2013 Lapkričio 03

Ar laisvė ir gerovė – nesuderinami dalykai?

Algimantas Šindeikis

Lietuvos piliečiai laukia nesulaukia, kada Lietuvos valstybė žengs iš pirmojo Lietuvos valstybės kūrimo etapo – valstybingumo įtvirtinimo, į kitą – gerovės valstybės kūrimo etapą.

Kas yra politikos talentas? Kokia yra tikrai sąžininga, ori ir garbinga politiko laikysena? Ar tai tik pagarba demokratijai, tiesės viršenybei, žmogaus teisėms, tiesiog sąžiningam veikimui ir savo interesų ribojimas vardan aukštesnių, visuomenės interesų tenkinimo?

Lietuvoje jau pradedame galvoti, kad vertybė savaime yra tik sąžiningas, nevagiantis, savo bendrapiliečių neapgaudinėjantis politikas. Tokie deklasuoti politikai, kaip Viktoras Uspaskichas, Rolandas Paksas, dar sugeba priversti už save balsuoti šimtus tūkstančių Lietuvos rinkėjų vien dėl savo gebėjimo asmeniniu pavyzdžiu įtikinti, kad meluoti, vogti, apgaudinėti, į valdžios postus prastumti saviškius yra visiškai normalu, net skatintina. Bet tokie politikai gali tarpti tik tokioje šalyje, kurioje nėra tos kitos, kokybiškesnės, sąžiningesnės, tikrosios politikos.

O kodėl jos nėra? Kodėl esame be galo susipriešinę, nepasitikintys vieni kitais, nerandantys bendro sugyvenimo orientyro? Už tai yra atsakingi ir tie politikai, kurie patys nėra nei vagys, nei deklasuoti elementai, bet stokoja politinio talento, gebėjimo kurti, suvokti valstybės iššūkius ir pateikti receptų, kaip su jais susidoroti, nuosekliai kurti piliečių gerovės valstybę.

Susidūrus su nauja Rusijos ekonomine blokada, suvokus, kad mūsų verslininkų galimybė eksportuoti žemės ūkio produkciją į Rusiją (nuo šios galimybės tiesiogiai priklauso tūkstančiai darbo vietų ir ištisų Lietuvos miestelių dirbančiųjų gyvenimas) yra labai trapi ir kontroliuojama Kremliaus, viešojoje erdvėje vėl buvo išsakyta pritarimo sulaukusi europarlamentaro prof. Vytauto Landsbergio dar pirmosios Lietuvos ekonominės blokados metu suformuluota mintis, kad laisvė kainuoja brangiai ir šios kainos nenori mokėti tik vergai.

Taigi dalis mūsų politikų Lietuvai susidūrus su nauja Rusijos ekonomine blokada vėl ragina suprasti, kad jei norime būti laisvi, privalome kentėti. Kentėti nuo Kremliaus carų, kurie ir praėjus dviem dešimtmečiams po mūsų nepriklausomybės atkūrimo vis dar puoselėja viltis mus valdyti ir kontroliuoti. Vargu ar Kremlius kada nors galvos kitaip, išpažins demokratijos vertybes ir elgsis civilizuotai. Tai reiškia, kad kentėti turėsime visada, tol, kol nors kiek būsime susiję su šia valstybe.

Kančia, nepritekliai, kaip laisvės kaina, buvo sąžininga nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu, kai veržėmės iš Rusijos imperijos glėbio ir buvome baudžiami už savo nepaklusnumą. Bet ar tokia pozicija sąžininga šiandien, kai mūsų nepriklausomybei niekas negrasina, sienas saugo NATO ir ES narystė, esame įtvirtinę savo nepriklausomybę dviem valstybingumo dešimtmečiais? Ar mūsų politinis elitas padarė viską, kad Rusijos rinka būtų prieinama mūsų verslui? Ar tikrai tik mūsų principinga laikysena energetinės nepriklausomybės, Rytų politinės partnerystės klausimasis yra pagrindinė mūsų prastų santykių su Kremliumi priežastis? Ar mūsų šalies vadovai, politikai, diplomatai padarė viską, kad Kremlius aiškiai suvoktų ir pripažintų mūsų orientaciją į Vakarus, bet kartu išlaikytume padorius kaimyniškus santykius su Rusija. Su Rusija, kuri visada buvo ir visada bus kitokia, ir ne mūsų jėgoms ją pakeisti.

Atsakymo į šiuos klausimus nėra, nes apie tai nėra net rimtos diskusijos. Esame skatinami tik kentėti ir džiaugtis laisve. Bet ar tikrai laisvas tas žmogus, kuris gyvena kančioje?

Iki šiol savo valstybės pagrindinį tikslą suvokę daugiausia kaip nepriklausomybę apskritai, labai dažnai manėme ar pernelyg romantiškų arba nesąžiningų politikų buvome įtikinti, kad tai yra tas vienintelis tikslas, kuris turi būti pagrindinis mūsų svajonių ir siekimų žiburys.

Vis dėlto verta kelti ramybės neduodantį klausimą, ar reikia ir šiandien iš piliečių reikalauti kentėti, verslo bendrovėms patiriant su eksportu susijusius sunkumus. Ar ir šiandien turime galvoti, kad laisvė ir piliečių gerovė – nesuderinami dalykai?

Atkūrę nepriklausomybę visi suvokėme savo pareigą sukurti demokratišką, modernią Lietuvą. Logiška ir suprantama, kad pirmas mūsų valstybės gyvavimo etapas buvo susijęs su valstybingumo įtvirtinimu. Sunkiai mokėmės ir tebesimokome gyventi pagal Konstituciją, politinėms partijoms teko suvokti savo vietą šalies politinėje sistemoje, institucijoms – gyventi ne pagal biurokratijos, bet pagal teisės viršenybės principus. Galime didžiuotis tarptautiniu pripažinimu, naryste NATO ir ES.

Bet turime kelti klausimą, ar Lietuvos valstybė šiandien neprivalo žengti į naują ir užsitarnautą subrandinto valstybingumo vystymosi – gerovės valstybės kūrimo etapą. Tai yra tas tikslas, kuris turi mus suvienyti, apginkluoti kantrybe ir užsispyrimu imtis didelių darbų.

Kas yra ta gerovės valstybė? Gerovės valstybė yra tai, ką senoji Europa sugebėjo sukurti savo valstybėse per du dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo. Tai pakankamas skaičius gerai mokamų darbo vietų, gausus ir pasiturintis vidurinis sluoksnis, kuris tampa šalies politinio gyvenimo stabilumo garantu per rinkimus, solidus valstybės ir savivaldos administravimo lygis, leidžiantis jaustis gerai ir patogiai vertinant savo santykį su valstybės ir savivaldos institucijomis, prognozuojama ir suprantama teisinė sistema, kuri tampa rimta pagalbininke harmonizuojant žmonių gyvenimą, racionali užsienio politika, leidžianti verslui veikti ne tik savo rinkoje, bet ir kitose, taip toliau didinant gerai mokamų, stabilių darbo vietų skaičių savo valstybėje.

Nors šis gerovės valstybės modelis senojoje Europoje šiandien yra paveiktas naujų globalizacijos iššūkių, jis tebėra senosios Europos valstybių lyderių pagrindinis veiklos orientyras ir jų kasdienio veikimo vyraujanti dalis, užsienio politikos formavimo pagrindas.

O ką kasdien veikia mūsų politikai? Ar kasdien galime matyti politikus varžantis, kas pasiūlys geresnį sprendimą realioms šalies problemoms, susijusioms su prastai funkcionuojančia sveikatos apsaugos sistema, biurokratizmu viešajame sektoriuje, tik prastus ar vidutinius savo darbo rezultatus galinčiomis duoti švietimo įstaigomis, nuolat skandaluose skendinčia teisėsaugos sistema, įveikti? Ar girdime politikų kasdienį rūpestį, kaip padėti klestėti ir plėstis į užsienio rinkas Lietuvos verslui ar realiai skatinti investicijas Lietuvoje?

Vietoj šitų gerovės valstybių politikams būdingų rūpesčių mūsų politikai savo energiją švaisto pigiems populistiniams pažadams, niekada nesibaigiančioms politinėms rietenoms, žūtbūtinei kovai dėl valdžios postų, vieni kitų tuščiam menkinimui, taip maskuojant savo menkumą. Tokiam tuščiam politiniam veikimui talkina ir paviršutiniška žiniasklaida, lengvai įveliama į jokio rimto turinio neturinčius skandalėlius.

Gerovės valstybės kūrimui nėra jokių alternatyvų. Jei politikai ir toliau vers piliečius tik kentėti, piliečiai judės į tas valstybes, kuriose ne kančia, o gerovė yra tikroji vertybė.

 

 

 

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Uma Uma rašo:

    Nejau dėl mūsų kančios – tokios giluminės, susitaikymo, nuolankumo ir pasyvumo persunktos – kaltas tik piktas dėdė politikas? Ar ne pernelyg paprastas požiūris?


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...