2012 Rugpjūčio 17

Apie struktūrines reformas, smegenis ir limonadą

Algimantas Šindeikis

 

Nors finansų ministrė nepailstamai ir įtaigiai įrodinėja, kad Andriaus Kubiliaus Vyriausybės sprendimai yra vieninteliai teisingi, iš tiesų šis Ministrų kabinetas bei jo finansų ministrė į Lietuvos politinę istorija gali būti pagrįstai įrašyti tik kaip netalentingi buhalteriai (su visa derama pagarba šiai svarbiai ir garbingai profesijai).

 

Jei finansų ministrė Ingrida Šimonytė tiek laiko, kiek skiria viešojoje erdvėje gindama savo požiūrį į valstybės finansus, valstybės skolą, mokesčius ir atsiribojimą nuo politinių susitarimų, skirtų mąstymui, kaip efektyvinti šalies viešąjį sektorių, ir efektyvinimo reformų politikos įgyvendinimui, jau seniai gyventume geriau nei estai. Kvalifikuota ir talentinga finansų ministrė nuolat pamiršta politikui svarbią sąvoką – struktūrines reformas. Būtent jų nebuvimas ir daro Andriaus Kubilius Vyriausybę buhalterių Vyriausybe. Ir čia nėra jokios nepagarbos garbingai buhalterių profesijai.

Geras buhalteris tuo ir geras, kad puikiai atlieka savo pareigą teisingai vesti apskaitą. Bet ne daugiau. Jei jis galėtų būti atsakingas už įmonės ateitį, jos efektyvią veiklą, tada ir jokio įmonės vadovo nereikėtų. Buhalteriai galėtų ne tik teisingai vesti apskaitą, bet ir vadovauti. Čia ir A.Kubiliaus Vyriausybės problema, ir finansų ministrės nesupratimas, kad iš jų tikimasi ne tik teisingo suskaičiavimo, kada ir kiek reikės mokėti, bet ir gebėjimo savo sprendimais atlikti struktūrines reformas. Pirmiausia pritaikyti viešąjį sektorių (šalies biudžetą) prie naujo, nuolat mažėjančio, šalies gyventojų skaičiaus ir mokesčių mokėtojų finansinio pajėgumo. Finansų ministrė tikrai žino Lafero kreives, kurios aiškiai rodo, kiek keliant mokesčius galima pasiekti geresnių rezultatų. Bet po eilinio jos pasisakymo – vėl tik viena išvada: didinti mokesčius. Galimą taupymą viešajame sektoriuje finansų ministrė vadina taupymu limonadui.

Ar tikrai galime sutaupyti tik limonadui? Kodėl Pasaulio bankas nuolat Lietuvai primena, kad vis dar tebesame tarp valstybių, tūkstančiui gyventojų turinčių daugiausiai pedagogų, medikų, policininkų, ugniagesių, universitetų, ir tvirtai pirmaujame pagal santykį dirbančiųjų valstybiniame ir privačiame sektoriuje (suprantama, kad privataus sektoriaus nenaudai). Situacija dar prastesnė, jei analizuosime bendrą šalies dirbančiųjų ir valdininkų santykį.

Iki šiol neatsakyta, kodėl šalies centriniame banke dirba 800 darbuotojų, arba dvigubai daugiau nei centriniame Šveicarijos banke, kodėl valstybė finansuoja apie keturiasdešimt aukštųjų mokyklų, o jų skaičius kiekvieną rugsėjį ir toliau didėja, ir visoms pavyksta kažkokiais stebuklingais būdais gauti arba biudžeto, arba ES paramos finansinių išteklių.

Taip ir nepavyko sumažinti Muitinės departamento darbuotojų, nes nurėžus asignavimus jie tiesiog išeina nemokamų atostogų, o kai vėl pramušama pinigų – sugrįžta. Arba mokinių mokyklose mažėja daug sparčiau nei mokytojų. Kodėl taip yra? Štai čia „buhalterinis mąstymas“ jau bejėgis. Ir bus bejėgis, nes jei vėl krizė ar sunkmetis, sėdėsime prie tos pačios suskilusios geldos, tik su trigubai didesne valstybės skola. Quad erat demonstrantum.

„Mąstymas skaičiais“ nėra vienintelė „nemąstymo“ alternatyva. I.Šimonytės „mąstymas skaičiais“ yra techninis požiūris į politiką, kuris kompromituoja pačią politikos sąvoką. Politinis susitarimas dėl efektyvesnio valstybės veikimo ir prioritetų nustatymas negali būti pasiektas vien tik „mąstymu skaičiais“. Tam reikia ir vertybinės diskusijos, kas valstybėje yra svarbiau, o ypač – kas svarbiau šiandien. Tam ir yra politika, konstitucinė vertybinė inžinerija.

To visiškai nesuvokia A.Kubilius, įvedęs visiems mokesčių lygiavą ir pats praregėjęs, kad pridarė akivaizdžių nesąmonių. Reikia ypač didelio politinio bukumo, kad mokesčių atžvilgiu sulygintum laikraštį ir trąšų fabriką, šviežias daržoves, duoną ir limonadą. Finansų ministrė ragina tiems, kurie nemoka mąstyti skaičiais, mąstyti smegenimis. Bet mąstyti smegenimis turėjo ir turi ne tik kiti, bet ir pati finansų ministrė bei visa Vyriausybė.

Kita vertus, šios Vyriausybės tikrai negalima apkaltinti tuo, kad ji yra beviltiška ir neturi politinės nuovokos ar svajonių. Jį jų tikrai turi, ir net daugiau nei latviai, lenkai bei estai kartu sudėjus. Tai puikiai iliustruoja smarkiai stumiamas atominės elektrinės projektas, į kurį reikės investuoti 7 mlrd. Lt mokesčių mokėtojų pinigų (kurių, kaip įtaigiai įtikinėja finansų ministrė, Lietuva neturi), nors joje pagamintos elektros kaina niekam nėra žinoma. Jei tokia kaina nežinoma, vadinasi, tai nėra verslo projektas – tai tiesiog svajonės. Bijantys Rusijos turėtų mąstyti apie jau beveik statomus du elektros tiltus į Švediją ir Lenkiją.

Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad net ir tokia finansų ministrės buhalterinė retorika ką tik prasidėjusioje priešrinkiminėje partijų programų pristatymo blūdo kakofonijoje (Rolando Pakso partija žada visiems nuosavą būstą, transporto priemonę, atostogas kartą per metus, kiekvienam pensininkui pensiją, ne mažesnę kaip pusė buvusio atlyginimo, Viktoras Uspaskichas – galutinai išspręsti nedarbo problemas, pensininkams mokėti 60 proc. jų buvusio darbo užmokesčio) nėra blogis ar kenkimas. Bendrame Lietuvos galutinai sukvailėjusios politikos fone tai yra racionalus buhalterinis požiūris į tai, kaip mums reikėtų tvarkytis toliau. Nesant racionalesnės ir gilesnės diskusijos tenka ir tuo džiaugtis. Bet neužginta ir siekti daugiau, matyti toliau, žvelgti giliau.

Rudenį planuojamas pasirašyti naujas pagrindinių politinių partijų, didžiausių verslą vienijančių organizacijų, profesinių sąjungų Nacionalinis susitarimas. Svarbiausias reikalavimas – mokesčių aplinkos stabilumas. Jei politikai negalės kelti mokesčių (kas buvo pagrindinis biudžetinis A.Kubiliaus Vyriausybės instrumentas), teks imtis reformų ir galvoti, kam mokesčių mokėtojų pinigų privalo būti skirta, o kam jie nebūtini. Vienoje pusėje turint mokesčių stabilumą, o kitoje – paneuropinės fiskalinės drausmės paktą, teks pradėti mąstyti politiškai, o ne tik skaičiais. Juolab kad gyvename ypatingu laiku – niekas, išskyrus politinius idiotus R.Paksą ir V.Uspaskichą, nebežino, kas bus rytoj.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. P.Morkūnas P.Morkūnas rašo:

    Keista, kad autorius nekviečiamas į Davosą (kaip Ilja Laursas)…keista, taip viską žino…Autorius man priminė Apuoką….tokią seną istoriją:
    Kiškučiai pasijuto labai persekiojami ir paklausė Apuoko, ką daryti. Apuokas patarė-tapkite ežiukais. Jų niekas neskriaudžia. Parėjo kiškučiai namo ir bandė tapti ežiukais . Bet nieko neišėjo. Vėl nuėjo pas Apuoką ir klausė kaip tapti ežiukais. Apuokas atsakė,,kad nežinau kaip tapti, tik žinau kad būtų gerai….’. taigi

  2. yurgys yurgys rašo:

    esu isitikines,kad simoniukei ,kai pasijutusiai bergzdziai-papai isdzius ir nukris lunzberginiui ant nosies


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...