2011 Lapkričio 11

Ar mūsų lyderiai suvokia savo pareigas?

Algimantas Šindeikis

 

Mūsų lyderiai pamiršo savo pareigą – bent savo vizijose parodyti Lietuvą, kurioje jie patys norėtų gyventi ir mus į ją galėtų nuvesti.

Pasitraukus tokiems milžinams, kaip verslo lyderis Bronislovas Lubys ir daugiausiai prie pasaulio mokslo prisidėjęs lietuvis matematikas bei ilgametis Vilniaus universiteto rektorius Jonas Kubilius, pradedame suvokti, kokius lyderius turėjome šalia ir kokia buvo jų reikšmė mūsų valstybei. Supratome turėję ir netekę aristokratų, kurių laikysena turėtų tapti pavyzdžiu mums visiems.

Jų veikla buvo susijusi tiek su jų asmenine sėkme, tiek su jų tarnyste visai visuomenei. Kas užims jų vietą? Ar bus pasiryžusių ir vertų? Kokių lyderių labiausiai reikia Lietuvai? Kokie iššūkiai laukia mūsų valstybės, tapusios didelio pasaulio dalimi? Vis dažniau bandoma išvengti atsakymų į šiuos klausimus, įsiveliant į kasdienę rutiną. Gyvenant nuo rinkimų iki rinkimų. Didžiąją politinio intelekto dalį išnaudojant pergalei rinkimuose, o ne rimtiems valstybės problemų ir jų sprendimų svarstymams.

Turime daug „lyderių“, kurie nemato toliau bendrovės biuro durų, yra paskendę hedonizmo liūne, apsiginklavę ferariais ar malūnsparniais. Bet prieš tokį godulio pilną požiūrį į pasaulį ir į savo misiją šiandien Niujorke bei Vašingtone protesto demonstracijose protestuoja tūkstančiai žmonių. Tokie protestai ateis ir į Lietuvą. Jei ekonomikos augimas lėtės ir piliečiai negalės rasti darbo bei matyti aiškių savo gyvenimo perspektyvų, ramybė baigsis tiek verslininkams, tiek politikams.

Verslo, akademinės bendruomenės, žiniasklaidos, politikos lyderių buvimas šalies intelektiniam dvasiniam gyvenimui suteikia pagreitį. Visai visuomenei teikia viltį, leidžiančią su pasitikėjimu žengti į priekį. Lyderių, žmonių, savo pavyzdžiu gebančių parodyti kelius į ateitį, stoka daro visuomenę pasyvią, neturinčią orientyrų ir garbingų elgesio modelių.

Mūsų genetikoje slypi ilgametis nesavarankiškas gyvenimas. Česlovas Milošas ne kartą yra perspėjęs, kad labai pavojinga prarasti savo tikrąją tapatybę ir atsakomybę už savo likimą. Šiandien niekieno nevaldomi ir netramdomi vis dar sunkiai priimame savo lyderius. Arba su jais elgiamės kaip su svetimais ar priešais.

Sąjūdžio šauklys prof. Vytautas Landsbergis Lietuvos dabarties ir ateities problemų sprendimą mato mūsų praeities analizėje ir kovos šūksniuose prieš mūsų amžinus priešus Rytuose. Ar norint sukurti Lietuvos valstybę užtenka tik suvokti savo praeitį ir gerai išmokti jos pamokas? Ar savęs įkalinimas praeityje neatima iš mūsų galimybės energingai eiti į priekį? Ar tikrasis mūsų saugumas šiandien nėra labiau susijęs su mūsų ekonomine ir socialine sėkme, o ne su permanentiniu politiniu mūsų istorinių skriaudėjų triuškinimu?

Žmonės, kurie žengia jiems žinomais keliais, ir mus pasiima kartu. Kartu su mumis – ir mūsų pasitikėjimą. Tarpukario Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, nors bemaž nieko nesuprato apie demokratiją ir žmogaus teises, su dideliu įkvėpimu kūrė tautinę valstybę, kurios vaisiais naudojamės ir šiandien.

Nepriklausomybės atkūrimo idėja visiškai realizuota. Narystė NATO ir ES pasiekta. Dėl to sutaria net visos mūsų pilkos ir netalentingos politinės partijos su dar pilkesniais savo lyderiais.

Dabar mums reikia turėti naują tikslą. Tikslą kažką sukurti, kažko pasiekti, kažką padaryti. Tokio tikslo neturinti nacija gali pražūti ir išsivaikščioti. Koks dabar mūsų tikslas? Pergyventi šildymo sezoną, neprarasti darbo, verslo, laimėti rinkimus? Ar ne per menki šie tikslai? Mes praradome didelio nuotykio dvasią, pozityvaus jausmo, gal net romantizmo, kuris leistų mums jausti įkvėpimą ir siekti tikslo, jausti rungtyniavimo dvasią bendraujant ne tik su kaimynais, bet ir su visu pasauliu, su kuriuo esame priversti konkuruoti. Išgyventi mūsų misijos jausmą.

Mes vis dar tebesame naikinimo etape. Naikiname visus tuos, kurie padarė ką nors blogai, arba su piktdžiuga stebime, kaip kažkam nepasisekė. Tokioje erdvėje atsirasti lyderiams sunku. Jie bijo visuomenės reakcijos, jei patirtų nesėkmę. Nors seniai turėjome susitarti, kad mums reikia žmonių, kurie rizikuodami savo ir šeimos narių likimais kurtų verslus, nebijodami nesėkmės atveju prarasti viską.

Ar esantieji visuomenės politinio pasitikėjimo sąrašo priekyje turėtų tik „nesusitepti“ prastais ryšiais ar rizikingais darbais? Nedalyvauti politinių partijų rietenose ir pasakyti, kad jei skolinamės iš TVF, tai reiškia, kad nesugebame patys susitvarkyti? Ir taip gerai žinome, kad šiandien nesugebame tvarkytis. Trečius metus iš eilės skolinamės po 10 mlrd. Lt ir drąsinamės, jog esame geresni už graikus vien tuo, kad mums dar apskritai skolina. Bet kaip privalėtume tvarkyti? Ar apie tai neturėtų kalbėti prezidentė?

Premjeras Andrius Kubilius naktine mokesčių reforma pridarė rimtų klaidų. Bet dėl savo užsispyrimo ir arogancijos iki šiol negali jų pripažinti. Politika yra nuolatinio mokymosi ir tobulėjimo profesija. Kokio progreso ir valstybės ateities matymo galima tikėtis iš politiko, kuris neranda jėgų pripažinti savo klaidas? Tapęs savo sprendimų įkaitu toks politikas nebegali žengti į priekį, nes yra užsiėmęs vien savo neklystamumo įrodymų rinkimu, nors visuomenė jau seniai signalizuoja, kad tokiu politiku nepasitiki. O jei nepasitiki, nebelaiko ir savo vedliu.

Nuolatinės kalbos apie tai, kad Lietuva turi būti aukštųjų technologijų ir didelės pridėtinės vertės kūrimo šalis, yra teisingos, bet jau pradeda nusibosti. Be mūsų, taip kalba dar 192 valstybės, tai yra visos kitos, suskaičiuojamos Jungtinių Tautų Organizacijoje. Ar mūsų lyderiai neturi pareigos mums parodyti, kaip to bus pasiekta?

Ar ne politikai ir visuomenės lyderiai turi siųsti signalus mūsų jaunimui, kokias specialybes jis turėtų rinktis? Austrijos švietimo ministras kasmet kiekvienam savo šalies abiturientui išsiunčia laišką, kuris vadinasi SMINT (angl. trumpinys Science, Mathematics, Informatics, Natural sciences, Techniks). Tai raginimas rinktis profesijas, kurių Austrijai šiandien labai trūksta ir dar labiau trūks ateityje.

O ko labiausiai stokoja mūsų politikai? Atsakomybės. Atsakomybės už savo šalį, už savo buvimą aukštuose postuose. Atsakomybės suvokti, kad tai nėra buvimas dėl buvimo, o pareiga mus vesti į priekį. Kelių į priekį nežinantiems ir jų rasti nesugebantiems tuose postuose nėra ko veikti.

 

 

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (7)

  1. tiesiog tiesiog rašo:

    ačiū už straipsnį ,teisingos mintys

  2. tb tb rašo:

    grazus zodziai liks graziais zodziais, o realybe nesikeicia

  3. 112 112 rašo:

    na visi gerai suvokia kaip turetu buti, bet matydami, kad aksciausiems vadovams rupi kitkas, pasirenka emigracija.

  4. Artojas Artojas rašo:

    Valstybė be tautinės įdeologijos kaip namas be pamatu, sugriūva, suira ir išnyksta.

  5. na na rašo:

    labai gerai vedė į priekį Šindeikio numylėtinis Kirkilas??? Koks protingas ir kaip kalakutas pasipučia išdirbęs Kubilių ir dar V. Landsbergį. Jokiosinformacijos jokio pasiūlymo tik neapykantos konsrvatoriams išrėkimas.

  6. grikienis grikienis rašo:

    sveiki, truputi ne i tema, bet redaktoriui tai kaip tik – esu uzsienyje, bet VEIDA prenumeruoju pastu. Siandien gavau 46 Nr. 2-oji vieta -JEEEEEEGAAAA, pasiliksiu istorijai, nors siaip archyvu nekaupiu.
    REDAKTORIUI – tai neprofesionalumas, o gal kasam giliau??????, kiek is tiesu kainavo reklama ant virselio?????, pagal ikainius, ar kitaip???

  7. Geras Šindeikis Geras Šindeikis rašo:

    viską darys ką savininkai iš buvusio Snoro užsakys…
    Va taps valstybinių Veidas ir galės Lopatologų kur nors dirbti..


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...