Lygiai prieš 130 metų, 1883-iųjų balandį, Ragainėje, tuometinėje Prūsijoje, pasirodė žurnalas „Aušra“, suteikęs naują, lemiamą impulsą mūsų tautiniam judėjimui.

XIX a. antroje pusėje Rytų ir Vidurio Europoje, nepaisant didžiųjų imperijų trukdymų, formavosi gana daug laisvės siekiančių tautų. Tačiau sąlygas tam, natūralu, jos turėjo labai nevienodas. Pavyzdžiui, latvius, estus valdyti caro valdžia patikėjo vokiečių baronams, o šie, tiesa, juos žiauriai išnaudojo, bet ilgą laiką net nebandė nutautinti. Priešingai, padėjo kurti tautinę kultūrą, skatino, net vertė mokytis rašto: pastoriai vokiečiai neduodavo “šliūbo” jaunavedžiams, jei abu ar bent vienas būdavo beraščiai.
Tuo tarpu mūsų tautiečiams labai nepasisekė: jau 1795 m. užgrobusi visą LDK, Jekaterina II savo satrapams įsakė: demoralizuoti, nutautinti, nukatalikinti ją! Kartu, ypač po 1863 m. sukilimo, labai svarbiu savo tikslu caro valdžia paskelbė siekį išlaisvinti lietuvius iš lenkų įtakos. O rimčiausiomis priemonėmis šiam tikslui pasiekti laikė Katalikų bažnyčios persekiojimą ir lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą.
Bet tai buvo, kaip rašė Petras Ruseckas, „žlibas rusų darbas“ – lemtinga klaida, nes tiek viena, tiek kita, priešingai, gerokai padidino tą įtaką ir kartu paspartino krašto polonizaciją. Dabar būti „ponais“, t.y. lenkais, panoro ne tik kilmingieji, bet ir miestiečiai ir net kaimo žmonės, ypač Vilniaus krašte: kaip tarpukariu nustatė lenkiško Vilniaus S.Batoro universiteto mokslininkė Halina Turska, šis kraštas sulenkėjo kaip tik XIX a. antroje pusėje. Dar anksčiau mūsų tauta faktiškai neteko savojo elito – bajorų, inteligentijos, išsilavinusių žmonių, nes jie nutautėjo ir tapo svetimi likusiai tautos daliai, t.y. valstiečiams. Kaip tik todėl Europos mokslininkai paskelbė neginčijamą nuosprendį, artimiausioje ateityje pasmerkiantį lietuvių tautą neabejotinai mirčiai. Mūsų laimei, šios juodos pranašystės neišsipildė. Kyla klausimas – kodėl?

„Aušros“ labai reikėjo

Garsus tautinių judėjimų žinovas čekų profesorius Miroslavas Hrochas pastebėjo, kad tų tautų, kurios galėjo remtis praeities valstybingumo tradicijomis, sąjūdžiai prasidėdavo anksčiau ir vykdavo sparčiau. Tačiau pas mus, nepaisant garbingos LDK praeities, taip nenutiko. Regis, sutrukdė jau minėtos carizmo represijos po 1863 m. sukilimo, taip pat polonizacija, tautos elito netektis.
Kitaip tariant, elitą, inteligentiją teko ugdyti iš naujo, jau kitokį, iš valstiečių vaikų, o tam prireikė nemažai laiko. Juk caro valdžia smarkiai varžė nekilmingo jaunimo švietimą. Todėl ir vėlavome – mokslininkai pabrėžia, kad formuojantis tautai inteligentijos vaidmuo paprastai būdavo lemiamas.
Dar viena silpnoji mūsų tautiečių vieta – jie labai nenoromis ėmėsi prekybos, amatų, vengė kraustytis į miestus ir miestelius, ką jau XIX a. pabaigoje darė latviai bei estai. Tiesa, ir čia jiems sąlygos buvo palankesnės, nes industrializacija, urbanizacija jų žemėse buvo kur kas spartesnė. O tautinė agitacija tarp miestų gyventojų plinta daug lengviau ir greičiau nei kaimuose. Paspartinti mūsų tautinį judėjimą, padaryti jį žmonių savastimi (ypač kaime) galėjo tik lietuviška spauda.
Taip būdavo visur: istorikai pabrėžia, kad nacionalinėms tapatybėms įtvirtinti, tautai atsirasti reikalingos masinės komunikacijos priemonės, o tada radijo, televizijos dar nebuvo, tik periodiniai leidiniai ir knygos. Ir kuo anksčiau jie atsirasdavo, kuo didesni jų tiražai būdavo, tuo sparčiau formavosi modernios tautos.
Vienas žymiausių latvių veikėjų Krišjanis Valdemaras 1862 m. Peterburge pradėjo leisti pirmąjį aiškaus tautinio nusistatymo laikraštį. Jo tiražas buvo 4 tūkst. egzempliorių. Netrukus panašių leidinių pasirodė bent keli, tik jau Rygoje. O pirmasis estų laikraštis pasirodė 1857 m. Pernu mieste. Ypač didelę įtaką estų tautiniam judėjimui padarė Jaano Tonissono Tartu mieste leistas laikraštis „Postimees“, 1891 m. tapęs dienraščiu. Įdomu pastebėti, kad XX a. pradžioje Estijoje jau buvo laikraščių, kurių tiražai siekė net 200 tūkst. egzempliorių.
Ir mūsų tautinio judėjimo veikėjai suprato periodinės spaudos reikšmę bei jos galimybes tautiškumo idėjoms platinti. Be to, juos ragino ir lenkų istorikas rašytojas Ignas Kraševskis: „Jeigu lietuviai nenori išmirti kaip tauta, tai jie turi įkurti savo laikraštį.“ Bet kaip tą padaryti? Skelbdami savo idėjas latvių, estų, suomių, čekų, vengrų, serbų laikraščiai, žinoma, patirdavo valdžios cenzūros trukdymus, bet vis dėlto ėjo ir buvo platinami legaliai. O lietuviška spauda iš viso buvo uždrausta. Tiesa, ją buvo galima leisti naudojant svetimą abėcėlę – „graždanką“, bet toks laikraštis, kaip ir bet koks kitas leidinys tokiu šriftu, iš karto keliautų į šiukšlyną arba į krosnį…
Todėl reikėjo, kad lietuviško laikraščio raidės būtų kaip maldaknygėse, bet tokį laikraštį buvo galima leisti tik už Rusijos ribų, o tai papildomi sunkumai, rūpesčiai ir pavojai. Ieškojimai bei svarstymai užtruko: gal Belgrade, gal Prahoje, o gal Sofijoje? Vis dėlto buvo pasirinkti Rytprūsiai, iš pradžių Ragainė (dabar Nemanas), vėliau Tilžė (dabar Sovetskas). Iš čia Lietuva arti, be to, čia atsirado ir talkininkų – vietos lietuvių.
Antra, reikėjo lyderio, kuris suburtų mūsų dar labai kuklias ir negausias inteligentų pajėgas tokiam periodiniam leidiniui leisti bei nustatytų teisingą jo idėjinę kryptį. Tokiu lyderiu tapo Jonas Basanavičius – gydytojas, visuomenininkas, mokslininkas, Marijampolės gimnazijos ir Maskvos universiteto auklėtinis. Daugelio istorikų nuomone, be jo pirmasis lietuviškas laikraštis „Aušra“ nebūtų galėjęs atsirasti, „nes tuo metu jis buvo vienintelis lietuvis veikėjas, įgijęs jau tiek populiarumo lietuvių visuomenėje, kad galėjo prie bendro darbo pritraukti įvairių pažiūrų žmones“.
Kaip tik tada, apie 1880 metus, pats niūriausias carizmo priespaudos laikotarpis jau baigėsi, o Sūduvoje susibūrė mūsų tautinio judėjimo centras. Tam daug pasitarnavo Marijampolės gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas Petras Kriaučiūnas (1850–1916), joje išugdęs kelias dešimtis pačių žymiausių mūsų tautinio judėjimo veikėjų, rašytojų, nepriklausomos Lietuvos ministrų, vyskupų (pakaks paminėti Vincą Kudirką, Joną Jablonskį, Kazį Grinių, Praną Vaičaitį, Stasį Matulaitį, Justiną Staugaitį, Praną Būčį ir kt.). J.Basanavičius, tiesa, Marijampolėje mokėsi šiek tiek anksčiau, bet daugelis vadinamųjų aušrininkų – „Aušros“ bendradarbių, rėmėjų ir platintojų buvo P.Kriaučiūno mokiniai. O artimiausi, svarbiausi J.Basanavičiaus bendražygiai leidžiant „Aušrą“ buvo Jonas Šliūpas, Jurgis Mikšas, Juozas Andziulaitis, Martynas Jankus ir Petras Vileišis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.