekspertus pasiūlyti federalinei vyriausybei modernių vadybos schemų, kurios galėtų būti įdiegtos į vyriausybės darbą.”

Tai buvo paskutinio tikro respublikono JAV prezidento kalba. Po to ir JAV pamažu pradėjo smelktis kairioji ideologija, atėmusi iš amerikiečių savarankiškumą ir iniciatyvumą.

Sunkiai iš sovietmečio dvasios išsivaduojanti kairiąja ideologija persmelkta visa Lietuvos visuomenė, neišskiriant nei mūsų dešiniųjų politikų, nei intelektualinio elito, vargiai leis žmonėms suprasti, kad jie privalo atsakingai ir aktyviai veikti prisiimdami atsakomybę už savo likimą. Jokios strategijos nebus įgyvendintos, jei jas realizuojant dalyvaus tik politikai ar vienas kitas visuomenės veikėjas.

Ledus šioje vyraujančioje kairiojoje ideologijoje retsykiais pradeda laužti prezidentė Dalia Grybauskaitė. Praėjusią savaitę LTV laidoje “Teisė žinoti” prezidentė teigė aiškiai pastebinti Lietuvoje vyraujantį mentalitetą, kad kažkas kitas turi padaryti, kad valstybė turi už viską garantuoti, kad iš valstybės visada galima gauti. Prezidentė ragina keisti tokį mentalitetą. Reikia tikėtis, kad ir kiti šalies politikai, ypač save laikantys dešiniaisiais, vis dažniau žmonėms leis adekvačiai suprasti, kad didžioji atsakomybė už savo likimą yra jų pačių, o ne valstybės ir politikų rankose.

 

 

 

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...