2011 Gruodžio 22

Ar 2011-aisiais žengėme progreso keliu?

Algimantas Šindeikis

 

Kas yra progresas? Į ką turėtume atsižvelgti norėdami įvertinti praėjusių metų sėkmingumą? Ar jį galima išmatuoti didesne pinigine, sėkmingesne karjera, asmenine ir artimųjų laime? Kas labiau lemia mūsų sėkmės pojūtį? Ar mūsų asmeniniai laimėjimai, užtikrintumas dėl ateities?

 

Akivaizdu, kad, be asmeninės sėkmės ir laimės, pilnam sėkmės pojūčiui būtinas ir pasitenkinimas viešosios erdvės politiniu, ekonominiu, psichologiniu klimatu, tikėjimas savo valstybe ir jos ateitimi. Ar 2011-ieji mums suteikė vilčių, kad užtikrintai žengiame progreso keliu?

Pradėdama savo kadenciją Andriaus Kubiliaus Vyriausybė žadėjo dirbti kitaip ir būti kitokia. Prasidėjęs sunkmetis vertė ne tik taisyti kitų Vyriausybių nepagrįsto viešųjų finansų išlaidavimo klaidas, bet ir rasti naujų sprendimų galimos finansinės katastrofos akivaizdoje. Su šiuo uždaviniu A.Kubiliaus Vyriausybė iš esmės susitvarkė. Finansinė katastrofa mūsų neištiko. Kaip neištiko ir Latvijos, Estijos ar kitų valstybių.

Turime gerokai brangesnę valstybės skolą nei latviai, daug prasčiau veikiantį viešąjį sektorių nei Estijoje. Todėl vertinat A.Kubiliaus Vyriausybės nuopelnus Lietuvos valstybei sunku rasti jos talento ir didvyriškumo požymių. Parlamentaro Jurgio Razmos šaukimas per visą Seimo salę, kad konservatorių priimti sprendimai yra geriausi, kokie tik yra įmanomi, ir niekas nežino geresnių sprendimų, vėl prasilenkia su tikrove ir verčia prisiminti kitą konservatorę Elvyrą Kunevičienę, kuri buvo išpranašavusi, kad konservatoriai atėjo valdyti amžiams.

Už A.Kubiliaus politinį stabilumą teko brangiai sumokėti įsileidus į koaliciją ir bendražygių gretas tokius niekdarius ir juokdarius, kaip Arūnas Valinskas ar apie savo planus „iki smerties“ užsidirbti Europarlamente merginoms besigiriantis Saulius Stoma. Taip solidžioji politika A.Kubiliaus valdymo metais buvo sukergta su šou verslu. Pasitikėjimas parlamentu ir Vyriausybė krito dar labiau.

Tai logiška pasekmė, kai politikos ir viešųjų reikalų tvarkymas susimaišo su šou verslu. Piliečiai, įtikinti, kad politika, kaip ir populiarioji kultūra, juos turi linksminti, džiaugiasi trumpai. Pasisotinus pramogomis ateina praregėjimas, kad viešajame gyvenime problemų ne mažėja, o daugėja. Dar didesnis nusivylimas ir toliau smukdo pasitikėjimą valstybe.

Nepasitikėjimas valstybe ir vienų kitais nėra tik sociologinis terminas. Jis turi didelių pasekmių mūsų valstybės raidai. Už nepasitikėjimą valdžia, teismais, administratoriais, vieni kitais skaudžiai mokame. Mūsų gyvenimas sureguliuotas pagal nusikaltėliui, o ne normaliam piliečiui taikomą standartą. Politinis gyvenimas reguliuojamas pagal A.Valinsko ar Lino Karaliaus, bet ne pagal Jono Basanavičiaus ar Valdo Adamkaus mentalitetą.

Kaip didelį 2011 m. politikos laimėjimą turime vertinti tai, kad politikai suvokė, kad nebegalime viršyti 3 proc. biudžeto deficito. Euro zonos kracho akivaizdoje suvokta realybė, kad po Antrojo pasaulinio karo socialinės gerovės paieškos sukurtos nuolat gyvenant į skolą ir šis gyvenimo būdas artėja prie savo pabaigos. Toks gyvenimo būdas galiojo tol, kol nuolatinį ekonomikos augimą tik retsykiais ištikdavo krizė. Ekonominius, biudžetinius nuostolius, patirtus per krizes, būdavo galima kompensuoti ilgais ekonominio pakilimo metais. Akivaizdu, kad įžengiame į naują ekonominį etapą – nuolatines ekonomines krizes tik retsykiais pakeis ekonominis augimas. Vadinasi, daugeliui neatsakingos politikos valstybių sukauptos skolos jau niekada nebus grąžintos.

Sočių viešųjų finansų laikai baigėsi. 2012 m. valstybės ir savivaldybių biudžeto įstatyme numatyta, kad Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos miestų savivaldybėms numatomos gerokai mažesnės dotacijos iš valstybės biudžeto nei šiemet. Skurdesni viešieji finansai įpareigoja juos išnaudoti efektyviau ir atsakingiau. Tai reiškia, kad komunizmo principas „iš kiekvieno pagal sugebėjimus – kiekvienam pagal poreikius“ nebebus taip plačiai taikomas.

Ar šie metai suteikė daugiau optimizmo Lietuvos verslui? Kai premjeras A.Kubilius ir finansų ministrė Ingrida Šimonytė PVM didinimą 2–3 proc. pavadina paprasčiausiu sprendimu, verslininkams siunčiamas signalas, kad jie turi nuolat budėti ir laukti pasiruošę – jiems mokesčiai gali būti pakelti bet kada. Ir tai valdžiai yra „lengvi sprendimai“. Toks ciniškas politikų požiūris į verslą Lietuvoje nėra naujiena. Bet labai norisi tikėti, kad politikai, išmokę riboti valstybės biudžeto deficitą, išmoks su pagarba žvelgti ir į verslą. Sunku iš mūsiškių tikėtis, kad jie kaip Šveicarijos politikai mokesčių didinimą suplanuos prieš trejus metus ir apie tai praneš.

Kita vertus, negalima ignoruoti fakto, kad A.Kubiliaus Vyriausybė buvo kitokia nei prieš tai dirbusios ir bent keliose srityse siekė verslui suteikti daugiau pagarbos ir orumo. Viena tokių sričių yra susijusi su biurokratijos ribojimu kontroliuojant verslą. Apie patikrinimus mokesčių inspektoriai, kitos kontroliuojančios institucijos verslui turi pranešti ir susitarti, kada planuoti patikrinimus. Tai neabejotinai nauja verslo kontrolės kultūra.

Prieš priimant JAV konstituciją garsusis federalistas Alexandras Hamiltonas, vėliau tapęs pirmuoju JAV valstybės iždo sekretoriumi (finansų ministru), komentuodamas priimamos konstitucijos dvasią rašė apie tinkamą atlygį už sunkų, daug pastangų, talento, atsidavimo ir rizikos prisiėmimo reikalaujantį darbą. A.Hamiltono nuomone, konstitucijoje turi būti įtvirtinta JAV federalinės vyriausybės pareiga skatinti verslą prisiimti atsakomybę už savo šalies ekonominę sėkmę.

Tai, kad federalistai teisūs, šiandien įrodo Estija. Nors Estijoje mokesčiai mažesni, o kai kurių mokesčių apskritai nėra, estų surenkamas biudžetas didesnis ir jie sugeba suvaldyti savo deficitus.

Kiek daugiau nei po dviejų šimtų metų JAV prezidentas Jimmy Carteris, vertindamas JAV verslo lyderystę ir sėkmę, kildino ją iš JAV piliečių laisvės ir pabrėžė, kad ne JAV sukūrė žmogaus teises, o žmogaus teisės sukūrė JAV.

Negausias mūsų šalies verslo gretas ir toliau naikina bankininkai, norėdami keleriopai apdrausti savo išduodamas paskolas. Populiariausias bankinės rizikos mažinimo mechanizmas sunkmečiu buvo ir tebėra reikalavimas, kad verslininkas laiduotų asmeniniu turtu. Kanados civilinis kodeksas apskritai neleidžia užstatyti savo vienintelio būsto bankams, jei skolinamasi komerciniams tikslams. Tokiu įstatymu kanadiečiai ginasi nuo bankininkų godumo ir žmonių neatsakingumo rizikuojant paskutiniu savo būstu.

 

Algimantas Šindeikis

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...